V.A. Vaičaitis. Ar Seimo narys gali būti kartu ir Vyriausybės nariu?

Neseniai Lietuvoje prisiekė nauji Vyriausybės nariai, iš kurių beveik pusė (t.y. 7 iš 15-os) turi Seimo nario mandatą, t.y.: Ministras Pirmininkas, ekonomikos ir inovacijų ministras, kultūros ministras, krašto apsaugos ministrė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė, švietimo, mokslo ir sporto ministrė bei susisiekimo ministras. Kaip žinia, nuo 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, t.y. daugiau nei per trisdešimt metų, Lietuvoje nusistovėjo tradicija, kad Seimo nariai gali eiti ir ministro pareigas. Nors pasaulio konstitucijose šiuo klausimu yra didelė įvairovė, tačiau paprastai tokia tradicija artimesnė parlamentinės valdymo formos valstybių konstitucijose, kuriose nėra griežtos įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios atskyrimo. Šiuo atžvilgiu geriausiai mums žinoma Junginės Karalystės (nerašytinės) konstitucijos tradicija, pagal kurią ministrai skiriami tik iš išrinktų Bendruomenės rūmų narių. Tuo tarpu Jungtinėse Valstijose, kurios Konstitucija nustato prezidentinę valdymo formą, parlamentarai negali eiti jokių pareigų Prezidento administracijoje. Panašiai ir Prancūzijoje, kurioje vyrauja vadinamoji pusiau prezidentinė arba mišrioji valdymo forma, parlamentarai negali būti Vyriausybės nariais.

Kaip žinia, pasak Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, „mūsų valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai“, todėl natūralu, kad Lietuvos Konstitucijoje numatytas įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios santykis neprivalo būti analogiškas tam, kuris egzistuoja parlamentinės valdymo formos valstybėse. Taigi, čia kyla klausimas, ar minėta tradicija, kai Lietuvoje Seimo nariai eina ir ministrų pareigas, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją? Atsakymas į šį klausimą yra vienareikšmis – neatitinka. Čia pamėginsiu parodyti, kodėl taip yra.

Visų pirma, reikia pasakyti, kad čia ypač yra svarbūs du Konstitucijos straipsniai: 60 ir 99:

60 straipsnis

(1) Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Savo įgaliojimų laikui Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą.

(2) Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru.

(3) Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto. Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą […].

99 straipsnis

Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitokį atlyginimą, išskyrus jam nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę veiklą.

Taigi, čia reikia pasakyti, jog minėta tradicija mūsų politinėje praktikoje remiasi būtent Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje teigiama, jog „Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru“. Visgi, Seimo nario „paskyrimo“ ministru sąvoka nėra analogiška „pareigų ėjimo“ (97 str. 2 d.) arba „pareigų užėmimo“ (99 str.) sąvokai. Kitaip tariant, šie Konstitucijos straipsniai aiškiai nustato Seimo ir Vyriausybės narių pareigų ėjimo nesuderinamumą (60 str. 1 d.) ir draudžia užimti abi pareigas (99 str.). Taigi, 60 str. 2 dalyje minima Seimo nario „paskyrimo“ Vyriausybės nariu sąvoka apima laikotarpį nuo Prezidento paskyrimo iki Vyriausybės programos patvirtinimo Seime ir Vyriausybės nario priesaikos davimo, o šis laikotarpis gali tęstis tik vieną dieną arba net iki kelių savaičių. Tuo tarpu po Vyriausybės nario priesaikos, pagal Konstitucijos 63 straipsnio 1 d. 7 punktą, „Seimo nario įgaliojimai nutrūksta“, nes jis „pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis“. Kitaip tariant, atsakant į klausimą, kodėl Seimo narį galima skirti ministru, jei jis negali eiti ministro pareigų, reikėtų pasakyti, jog Konstitucijoje numatyta galimybė Vyriausybės nariu paskirti Seimo narį, neprarandant jam mandato, yra tam tikra jo konstitucinė garantija tam atvejui, jei paskyrus Seimo narį ministru, Seimas nepritartų Vyriausybės programai: tokiu atveju, jis neprarastų Tautos atstovo statuso.

Be to, minėtas Seimo nario pareigų nesuderinamo principas su ministro pareigomis dera ne tik su Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintu valdžios padalijimo principu, bet tokį požiūrį sustiprina ir minėtuose (t.y. 60 bei 99) straipsniuose nustatytas draudimas Seimo nariui “gauti kitą atlyginimą” bei Vyriausybės nariui – draudimas “gauti kitokį atlyginimą, išskyrus jam nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje […]”. Kitaip tariant, pagal Konstituciją, Seimo narys negali gauti Vyriausybės nario atlyginimo, o Vyriausybės narys – Seimo nario atlyginimo. Beje, į šią situaciją žvelgiant iš Lietuvos konstitucionalizmo istorijos perspektyvos, galima būtų pasakyti, jog tik 1920 m. Laikinosios Lietuvos Valstybės Konstitucijoje buvo nuostata teigianti, jog „Steigiamojo Seimo nariai, įėję į Ministerių Kabinetą, nenustoja buvę Steigiamojo Seimo nariais“. Visgi, Steigiamojo Seimo nario statusas nėra tapatus Seimo nario statusui, be to, analogiška nuostata nebuvo įtraukta nei į nuolatinę 1922 m. Konstituciją, nei į dabar galiojančią 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją. Beje, analogiškos nuostatos (dėl Seimo nario pareigų suderinamumo su Vyriausybės nario pareigomis) nebuvo nė viename Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekte.

Visgi, čia gali kilti klausimas, ką gi reiškia Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalies žodelis „tik“ sakinyje, kad „Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru“? Manytina, kad jis ir reiškia tai, kad Seimo narys dėl savo, kaip Tautos atstovo (55 str. 1 d. ir 59 str. 2 d.), statuso gali būti skiriamas tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariu, tačiau negali būti skiriamas nei Konstitucinio Teismo (bei kito Lietuvos ar tarptautinio teismo) teisėju, nei Valstybės kontrolieriumi, nei Lietuvos banko vadovu ar kitu valstybės pareigūnu. Pastaruoju atveju, jei Seimo narys norėtų užimti šias ar kitas pareigas, jis, visų pirma, turėtų atsisakyti Seimo nario mandato, t.y. atsistatydinti iš Seimo nario pareigų, pagal Konstitucijos 63 straipsnio 1 d. 3 punktą.

Taigi, šio trumpo komentaro pabaigoje galima kelti ir tolimesnį klausimą, ką daryti, jei, visgi, Seimo nariai, paskirti ministrais ir davę ministro priesaiką, pasilieka sėdėti „ant dviejų kėdžių“, t.y. šie ministrai ir toliau eina Tautos atstovo pareigas? Manytina, jog bet kuriuo atveju Seimo nariui davus ministro priesaiką, Seimas turi tuo pačiu priimti nutarimą, kad jo įgaliojimai nutrūko, remiantis Konstitucijos 60, 90 straipsniu ir 63 straipsnio 7 punktu. Kuo tai bus atlikta greičiau, tuo mažesnė žala bus padaryta mūsų Konstitucijai.

Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas