Komentarai

V. Nekrošius. ESTT apie notariatą

Sausio 18 d. ESTT priėmė preliminarų sprendimą byloje Nr. C-128/21.  Į ESTT kreipėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, byloje, kurioje buvo sprendžiamas Konkurencijos tarybos sprendimo skirti Notarų Rūmams baudą už veiksmus varžančius konkurenciją, teisėtumo. Pateikti klausimai iš esmės buvo nukreipti į tai, kad būtų atsakyta ar notarams turi būti taikomas SESV (ES veikimo sutarties) 101 straipsnis, draudžiantis ūkio subjektų veiksmus, ribojančius konkurenciją ES teritorijoje.

Šis preliminarus sprendimas nėra pirmas notariato byloje. 2011-05-24  ESTT nusprendė, kad pilietybės reikalavimas notarų pareigoms užimti, prieštarauja EB sutartyje 43 straipsnyje įtvirtintai įsisteigimo laisvei, o notarų vykdoma veikla iš esmės yra ekonominė ir nors turi viešųjų funkcijų bruožų, tačiau jie nėra pakankami, kad būtų galima taikyti sutartyje numatytą išimtį dėl pilietybės.

Sausio 18 d. preliminariame sprendime žengiama toliau ir svarbiausia jame yra ne konkreti byla dėl Notarų Rūmų priimto nutarimo teisėtumo, bet bendrosios  išvados dėl notaro profesijos. Beje, manau, kad Notarų rūmų prezidiumo atsakomybės, už nutarimo varžantį konkurenciją priėmimą,  prasme, ESTT sprendimas yra gana pozityvus, nes labai abejoju ar yra įmanoma įrodyti, kad priimdami ginčytiną nutarimą prezidiumo nariai veikė iš anksto susitarę su tikslu apriboti konkurenciją. Šiuo požiūriu Teismo preliminarus sprendimas yra visiškai teigiamas. Bėda ta, kad yra ir kita šio prejudicinio sprendimo dalis, kurioje pasisakoma notaro profesijos esmės.  Aišku, galima teigti, kad šis sprendimas tiesiogiai liečia tik konkrečią bylą, tačiau tai būtų tik savęs raminimas, nors formaliai šis teiginys yra be jokios abejonės teisingas. Šiame sprendime Teismas paskelbė kelis teiginius, kurie rodo gana aiškią jo poziciją notariato vykdomų funkcijų prigimties požiūriu. Pateiksiu svarbiausias citatas:

Dėl notarų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į tai, kad verčiasi laisvąja profesija, kuri kaip pagrindinė veikla reiškia kelių atskirų paslaugų teikimą už atlygį, jie iš esmės vykdo ekonominę veiklą (šiuo klausimu žr. 1987 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, 235/85, EU:C:1987:161, 9 punktą ir 2017 m. vasario 1 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑392/15, EU:C:2017:73, 98–101 punktus).

Bet kuriuo atveju vien tai, kad subjektas daliai savo veiklos vykdyti turi viešosios valdžios įgaliojimus, netrukdo jo kvalifikuoti kaip įmonės pagal konkurencijos teisę dėl likusios jo ekonominės veiklos dalies, jei ši veikla gali būti atskirta nuo jo, kaip viešosios valdžios subjekto, funkcijų (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Compass-Datenbank, C‑138/11, EU:C:2012:449, 37 ir 38 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2022 m. kovo 24 d. Sprendimo GVN / Komisija, C‑666/20 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:225, 71 punktą).

Nagrinėjamu atveju neatrodo, kad Išaiškinimuose nurodytą notarinę veiklą, kaip antai hipotekos (įkeitimo) sandorių tvirtinimą, vykdomųjų įrašų atlikimą, notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų rengimą, konsultacijas, techninių paslaugų teikimą ir mainų sutarties tvirtinimą, tam tikrais atvejais būtų galima priskirti prie viešosios valdžios įgaliojimų vykdymo, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs.

Šiuo aspektu Teisingumo Teismas iš esmės jau yra nusprendęs, kad negalima tiesiogiai ir konkrečiai prie viešosios valdžios vykdymo priskirti notarinės veiklos, kai tvirtinamas aktų, kuriuose išreiškiami vienašaliai įsipareigojimai arba laisva valia šalių sudaryti susitarimai, autentiškumas (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 1 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑392/15, EU:C:2017:73, 119 ir 120 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją), sudaromos hipotekos (2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑50/08, EU:C:2011:335, 97 punktas), atliekami vykdomieji įrašai (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 1 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑392/15, EU:C:2017:73, 125–127 punktus), rengiami sandorių projektai ir kai notarai teikia konsultacijas ir technines paslaugas (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑157/09, EU:C:2011:794, 72 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 101 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybėje narėje įsisteigę notarai turi būti laikomi „įmonėmis“, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, kai jie tam tikrais atvejais tvirtina hipotekos (įkeitimo) sandorius, atlieka vykdomuosius įrašus, notarinius veiksmus, rengia sandorių projektus, teikia konsultacijas, technines paslaugas ir tvirtina mainų sutartis, jei ši veikla nesusijusi su viešosios valdžios įgaliojimų vykdymu.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad profesinė organizacija, kuri, turėdama reglamentavimo įgaliojimus, nevykdo tipinių viešosios valdžios įgaliojimų, bet veikia kaip profesijos, kurios vykdymas, be kita ko, yra ekonominė veikla, reguliavimo organas, neturėtų išvengti konkurencijos taisyklių taikymo (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 19 d. Sprendimo Wouters ir kt., C‑309/99, EU:C:2002:98, 58 ir 59 punktus ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania, C‑74/12, EU:C:2013:489, 44 punktą).

Šiomis aplinkybėmis profesinė organizacija, kaip antai Notarų rūmai, turi būti laikoma įmonių asociacija, kaip ji suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, o ne viešosios valdžios institucija.

Taigi, ESTT dar kartą patvirtino, kad notaro vykdoma veikla iš esmės yra ekonominė bei papildomai išaiškino, kad notarai yra traktuotini kaip įmonės, o Notarų rūmai kaip įmonių asociacija SASV 101 straipsnio prasme. Tuo  pačiu šiuo sprendimu yra patvirtinama, kad  notarų veiklai yra taikomos konkurencijos taisyklės.

Išvados  daug reiškiančios ir neabejotinai turėsiančios esminės įtakos  tolesnei Notariato (ne tik Lietuvos) raidai, nes iki šiol notarų veikla Europoje iš esmės nebuvo laikoma komercine ūkine ir konkurencijos įstatymai jai arba visiškai nebuvo taikomi, arba buvo taikomi tik labai ribotai. Tad su šiuo prejudiciniu sprendimu turime esminį posūkį visoje lotyniškojo notariato koncepcijoje. Prognozuoju, kad netolimoje ateityje kils klausimas ir dėl notarų skaičiaus ribojimo, ir dėl kainų reguliavimo, kitaip tariant gali būti bandoma notariato veiklos režimą pervesti į tą, kuriuo šiandien dirba advokatūra.

Kitas realus pavojus yra susijęs su įvairiausių interesų grupių siekiu atsisakyti tam tikriems sandoriams privalomos notarinės formos reikalavimo. Čia matau ypatingą pavojų ir jeigu politikai pasiduos populizmo įtakai, notariatui ir jo vykdomoms funkcijoms gali būti padaryta nepataisoma žala. Šiuo požiūriu matau dvi pagrindines rizikos grupes – tai bankai ir nekilnojamojo turto vystytojai, kurie notarinį hipotekos sandorių ir nekilnojamojo turto pardavimo tvirtinimą jau labai senai traktuoja kaip bereikalingas laiko ir lėšų sąnaudas. Sprendimas, kuris greičiausiai gali būti siūlomas, iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nekaltas, juo labiau, dalinai ši idėja jau yra įgyvendinta praktikoje. Kalbu apie galimybę technologijų pagalba ir neišeinant iš namų bei nedalyvaujant notarui, įsteigti mažąją bendriją ar UAB. Registrų centro puslapyje turime patalpintas pavyzdines steigimo dokumentų formas ir jeigu steigėjai nieko jose keisti nenori, tai įmonės įsteigimas yra keliolikos minučių klausimas. Gali būti pasiūlyta tokiu pačiu principu pasielgti ir hipotekos ar nekilnojamojo turto sandorių atžvilgiu – jeigu šalys pavyzdinėse formose nieko keisti nenori, tai gali tiesiog pasinaudoti Registro centro teikiamomis paslaugomis, o jeigu kokių nors pakeitimų turėtų būti daroma, keliaujama pas notarą. Atrodytų, kad žmogui tik geriau, bet realiai čia slypi dideli pavojai.

Oponentai gali sakyti, kad jokių pavojų tokia sistema nekelia, nes juk įmonių steigimas jokių neigiamų pasekmių nesukėlė? Atsakymas gana paprastas – MB ir UAB steigimas sudaro tik labai nedidelę dalį notarų atliekamų veiksmų, todėl minėtas pokytis nepadarė didesnės įtakos notarinių paslaugų kainoms bei apimtims. Tuo tarpu nekilnojamojo turto bei hipotekos sandoriai sudaro esminę  notarų pajamų dalį. Būtent šių sandorių buvimas leidžia notariato sistemoje  taikyti kryžminio finansavimo modelį ir užtikrinti, kad tam tikriems socialiai jautriems sandoriams būtų taikomos visiems žmonėms prieinamos kainos, kurios realiai nepadengia notaro turimų išlaidų tiems veiksmams atlikti (testamentai, įgaliojimai, nuorašai ir pan.). Minimo modelio įtvirtinimas reikštų ženklų  notarų darbo apimties ir gaunamų pajamų sumažėjimą. Tai sukeltų ne tik ženklų notarų skaičiaus ir prieinamumo mažėjimą, bet ir visų likusių paslaugų kainų esminį augimą bei atsisakymą nuo kryžminio finansavimo taisyklės.   

Visiems skubantiems įvesti kuo didesnę konkurenciją notariato sistemoje norėtųsi pasakyti, kad notaro vykdomų funkcijų nepakeis nei elektroninis parašas, nei el. atpažintis, nei el. registrai ar el. archyvavimas, kadangi notaras  yra ne tik apie dokumentą sudarančio asmens tapatybės patvirtinimą. Notaras  pirmiausiai yra apie sandorių bei civilinės apyvartos teisėtumo užtikrinimą. Notaras  užtikrina, kad asmuo, sudarantis sandorį, savo valią išreiškė laisvai, kad jam nebuvo daroma jokia neleistina įtaka ir, kad jisai suprato savo atliekamų veiksmų reikšmę. Šios svarbiausios  funkcijos tinkamo įgyvendinimo  neužtikrins nei el. parašai, nei archyvavimai, nei kiti įvardinti dalykai. Civilinės apyvartos teisėtumo užtikrinimas yra labai svarbus kiekvienoje šiuolaikinėje visuomenėje, todėl notariatas išliks, o valstybė turės imtis tam tikrų priemonių, kad užtikrintų notarų nešališkumą, nepriklausomumą (tame tarpe ir ekonominį) bei profesionalumą. Kita vertus reikia pripažinti, kad notariato laukia nemaži iššūkiai, su kuriais teks kažkaip tvarkytis.

Vienas iš galimų kelių, kuris galėtų padėti ne tik notariatui išlikti, bet ir toliau stiprėti – notaro teikiamų paslaugų apimties plėtimas. Notaras turi tapti patogiu ir naudingu tiek eiliniam žmogui, tiek ir verslui. Klientas į notarą turi žvelgti kaip į padėjėją, kuris padeda sutvarkyti visas su notariniu sandorio tvirtinimu iškilusias problemas. Vieninteliu kliento „iššūkiu“ turi tapti atėjimas pas notarą. Po to jam neturi reikėti niekur vaikščioti, rinkti kokių nors pažymų ir pan. Kalbu apie modelį, kai atvykęs pas notarą klientas suformuluoja turimą problemą, o notaras ją nuo pradžios iki pabaigos išsprendžia. Pavyzdžiui, įpėdiniui atvykus pas notarą dėl palikimo priėmimo, jisai neturėtų būti toliau vaikomas susirinkti įvairiausių pažymų. Visą paveldėjimo bylą, nuo pradžios iki pabaigos turėtų sutvarkyti notaras, o įpėdiniai turėtų atsiimti paruoštą paveldėjimo teisės liudijimą.  Esu tikras, kad toksai notaras bus ne tik reikalingas ir paklausus, bet ir pasirengęs atlaikyti technologijų keliamą konkurenciją.

Habil. dr. Vytautas Nekrošius yra akademikas, VU TF Privatinės teisės katedros profesorius

Back to top button