Patologinis arbitražinis susitarimas: ar arbitražinio susitarimo trūkumai daro jį negaliojančiu?
Šiuolaikinėje verslo praktikoje vis dažniau renkantis alternatyvius ginčo sprendimo būdus, sutartyse šalys sutaria ginčus spręsti arbitraže. Tokie susitarimai tampa privalomais tiek šalims, tiek teismui, t. y. jo negalima vienašališkai keisti ar atsisakyti.
Praktikoje pasitaiko, kai arbitražinė išlyga į sutartį įtraukiama pakankamai neįsigilinus į jos turinį. Tokia praktika gali gerokai apsunkinti ginčų sprendimo procesą – prailginti ginčo nagrinėjimą bei pareikalauti papildomų išlaidų. Todėl šalims nusprendus ginčus spręsti arbitraže, būtina skirti pakankamai dėmesio arbitražinio susitarimo formuluotei.
Esminės arbitražinio susitarimo sąlygos
Teismų praktikoje bei teisės doktrinoje pripažįstama, kad esminės arbitražinio susitarimo sąlygos yra dvi: (1) šalių valia perduoti ginčus spręsti arbitražui ir teismo jurisdikcijos atsisakymas bei (2) arbitražinio susitarimo apimtis. Kitos arbitražinio susitarimo sąlygos, tokios kaip arbitražo teismo buveinė, arbitražo teismo sudėties taisyklės, arbitražo institucijos paskyrimas, proceso kalbos pasirinkimas ir taikytinų procesinių taisyklių nustatymas, paprastai nepripažįstamos esminėmis arbitražinio susitarimo sąlygomis, todėl su šiomis sąlygomis susiję arbitražinio susitarimo trūkumai dažniausiai priskirtini defektams, kurie gali būti ištaisomi arbitražo ar teismo ir ginčo šalių nukreipimo į arbitražą savaime nedaro negalimo[1].
Patologiniai arbitražiniai susitarimai
Arbitražiniams susitarimams, kurie nėra pakankamai tikslūs arba prieštarauja kitoms sutarties išlygoms, apibūdinti naudojama „patologinių“ arbitražinių susitarimų sąvoka. Pasak Frederic Eisemann, arbitražinis susitarimas laikomas patologiniu, kai jo sąlygos yra dviprasmiškos arba jame yra klaidingų nuostatų, tačiau šie neaiškumai neturi įtakos arbitražinės išlygos galiojimui[2].
Susidūrus su tokiais susitarimais teismai laikosi in favor contractus principo, pagal kurį abejonės dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai. Kartu taikomas ir efektyvaus aiškinimo principo, kuris suteikia pirmenybę tokiam aiškinimui, kuris leistų išsaugoti arbitražinio susitarimo efektyvumą. Vadinasi, šalims išreiškus intenciją ginčus spręsti arbitraže, teismas turėtų gerbti tokią šalių valią ir ją įgyvendinti, net kai tam tikri arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslūs.
Šiame straipsnyje detaliau aptariami Lietuvos teismų praktikoje pasitaikantys patologiniai arbitražiniai susitarimai, apimantys netinkamą arbitražo teismo nurodymą, susitarimą dėl nearbitruotinų ginčų bei mišrius arbitražinius-teisminius susitarimus.
Netinkamas arbitražo teismo nurodymas
Kone dažniausiai pasitaikanti „patologija“ – netinkamas arba konkretaus arbitražo teismo nenurodymas.
2002 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl arbitražinė išlygos, kurioje nurodyta: „Arbitražo vieta bus Denveryje, Koloradas, JAV“, galiojimo, išaiškino, jog aplinkybė, kad arbitražinis susitarimas yra pakankamai glaustas ir nereglamentuoja kai kurių klausimų, nėra pakankamas pagrindas nepripažinti jo arbitražiniu susitarimu[3].
Dažnai pasitaikanti situacija, kai susitarime nurodomas netikslus arbitražo teismo pavadinimas, ir tik kilus ginčui paaiškėja, kad nurodyta arbitražo institucija neegzistuoja. Vertindami, ar ši „patologija“ lemia arbitražinio susitarimo negaliojimą, teismai pirmiausia taiko bendruosius sutarčių aiškinimo principus (CK 6.193 – 6.195 str.). Kartu analizuojama, ar arbitražo institucijos pasirinkimas buvo esminė susitarimo sąlyga, t. y. ar šalys, neturėdamos galimybės kreiptis į arbitražiniame susitarime nurodytą instituciją, arbitražinio susitarimo apskritai nebūtų sudariusios. Tik nustačius, kad arbitražo institucijos pasirinkimas šalims buvo esminis, teismai turėtų pripažinti „patologijos“ neištaisomumą[4].
Susitarimas dėl nearbitruotinų ginčų
Taip pat būtina įvertinti, ar galimas ginčas nepatenka į KAĮ 12 str. įtvirtintą nearbitruotinų ginčų sąrašą. KAĮ 12 str. 2 d. numato, kad arbitražui negali būti perduodami ginčai, kylantys iš darbo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas, ar ginčai, kylantys iš sportinės veiklos sutarties, gali būti nagrinėjami arbitraže, pripažino, kad sportinės veiklos sutartis savo prasme prilygsta darbo santykiams, todėl tokioje sutartyje įtvirtinta arbitražinė išlyga laikytina negaliojančia[5]. Susiklosčiusią patologiją būtų galima ištaisyti tik jau kilus ginčui sudarant naują arbitražinį susitarimą.
Mišrus arbitražinis-teisminis susitarimas
Arbitražo išimtinumo taisyklė suponuoja besąlygišką nacionalinių teismų jurisdikcijos atsisakymą. Vis dėl to, pasitaiko sutarčių, kuriose numatytas miršus (alternatyvus) ginčų sprendimo būdas – ginčą inicijuojančiai šaliai suteikiama teisė pasirinkti kreiptis į nacionalinį teismą arba į arbitražą. Nei 1958 m. Niujorko konvencija, nei KAĮ tiesiogiai nenumato susitarimo dėl alternatyvaus ginčų sprendimo būdo. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad išimtinumo taisyklė neturėtų būti suprantama kaip draudžianti šalims susitarti dėl galimybės spręsti ginčą tiek teisme, tiek arbitraže. Kitoks arbitražo išimtinumo principo aiškinimas prieštarautų sutarties laisvės principui, suteikiančiam galimybę šalims susitarti dėl joms priimtiniausio ginčų sprendimo būdo[6].
Lietuvos teismai yra linkę „patologinius“ arbitražinius susitarimus aiškinti arbitražinio susitarimo galiojimo naudai. Siekiant išvengti ginčų vilkinimo ir papildomų išlaidų, rekomenduotina vadovautis pripažintų arbitražų institucijų parengtomis pavyzdinėmis arbitražinių išlygų formuluotėmis, kurias siūlo pačios arbitražo institucijos.
Tekstą parengė advokatų kontoros „Cobalt” vyresnysis teisininkas Dominykas Jončas bei teisininkų asistentė Kristina Valkiūnaitė
[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2021
[2] Les Clauses Compromissoires pathologiques’, in Eisemann, Frederic, Arbitrage Commercial: Essais in Memoriam Eugenio Minoli (1974) 129–161.
[3] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681.
[4] Frank, M. Interpretation of Phathological Arbitration Agreements: Non-existing and Inaccessible Elements, Pepperdine Dispute Resolution Law Journal 20 (3) (2020): 313.
[5] Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-164/2010
[6] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013
