Lietuvoje išleista pirmoji monografija apie dirbtinio intelekto naudojimą teismuose
Pastaraisiais metais dirbtinio intelekto (DI) technologijos iš smalsumą keliančios naujovės virto realia kasdienybės dalimi – nuo balsu valdomų asistentų ir informacijos paieškos įrankių iki sudėtingų sistemų, kurios pasitelkiamos sprendimų priėmimui. Vis dažniau diskutuojama ir apie jų taikymą teisėje, ypač teismų veikloje. DI diegimas teismuose kelia ne tik vilčių dėl didesnio efektyvumo, bet ir iškelia svarbių klausimų, susijusių su teisėjo vaidmeniu, algoritmų sprendimų skaidrumu, paaiškinamumu ir patikimumu. Viena iš opiausių dilemų – vadinamasis „juodosios dėžės“ reiškinys: kai DI sistemos pateikia rezultatus, tačiau lieka neaišku, kokiais duomenimis ir logika jie yra grindžiami. Tokiu atveju kyla rizika, kad automatizuotos rekomendacijos bus priimamos nekritiškai, menkinant teisėjo diskreciją ir individualų bylos vertinimą. Be to, būtina spręsti algoritminio šališkumo rizikas, siekiant užtikrinti, kad modeliai neperduotų išankstinių nuostatų ar diskriminacinių tendencijų. Šių iššūkių svarba rodo, kad DI naudojimas teismuose negali būti vertinamas tik iš technologinės perspektyvos – būtinas gilus, tarpdisciplininis ir teisės mokslu pagrįstas diskursas.
Vis dėlto atsakymų į šiuos diskusinius klausimus Lietuvoje ilgą laiką trūko – ypač lietuvių kalba parašytų mokslinių darbų, kurie sistemingai analizuotų šios srities specifiką. Ši spraga pagaliau užpildyta – šį mėnesį išleista monografija „Dirbtinis intelektas teismuose: teorija, praktika ir teisinis reguliavimas“ tampa pirmuoju išsamiu lietuvišku moksliniu darbu, skirtu būtent DI taikymo galimybėms ir iššūkiams teismų sistemoje. Leidinys parengtas atsižvelgiant į aktualų teisininkų, akademikų, praktikų ir politikos formuotojų poreikį turėti patikimą, nuoseklų ir mokslu pagrįstą šaltinį, kuris padėtų orientuotis sparčiai besikeičiančioje technologinėje aplinkoje.
Monografijoje nagrinėjama plati DI panaudojimo teismų veikloje temų įvairovė. Pradedama nuo DI sampratos, pagrindinių su DI naudojimu susijusių sąvokų, analizuojami Europos Sąjungos teisėkūros procesai ir dokumentai, ypač DI aktas, kuris aiškiai apibrėžia dalį teismuose naudojamų DI sistemų kaip „aukštos rizikos“, todėl reikalauja griežtų saugumo, skaidrumo ir žmogaus priežiūros standartų. Taip pat aptariami konkretūs DI sprendimai, kurie šiuo metu taikomi ar svarstomi taikyti teismuose – nuo automatinio kalbos atpažinimo ir sprendimų projekto generavimo iki bylos analizės sistemų. Pateikiama tarptautinė praktika iš Estijos, Vokietijos, Ispanijos bei kitų ES šalių, taip pat aptariami ir Jungtinės Karalystės ir JAV teismų naudojami technologiniai sprendimai.
Svarbi monografijos dalis skirta diskusijai kaip užtikrinti, kad DI nesukeltų sisteminių šališkumų, nepažeistų teisės į teisingą teismą principų ir duomenų apsaugos reikalavimų. Autorės nuosekliai pagrindžia, kodėl žmogaus-teisėjo vaidmuo, net ir taikant pažangiausias DI sistemas, turi išlikti esminis ir nepakeičiamas.
Šis leidinys aktualus ne tik mokslininkams. Tikimasi, kad jis taps vertingu įrankiu teismų darbuotojams, teisėjams, teisininkams, kurie siekia suprasti, kaip DI gali keisti jų darbo kasdienybę, kokias galimybes suteikia ir kokių atsargumo priemonių reikia imtis. Monografija taip pat sudaro pagrindą tolesniems moksliniams tyrimams ir studijoms – tai tarsi atspirties taškas akademinei bendruomenei, norinčiai gilintis į šiuolaikinės teisės ir technologijų sąveiką.
Svarbiausia – šis darbas kuria sąlygas Lietuvos teismų sistemai konstruktyviai ir atsakingai pasiruošti technologijų integracijai. Iki šiol DI diegimas vyko fragmentiškai, neretai be aiškios strategijos ar vieningos reguliacinės vizijos. Monografijoje siūlomi modeliai ir vertinimo kriterijai leidžia žengti žingsnį link sistemingo, teisiškai pagrįsto ir socialiai atsakingo technologijų priėmimo teismuose.
„Dirbtinis intelektas teismuose: teorija, praktika ir teisinis reguliavimas“ – tai ne tik mokslinis tyrimas, bet ir kvietimas iš naujo permąstyti, ką reiškia teisingumas technologijų amžiuje. Ar būsime pasiruošę DI ne tik priimti, bet ir atsakingai jį įvaldyti, pritaikydami savo teisinėms reikmėms? Monografijoje pabrėžiama, kad net ir sparčiai tobulėjant technologijoms, būtent teisinis mąstymas lieka kertiniu principu, užtikrinančiu žmogaus orumo, atsakomybės ir teisingumo išlaikymą.
Monografijos autorės – dr. Agnė Limantė, dr. Neringa Gaubienė ir Monika Šukytė – yra trys aukštos kvalifikacijos Lietuvos mokslininkės, kurios aktyviai formuoja nacionalinį ir europinį diskursą apie dirbtinio intelekto reguliavimą bei technologijų integraciją teisėje. Dr. Agnė Limantė – Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, žmogaus teisių teisės ekspertė, pastaruoju metu ypatingą dėmesį skirianti žmogaus teisių ir technologijų sąveikai. Nuo 2025 m. gegužės ji dirba Europos dirbtinio intelekto biure, kur prisideda prie DI reguliavimo ir atitikties priežiūros visos ES mastu. Dr. Neringa Gaubienė – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkė ir mokslinių tyrimų grupės „Skaitmeninės technologijos, kibernetinis saugumas ir teisė“ narė, turinti didelę patirtį tiek akademinėje, tiek praktinėje srityje. Ji priklauso ES Dirbtinio intelekto biuro ekspertų grupei, rengiančiai praktikos kodeksą bendrosios paskirties DI sistemoms, konsultuoja viešus ir privačius subjektus dirbtinio intelekto reguliavimo klausimais. Trečioji autorė – doktorantė Monika Šukytė dirba Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės institute ir šiuo metu stažuojasi Europos Komisijoje.
Nuoroda į monografiją čia.
Monografijos leidybą pagal priemonę „Mokslininkų grupių projektai“ finansavo Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MIP-23-73.
