KT: Šilumos ūkio įstatymo nuostata, pagal kurią nepriklausomiems šilumos gamintojams, pasinaudojusiems ES parama, privaloma šilumos gamybos kainodara taikoma neterminuotai, prieštaravo Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2020 m. birželio 25 d. redakcija) nuostata „[N]epriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos <…> įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota <…> Europos Sąjungos finansine parama <…>“ tiek, kiek pagal ją privaloma šilumos gamybos kainodara buvo taikoma neterminuotai, prieštaravo Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs nagrinėjamą administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl bendrovės pripažinimo reguliuojama nepriklausoma šilumos gamintoja. Administracinėje byloje nustatyta, kad bendrovė šilumos gamybos įrenginius ir su jais susijusį nekilnojamąjį turtą įsigijo praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo tada, kai buvę savininkai jiems modernizuoti pasinaudojo Europos Sąjungos finansine parama. Nepaisant to, pagal ginčytą teisinį reguliavimą naujoji savininkė liko neterminuotam laikui pripažinta reguliuojama nepriklausoma šilumos gamintoja.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal ginčytą teisinį reguliavimą nepriklausomiems šilumos gamintojams, kurių turtui sukurti buvo panaudotos Europos Sąjungos paramos lėšos, tam tikrą laikotarpį yra pagrindas taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą siekiant, kad šilumos gamybos rinkoje nebūtų sudarytos šilumos gamybos kainos pranašumo sąlygos ir taip iškraipoma konkurencija. Tačiau neterminuotas nepriklausomų šilumos gamintojų ūkinės veiklos laisvės ribojimas taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą vien tuo pagrindu, kad šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama, yra ne tik neproporcingas, bet ir nepateisinamas siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją, vartotojų teisių apsaugą. Pasak pareiškėjo, toks teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų įvertinti, ar praėjus reikšmingam laikui nuo Europos Sąjungos finansinės priemonės įgyvendinimo ūkio subjektas gauna realią ekonominę naudą, t. y. palankesnes veiklos sąlygas, kurias jam galėjo suteikti šilumos gamybos įrenginio, sukurto ar modernizuoto naudojantis Europos Sąjungos finansine parama, įsigijimas.

Vertindamas ginčytos Šilumos ūkio įstatymo nuostatos atitiktį Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal Konstituciją, valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokias esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. Tačiau reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva; pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos netinkamos sąlygos. Pagal konstitucinį proporcingumo principą asmens teisių, be kita ko, ūkinės veiklos laisvės, ribojimų nustatymas ir taikymas turi būti grindžiamas aplinkybėmis, patvirtinančiomis jų taikymo poreikį ir būtinumą siekiamam tikslui įgyvendinti.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas įstatyme numatęs ūkinės veiklos laisvės specifinius ribojimus, be kita ko, privalomą kainodarą ar kitokias konkrečias ūkinę veiklą ribojančias specifines priemones, kuriomis siekiama, be kita ko, užtikrinti sąžiningą konkurenciją, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos konkrečias ūkinę veiklą ribojančias specifines priemones taikyti, neatsižvelgiant į tai, ar po tam tikro laiko tokios priemonės vis dar yra pagrįstos ir būtinos siekiamam tikslui įgyvendinti.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad reguliuodamas ūkinę veiklą, be kita ko, vykdomą energetikos srityje aprūpinant vartotojus šilumos ištekliais, įstatymų leidėjas privalo laikytis iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, tarp jų ir sutarčių sudarymo laisvės, ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumo, sąžiningos konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, paisyti konstitucinio proporcingumo principo ir negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenų galimybės užsiimti ūkine veikla būtų ribojamos daugiau, nei tai būtina viešajam interesui, konstitucinėms vertybėms apsaugoti.

Vertindamas, ar Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja ginčyta Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata tiek, kiek nurodyta, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal ją privaloma šilumos gamybos kainodara buvo taikoma neterminuotai, neatsižvelgiant į tai, ar po tam tikro laiko tokios priemonės vis dar pagrįstos ir būtinos siekiamam tikslui įgyvendinti – užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Taigi buvo sukurtos prielaidos riboti asmenų, užsiimančių tokia ūkine veikla, teises ir teisėtus interesus daugiau, negu būtina siekiant užtikrinti viešąjį interesą bei apsaugoti konstitucines vertybes, taip pat pažeisti sąžiningą konkurenciją ir nepaisyti reikalavimo reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nepriklausomiems šilumos gamintojams ir šilumos tiekėjams buvo neterminuotai taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara Šilumos ūkio įstatymo nustatyta tvarka, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama, nepaisė iš Konstitucijos 46 straipsnio, konstitucinio proporcingumo principo, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų,  kylančių reikalavimų, kad konkrečių asmens teises, be kita ko, ūkinės veiklos laisvę, ribojančių specifinių priemonių numatymas ir taikymas būtų pagrįstas ir būtinas siekiamam tikslui įgyvendinti.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad ginčyta Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata tiek, kiek pagal ją privaloma šilumos gamybos kainodara buvo taikoma neterminuotai, prieštaravo Konstitucijos 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo informacija