E. Mečkovskis. Verslo laisvės ir aplinkos apsaugos pusiausvyros iššūkiai: Pagirių atvejo analizė

Tiršti dūmai, stiprus triukšmas, į gyvenvietę pasklidęs medienos plaušas – prie pat sostinės esanti gamykla dar tik atlieka bandymus, o gyventojų socialiniai tinklai virto įtampos barometru. Vilniaus rajone, Pagirių kaime pastatyta UAB „Homanit Lietuva“ kol kas nepradėjo pilnai veikti, bet čia gyvenantys žmonės aktyviai reiškia susirūpinimą dėl kaimynystėje pastatytos gamyklos.

2025 m. birželio 28 d. įvyko incidentas – dėl techninio įrangos gedimo į aplinką pasklido perteklinis medienos plaušas, kuris vėjuotą naktį nusėdo gatvėse, ant automobilių, namų ir sukėlė sveikatos sutrikimų daliai gyventojų (LRT, 2025). Dėl šio įvykio Pagirių seniūnijoje net buvo svarstoma skelbti ekstremalią situaciją (BNS, 2025). Tuo pat metu nerimą kelia ir minėtos gamyklos keliamas triukšmas, kuris, pasak Aplinkos ministro P. Poderskio, yra per didelis, kad gyventojai galėtų ramiai gyventi (ELTA, 2025).

Be to, kol Pagirių bendruomenė “Medeina“ jau trečius metus teismuose siekia apginti jau ne kartą mažintą Pagirių vandenvietės apsaugos zoną, Seimas priėmė Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 106 straipsnio 5 dalies 1 punkto pakeitimą, kuriuo iš esmės pakeitė iki šiol galiojusią vandenvietės apsaugos tvarką. 2025 m. birželio 1 d. įsigaliojęs minėto įstatymo pakeitimas dabar leidžia Vyriausybės nustatytomis sąlygomis „gaminti, naudoti ir sandėliuoti pavojingąsias chemines medžiagas ir cheminius mišinius“ net pačioje vandenvietės apsaugos zonoje. Toks reglamentavimas buvo ir yra būtina UAB „Homanit Lietuva“ veiklos sąlyga siekiant, kad šalia vandenvietės apsaugos zonos esanti gamykla galėtų veikti visu pajėgumu, nors iki šiol tokia veikla saugomose teritorijose buvo visiškai draudžiama. Todėl kyla esminis klausimas: ar šioje situacijoje yra užtikrinama pusiausvyra tarp dviejų Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginamų gėrių: verslo laisvės ir aplinkos apsaugos garantų?

Konstitucinė pusiausvyra

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) verslo laisvė yra tiesiogiai įtvirtinta 46 straipsnio 1 dalyje: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“. Vis dėlto ši laisvė nėra absoliuti – 46 straipsnio 3 dalis aiškiai nurodo, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą „taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Greta to, Konstitucijos 53 straipsnyje pabrėžiama valstybės ir kiekvieno asmens pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, o 54 straipsnis įpareigoja valstybę rūpintis natūralia gamtine aplinka. Šiame straipsnyje taip pat nustatytas draudimas niokoti žemę, jos gelmes, vandenis bei teršti aplinką. Visa tai liudija, kad Konstitucijoje įtvirtinta ne tik verslo laisvė, bet ir aiški pareiga užtikrinti aplinkos apsaugą, tad tarp šių dviejų konstitucinių vertybių turi būti užtikrinama pusiausvyra, grindžiama „bendros tautos gerovės“ (Konstitucijos 46 str.) siekiu.

Kaip pažymi Vilniaus universiteto doc. dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė, „ekonominė veiklos laisvė gali būti apribota valstybei siekiant Konstitucijoje nustatyto jos veiklos tikslo – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką“, tačiau tai turi būti daroma remiantis proporcingumo principu: „ūkinės veiklos laisvės negalima varžyti labiau, nei būtina konstituciniams žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslams pasiekti“ (Sudavičius et al, 2019, p. 132).

Ypatingai svarbu pabrėžti, kad valstybė privalo derinti šias konstitucines vertybes ne tik post factum, kai aplinkai jau padaryta žala. Tokia pavėluota reakcija yra kritiškai vertinama ne tik teisinėje doktrinoje, bet ir šiuolaikiniame aplinkosaugos moksle. Aplinkosaugos mokslininkų grupė, vadovaujama J. Rockströmo, sukūrė „Planetarinių ribų“ (angl. planetary boundaries) teoriją, kuri teigia, kad gamtinės ribos (pavyzdžiui, gėlo vandens naudojimas)  turi būti saugomos dar iki pastebimos žalos atsiradimo, nes jų peržengimas gali sukelti negrįžtamą ekologinį destabilizavimą (Rockström et al, 2009). Tokį išankstinį veikimo imperatyvą įtvirtina ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnyje nustatytas atsargumo principas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) formuojama praktika. Šis principas reiškia, kad jei kyla abejonių dėl pavojaus žmonių sveikatai buvimo ar jo masto, apsaugos priemonių galima imtis nelaukiant, kol bus visiškai įrodyta, kad šis pavojus realus ir didelis; jeigu paaiškėja, kad dėl atliktų tyrimų rezultatų neįtikinamumo neįmanoma neabejotinai nustatyti nurodomos rizikos buvimo ar masto, tačiau realios žalos aplinkai tikimybė išlieka tuo atveju, jeigu rizika pasitvirtina, atsargumo principas pateisina ribojamųjų priemonių ėmimąsi (2019 m. spalio 1 d. sprendimo byloje C‑616/17 Blaise ir kt.43 punktas, 2022 m. birželio 16 d. sprendimo sujungtose bylose C‑65/21 P ir C‑73/21 P–C‑75/21 P SGL Carbon SE 96 punktas).

Atsargumo principas ir konstitucinė pusiausvyra Vokietijoje bei Lenkijoje

Vokietijoje atsargumo principas (vok. Vorsorgeprinzip) yra viena svarbiausių aplinkosaugos teisės ašių, kurią konstatuoja tiek konstitucinė jurisprudencija, tiek  ir Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymai (Federalinis taršos kontrolės įstatymas, (vok. Bundes-Immissionsschutzgesetz), Federalinis vandens išteklių valdymo įstatymas (vok. Wasserhaushaltsgesetz)). Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas taiko vadinamąją trijų lygių teoriją (vok. Drei-Stufen-Lehre), kuri leidžia proporcingai riboti verslo laisvę, kai to reikalauja viešasis interesas – įskaitant aplinkos apsauga. Kiekvienu atveju vertinama, ar ekonominės veiklos laisvės apribojimas yra būtinas ir proporcingas išsikeltam teisėtam principui (Juškevičiūtė-Vilienė, 2023, p. 12).

Be to, teisinį naratyvą papildo ir ūkio subjektų bendradarbiavimo kultūra, vadovaujantis kuria verslo subjektai dažnai siekia užmegzti dialogą su valstybės institucijomis ir vietos bendruomenėmis dar iki galimų aplinkosaugos pažeidimų. Advokatų profesinės bendrijos „WIDEN Legal“ partnerė Vilma Sabaliauskienė atkreipia dėmesį, kad Vokietijos investuotojai Lietuvoje neretai bando suburti savivaldybių, bendruomenių ir aplinkosaugos institucijų atstovus prie bendro stalo siekiant derinti verslo ir bendruomenės interesus. Vis dėlto praktika rodo, jog šie bandymai dažnai nepasiekia konstruktyvaus rezultato, nes Lietuvos institucijoms tai nėra įprastas dalykas (iš interviu su V. Sabaliauskiene, 2025-07-17). Priešingai, Vokietijoje tokia dialogo forma laikoma įprasta, o ne išimtinė.

Ypatingas dėmesys aplinkos apsaugai skiriamas ir kitose ES valstybės narėse. Pavyzdžiui, Lenkijos Respublikos Konstitucijos 86 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas privalo rūpintis aplinkos kokybe ir atsako už jos bloginimą. Tokiu būdu, kaimyninės šalies konstitucijoje eksplicitiškai įtvirtintas „teršėjas moka“ principas, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinamas. Be to, Lenkijos teisinėje doktrinoje aplinkos apsauga yra ne tik svarbi viešoji užduotis, bet ir vertybė (lenk. wartość), pateisinanti ekonominės veiklos laisvės ribojimų įvedimą (Trzcinska, 2020, p. 412).

Pažeidžiama konstitucinė pusiausvyra

Straipsnio pradžioje aptarta situacija Pagiriuose, leidžia kelti klausimą, ar Lietuvoje veiksmingai taikomas atsargumo principas. Išanalizavus faktinę ir teisinę situaciją teigtina, kad  vandenvietės apsaugos zona buvo sumažinta Lietuvoje ne vieną kartą, vėliau pakeičiama Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nuostata, leidžianti naudoti chemines medžiagas šioje jautrioje teritorijoje. Tokie valstybės valdžios institucijų veiksmai rodo, kad teisėkūra buvo orientuota į investicinio privataus verslo projektų įgyvendinimą, o ne į prevencinę aplinkos apsaugą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta tokia žmogaus teisių ir laisvių samprata, kad vienų asmenų teisės ir laisvės sugyvena su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (LR KT) 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Šiuolaikinė žmogaus teisių doktrina yra grindžiama žmogaus teisių nedalumo ir visų žmogaus teisių vienodo svarbumo principais (LR KT 2015 m. gegužės 26 d. nutarimas). Todėl verslo laisvė negali būti vertinama kaip „aukštesnės vertės” žmogaus laisvė ir labiau saugojama ar mūsų analizuojamu atveju „proteguojama” labiau nei kitos žmonių teisės ir laisvės. Svarbus konstitucinių  vertybių derinimo mechanizmas, kurio pagrindinis tikslas, kaip nurodyta pagrindiniame Lietuvos Respublikos teisės akte – „bendras tautos gerovės“ siekis.

Svarbu paminėti, kad anksčiau minėtas atsargumo principas Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje kol kas buvo plačiausiai pritaikytas tik vieną kartą (LR KT 2023 m. sausio 24 d. nutarime), tačiau ne aplinkos apsaugos bylų kontekste, o  Konstituciniam Teismui nagrinėjant Covid-19 pandemijos metu valstybės taikytų ūkinės veiklos laisvės ribojimų pagrįstumą. Tačiau šiame nutarime atsargumo principas nebuvo tiesiogiai apibrėžtas, o tik perimtas iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos ir „importuotas“ nacionalinėje konstitucinėje doktrinoje (Juškevičiūtė-Vilienė, 2024, p. 165).

Konstitucinė pusiausvyra – tik teorinis idealas?

Verslo laisvė ir aplinkos apsauga nėra tarpusavyje nesuderinamos konstitucinės vertybės – jos turi būti derinamos, vadovaujantis proporcingumo, atsargumo bei kitais konstituciniais principais. Vis dėlto Pagirių atvejis atskleidžia, kad Lietuvoje šios pusiausvyros įgyvendinimas gali būti selektyvus. Analizuoti teisės aktų pakeitimai, kuriais leista naudoti chemines medžiagas jautrioje teritorijoje ir nepagrįstai sumažintos vandenvietės apsaugos zonos, liudija ne apie prevencinį valstybės požiūrį siekiant užkirsti kelią galimai žalai aplinkai, o apie pavojingą teisėkūros tendenciją – norminius sprendimus taikyti kaip priemonę investicinio verslo projekto įgyvendinimui pagrįsti.

Komentarą parengė Erikas Mečkovskis, VU Teisės fakulteto studentas, atliekantis LMT studentinę vasaros praktiką.

Nuoširdžiai dėkoju praktikos vadovei ir ekspertams, kurie skyrė laiko ir dalinosi savo žiniomis bei įžvalgomis šios praktikos metu. Ypač dėkoju: Praktikos vadovei – Agnei Juškevičiūtei-Vilienei; Verslo atstovui – Remigijui Lapinskui; Advokatei – Vilmai Sabaliauskienei; Teisėjai – Indrei Žvaigždinienei.

______

Šaltiniai:

1. LRT. Iš „Homanit Lietuva“ pasklidus plaušui, vietos ambulatorijoje nusidriekė gyventojų eilės. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/sveikata/682/2603391/is-homanit-lietuva-pasklidus-plausui-vietos-ambulatorijoje-nusidrieke-gyventoju-eiles?srsltid=AfmBOoonQGMU0ij9jC8EIkeSNAuMsQ5sQ_ri_m2lmPOAfvX6WVmR_1H_;
2. BNS. Vilniaus rajonas dėl „Homanit“ gamyklos taršos svarsto skelbti ekstremaliąją situaciją. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/2602127/vilniaus-rajonas-del-homanit-gamyklos-tarsos-svarsto-skelbti-ekstremaliaja-situacija?srsltid=AfmBOorw4zju6jmPFF_eHkgcczE6FtxDVE1tZ5L9xs73vj8_qB1UiTx2;
3. LRT. Poderskis: dėl „Homanit“ gamyklos situacijos svarstome peržiūrėti leistinas triukšmo normas. Prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/verslas/verslas/poderskis-del-homanit-gamyklos-situacijos-svarstome-perziureti-leistinas-triuksmo-normas-120124087;
4. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas (2019). TAR, 9862;
5. Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Valstybės žinios, 33-1014;
6. Juškevičiūtė-Vilienė, A. (2019). Asmens teisė į sveiką ir švarią aplinką v. asmens ūkinės veiklos laisvė. Iš: Sudavičius, B. (2019). Teisės viršenybės link. Straipsnių rinkinys. Vilnius: Vilniaus universiteto leidyklą, 121-141.
7. Rockström, J. (2009). Planetary Boundaries: Exploring the Safe Operating Space for Humanity. Prieiga per internetą: https://www.stockholmresilience.org/download/18.8615c78125078c8d3380002197/1459560331662/ES-2009-3180.pdf;
8. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (2016). C 202/47;
9. Baudžiamoji byla prieš Mathieu Blaise ir kt. [ESTT], Nr. C‑616/17, 2019-10-01. ECLI:EU:C:2019:800;
10. Sprendimas sujungtose bylose C 65/21 P ir C 73/21 P–C 75/21 P SGL Carbon SE [ESTT], Nr. C 303/08, 2022-06-16.
11. Wasserhaushaltsgesetz (2009). BGBl, 409;
12. Bundes-Immissionsschutzgesetz (1974). ). BGBl, 58;
13. Juškevičiūtė-Vilienė, A. (2023). Ekonominės veiklos laisvės ir aplinkos apsaugos principo pusiausvyros paieškos Vokietijos konstitucinėje teisėje. Teisė, 129, 8-25;
14. The Constitution of The Republic of Poland (1997). Prieiga per internetą: https://www.sejm.gov.pl/prawo/konst/angielski/kon1.htm;
15. Trzcinska D., (2020). Ochrona przyrody jako przesłanka ograniczenia swobody wykonywania działalności gospodarczej przez przedsiębiorców. Prawo, 329, 405-414;
16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1-7;
17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarimas. TAR, 8081;
18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2023 m. sausio 24 d. nutarimas. TAR, 1176;
19. Juškevičiūtė-Vilienė, A. (2023). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos įtaka žaliosios ekonomikos įgyvendinimui Lietuvoje. Iš: Juškevičiūtė-Vilienė, A. (2023) Konstitucinė justicija Lietuvoje: trys veiklos dešimtmečiai. Recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Vilniaus universiteto leidyklą, 154-174.