Komentarai

L. Meškauskaitė. Ar padės informacinė sistema VIRSIS atpažinti užsakytą informaciją Lietuvos žiniasklaidoje?

Nešališkumas ir skaidrumas svarbus ne tik valdžiai. Bene labiausiai šis  principas yra aktualus visuomenės informavimui. Klausydami žinių ar skaitydami spaudą tikimės, kad tai, kas parašyta ar pasakyta viešai, yra tiesa, kuri yra nepagrąžinta ir nepajuodinta.

Žiniasklaida demokratinėje visuomenėje atlieka labai svarbią sarginio šuns funkciją (angl. – watchdog) ir jos dėka dažniausiai identifikuojamos korupcija bei kitos viešo gyvenimo ligos. Taigi, galima sakyti, kad žiniasklaidos veiksmingumas yra visuomenės imunitetas, kuris saugo ją nuo tokių negerovių. 

Deja, žiniasklaidos pateikiama viešoji informacija kelia vis daugiau ir daugiau abejonių dėl objektyvumo ir teisingumo. Viešoje erdvėje daug informacijos skelbiama suinteresuotiems asmenims ją apmokėjus, o tai reiškia atitinkamai pakoregavus tokios informacijos turinį pagal principą – kas moka, tas ir užsako muziką. Tarp tokių užsakovų yra įvairios ministerijos ir kitos valstybės institucijos, išlaikomos mokesčių mokėtojų.

Žurnalistų etikos inspektrorius (ŽEI) šiuo klausimu pasisako labai aiškiai: “Informacijos pardavinėjimas už pinigus prieštarauja demokratinei žiniasklaidos paskirčiai ir apriboja visuomenės teisę į objektyvios informacijos sklaidą. Valdžios institucijų veiklos viešinimui skirtos lėšos garantuoja išskirtinai pozityvų politikų veiklos pristatymą žiniasklaidoje, t. y. tampa politine reklama. Tokia per veiklos viešinimą užsakyta politinė komunikacija dažniausiai būna niekaip nepažymėta. Biudžeto pinigai, skiriami valdžios institucijų veiklos viešinimui, komunikacijai, perkant plotą visuomenės informavimo priemonėse, didina žiniasklaidos pajamas ir sukuria ydingus valdžios ir žiniasklaidos santykius, nesuderinamus su sąžiningos žurnalistikos standartais. Visuomenei ir toliau lieka nežinoma, kokios sumos (milijonai) jos pačios pinigų išleidžiami valdžios institucijų savigyrai ir savireklamai žiniasklaidoje, kokius pelnus tai krauna viešųjų ryšių agentūroms ir žiniasklaidos savininkams. Per užsakomąją informaciją skleidžiama politiškai šališka informacija, kitaip tariant, įteisinama politinė propaganda[1].

Šiuo metu galiojančiame Visuomenės informavimo įstatyme (VIĮ) neliko teisės normos, kuri tiesiogiai draustų užsakytą (užsakomąją) informaciją ar numatytų reikalavimus tokios informacijos skelbimui, bet šiame įstatyme deklaruojamas vienas pagrindinių visuomenės informavimo principų – viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (3 straipsnio 3 dalis). Taigi, užsakyta informacija kertasi su šiuo principu.

Primintina, kad iki 2010 m. spalio 18 d. galiojusio VIĮ 39 straipsnio 12 dalyje buvo aiškiai numatyta taisyklė, kad laida ar straipsnis, parengtas ir (ar) paskelbtas ne viešosios informacijos rengėjo, kuris už užmokestį ar kitokį atlygį skleidžia šią informaciją, užsakymu, turi būti atskirti nuo kitos viešosios informacijos tinkamai juos pažymint, nurodant jų užsakovą[2].

Taigi anksčiau galiojęs VIĮ numatė du pagrindinius reikalavimus užsakytos informacijos skleidimui: pirma, tokia informacija turėjo būti tinkamai pažymėta, kad ji yra užsakyta (t.y. už ją užsakovai visuomenės informavimo priemonei atsilygino), kad skaitytojas ar klausytojas tokią informacią galėtų atskirti nuo objektyvios informacijos, kurią parengė žurnalistai savo iniaciatyva, ir antra, turėjo būti publikacijoje nurodomas tokios užsakytos informacijos užsakovas.

Žiniasklaida visokiausiais būdais išsisukinėdavo nuo tokių įstatymo reikalavimų tinkamo vykdymo, gal todėl ilgainiui laikraščiuose bei internetiniuose portaluose po įvairiomis užsakytomis publikacijomis spontaniškai atsirado žodžio ,,užsakytas“ trumpinimas – ,,užs.“, o nuo 2010 m. spalio 18 d., įsigaliojus tuometinio Seimo nario V. Stundžio pateiktoms įstatymo pataisoms[3], įstatyme iš viso neliko jokių žymėjimo bei identifikavimo reikalavimų užsakytos informacijos skleidimui.

ŽEI pagrįstai nurodo, kad nuo 2010 m., panaikinus specialiuosius užsakomosios informacijos (straipsnių, laidų) žymėjimo reikalavimus, užsakyta informacija yra vertinama kaip reklama, o, jei tokia informacija nepažymėta kaip reklama, bet pateikiama tokia forma, kuri gali suklaidinti jos vartotojus dėl tikrojo šios informacijos pateikimo tikslo, tuomet ji vertinama kaip paslėpta reklama, kurią draudžia Reklamos įstatymas (RĮ)[4].

Priminsime, kad paslėpta reklama draudžiama, o reklaminiai skelbimai ar publikacijos turi būti aiškiai atpažįstami pagal pateikimo formą. Jeigu tikėtina, kad reklamos vartotojai visuomenės informavimo priemonėje skleidžiamos reklamos dėl jos pateikimo formos gali neatpažinti, tokia reklama turi būti pažymėta žodžiu „Reklama“ (RĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Už paslėptos reklamos skleidimą Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) gali skirti baudas reklaminės veiklos subjektams iki 3 procentų jų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais,  bet ne daugiau kaip vienas šimtas tūkstančių eurų, o reklaminės veiklos subjektams, pakartotinai per vienus metus padariusiems pažeidimą, gali būti skiriama bauda iki 6 procentų jų metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais, bet ne didesnė kaip du šimtai tūkstančių eurų (RĮ 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 24 straipsnio 1 dalis).

Taigi įstatyme numatytos itin griežtos bausmės už paslėptą reklamą, tuo pačiu ir užsakytą informaciją, kuri nėra pažymėta žodžiu „Reklama“, tačiau praktikoje tokia atsakomybė netaikoma.

Antai, per paskutinius penkerius metus VVTAT tik vieną kartą (!), atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išaiškinimą, priėmė nutarimą dėl UAB „15min“ skleistos paslėptos reklamos, kuri pažeidžia RĮ nuostatas.

Skaitytojas VVTAT pateiktame prašyme nurodė, kad „15min.lt“ portale publikuotame straipsnyje „Naujos kelionių tendencijos: „viskas įskaičiuota“ ar „viskas netikėta“? pateikta ne objektyvi informacija, o tik vienos kelionių agentūros, prekiaujančios kelionėmis į konkrečią šalį, darbuotojų skleidžiama pardavimus skatinanti informacija.

Iš pradžių VVTAT buvo nusprendusi atsisakyti pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl galimo RĮ pažeidimo, tačiau atkakliam pareiškėjui apskundus tokį tarnybos sprendimą, byla buvo nagrinėjama administraciniame teisme[5].

VVTAT, atsižvelgdama į LVAT nutartį, iš naujo įvertino UAB „15min“ skleistą informaciją ir konstatavo, jog UAB „15min“ iš esmės neredaguodama publikavo komercinės įmonės užsakymu reklamos agentūros parengtą reklaminį straipsnį (pranešimą spaudai), kuriame buvo pateikiama informacija apie keliones ir kelionių agentūros siūlomas paslaugas, tačiau šio teksto nepažymėjo tinkamai kaip reklaminio. Vartotojai, skaitydami publikaciją, galėjo neidentifikuoti tikrojo jos paskelbimo tikslo – būti paskatinti naudotis kelionių agentūros paslaugomis ir tokiu būdu suklaidinti. VVTAT nusprendė, kad UAB „15min“ pažeidė RĮ 8 straipsnio nuostatą ir paskyrė UAB „15min“  įspėjimą[6].

Tai puikiausias atsakymas, kodėl užsakyta informacija liejasi laisvai ir kodėl nevykdomi įstatymo reikalavimai.

Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad VVTAT skiria tam tikrą dėmesį nuomonių formuotojų (vadinamų influencerių) skleidžiamai reklamai socialinėje erdvėje, nors nuobaudų ir netaiko.

Dar 2019 m. VVTAT pristatė Reklamos žymėjimo socialinėje erdvėje gaires, kurias vėliau atnaujino ir kuriose pateikė rekomendacijas, kaip nuomonės formuotojams teisingai rengti, skelbti ir žymėti reklamą – net tais atvejais, jei už ją nėra piniginio atlygio, o suteikiamas tam tikras produktas ar paslauga.

Deja, visuomenės informavimo priemonėse itin plačiai skleidžiama užsakyta informaija, kuri pagal galiojančius teisės aktus turėtų būti pažymėta kaip reklama, faktiškai yra visiškai tamsiame šešėlyje ir jos kontroliuojančios tarnybos tiesiog nepastebi.

Visuomenės informavimo teisinio reguliavimo labirintuose lengva pasiklysti, todėl svarbu nepainioti dviejų labai panašių savokų, kurias sutinkame šioje srityje: užsakyta (arba užsakomoji) informacija ir užsakomoji audiovizualinės žiniasklaidos paslauga.

Užsakyta informacija, tai ta informacija, kurios parengimą ir/ar paskelbimą už tam tikrą atlygį tiesiogiai arba per trečiuosius asmenis, dažniausiai per viešųjų ryšių agentūras, inicijuoja fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie tokia informacija siekia visuomenei kuo patraukliausiu būdu pristatyti savo veiklą, prekes ar paslaugas. Kitais žodžiais tariant, tai yra reklama arba neigiama informacija  (kontrreklama) tuo atveju, kai siekiama sumenkinti politinį priešininką, oponentą ar konkurentą.

Užsakomoji audiovizualinės žiniasklaidos paslauga – tai audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjo teikiama nelinijinė audiovizualinės žiniasklaidos paslauga, skirta programoms žiūrėti vartotojo prašymu ir jo pasirinktu laiku pagal audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjo siūlomą katalogą (VIĮ 2 straipsnio 74 dalis).

Už užsakytos informacijos nepažymėjimą ar kitokį slėpimą taip pat yra numatyta ir etinė atsakomybė. Antai, Visuomenės informavimo etiko kodekso (VIEK) 26 straipsnis nustato, jog visuomenės informavimo priemonėse turi būti aiškiai atskirta reklama, įskaitant ir politinę reklamą, nuo žurnalistų kūrinių, o šio kodekso 27 straipsnis draudžia reklamą pateikti nepažymėtą ir kaip nešališką informaciją ar kitaip ją slėpti. 

Tokią etinę atsakomybę taiko Visuomenės informavimo etikos komisija (Etikos komisija), tačiau tokių pažeidimų nustatoma taip pat nedaug. Antai, Etikos komisija per paskutinius penkerius metus nustatė keturis tokius etikos pažeidimus[7].

Taigi, kyla pagrįsti klausimai, kodėl teisės aktų reikalavimai dėl paslėptos reklamos praktiškai netaikomi?

Kodėl užsakytos informacijos žymėjimo bei atskyrimo nuo kitos informacijos taisyklės 2010 m. buvo pašalintos iš VIĮ bei praktiškai išgyvendintos iš mūsų šalies visuomenės informavimo?

Kai 2021 metų spalio mėnesį paaiškėjo, jog Sveikatos apsaugos ministerija už užsakytą „Kitokių pasikalbėjimų“ laidą, kurioje buvo kalbinamas ministro padėjėjas  sumokėjo 12 tūkst. eurų ir ši laida nebuvo pažymėta kaip reklama[8], Seime imtasi keisti teisės aktus. 2022 m. gegužes 27 d. įsigaliojo Teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo (TGIDPNĮ) 58 straipsnio 2 dalies 51 punktas, pagal kurį valstybės institucijos interneto svetainėje turi būti pateikta informacija apie lėšas, skirtas institucijos veiklos viešinimui[9]. Deja, šios teisės normos taikymas priklauso tik nuo valstybinių institucijų geranoriškumo, nes už tokių taisyklių nesilaikymą nėra numatyta jokių sankcijų ir ji praktikoje yra dažnai ignoruojama.

Didelė kliūtis yra ne tik teisinio reguliavimo painumas, blogiausia, kad teisės aktų praktikoje nesilaikoma, o kontroliuojančios institucijos tokių pažeidimų neidentifikuoja ir atsakomybės netaiko.

Visuomenės informavimo veiklą prižiūrinčios institucijos – ŽEI tarnybos – tinklalapyje yra nurodoma, kad užsakyta informacija nėra draudžiama, tačiau ji turi būti rengiama, perkama (užsakoma) ir skleidžiama laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.  

Vienas iš tokių aktų yra aprašas, patvirtintas Vyriausybės dar 2003 m. (su 2018 m. pakeitimais)[10]. Deja, bet šis ŽEI nurodomas teisės aktas nieko nekalba apie tai, kaip tokia užsakyta (nupirkta) informacija turi būti skleidžiama, kaip ji turi būti pažymėta, kad skaitytojai ir klausytojai suprastų, kad tai nupirkta (užsakyta) informacija. Šios taisyklės turėtų būti papildytos aiškia teisės norma, jog užsakyta informacija turi būti pažymėta žodžiu „Reklama“.

Viešoje erdvėje dažnai galima išgirsti, kad ministerijos ir kitos valstybės institucijos visuomenės informavimui, t. y. užsakytos informacijos bei reklamos sklaidai, skiria ženklias biudžeto lėšas[11].

Ar turi būti informuojama visuomenė apie ministerijų panaudotas biudžeto lėšas, skirtas užsakytai informacijai apie ministerijos veiklą? Formaliai – taip, tačiau praktikoje – ne visada.

Visuomenės informavimo apie ministro veiklą taisyklėse[12] yra nustatyta, kad kiekvienais metais, iki sausio 31 d., ministerijos interneto tinklalapio skyriuje „Naujienos“ turi būti paskelbta, kokias visuomenės informavimo priemones praėjusiais kalendoriniais metais ministras naudojo informacijai apie savo veiklą skleisti ir kiek šiam tikslui buvo panaudota valstybės biudžeto lėšų. Minėta, kad analogiškas reikalavimas yra įtvirtintas ir TGIDPNĮ 58 straipsnio 2 dalies  punkte.

Pabandykime paieškoti informacijos apie išlaidas viešinimui ministerijų internetiniuose tinklalapiuose. Deja, nuo 2020 m. gruodžio 11 d. dirbančios naujos sudėties Teisingumo ministerijos tinklalapyje Naujienų skyrelyje yra net 484 įrašai, tačiau jokios informacijos apie panaudotas biudžeto lėšas užsakytai informacijai nėra, tačiau bendroje administracinėje informacijoje galima rasti informaciją apie išlaidas veiklos viešinimui, t. y. už  2023 m. viešinimo veiklai ministerija išleido 33 387 eurų[13].

Sveikatos apsaugos ministerijos internetiniame tinklalapyje skiltyje administracinė veikla yra nuoroda – lėšos veiklai viešinti, tačiau nenurodyta jokia informacija, o nukreipiama į VIRSIS internetinės svetainės paiešką[14]. Tokios  informacijos nėra ir Vidaus reikalų ministerijos internetinėje svetainėje[15].

2023 m. sausio 1 d. pradėjo veikti dar 2019 m. pradėta kurti viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinė sistema (VIRSIS), kurioje yra kaupiami bei viešinami VIĮ 24 straipsnyje nustatyti duomenys ir informacija apie Lietuvoje veikiančias žiniasklaidos priemones ir kitus viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus – reklamos, viešųjų ryšių agentūras bei nepriklausomus kūrėjus.

Į VIRSIS turi būti teikiama informacija apie Lietuvoje registruotų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų (juridinių asmenų) valdymą; dalyvius; vykdomas visuomenės informavimo veiklos rūšis; valdomas visuomenės informavimo priemones (rūšis, kategorijas), už jų turinį atsakingus asmenis; padarytus rimtus profesinius pažeidimus ir profesinės etikos nesilaikymą; turimas licencijas ir nustatytas metines įmokas; leidinių tiražą ir tiražo tikrinimą, jei toks atliktas; gautas pajamas iš politinės reklamos; lėšas iš viešojo sektoriaus subjektų; paramą iš fizinių ir juridinių asmenų, kai ji per kalendorinius metus iš to paties šaltinio viršija 490 eurų[16] ir jų šaltinius.

Nors informacinė sistema pradėta kurti prieš penkerius metus, bet kol kas iš jos nėra ženklios naudos, nes šioje sistemoje informacijos yra pateikta labai nedaug, o ją ne taip lengva surasti per paieškos sistemą, nes nėra bendro visų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų sąrašo (registro). Taigi per paieškos sistemą surinkus net ir žinomus viešosios informacijos rengėjus bei skleidėjus valdančių įmonių pavadinimus, informacija yra labai skurdi arba jos iš viso nėra.

Nenuostabu, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai nepateikia arba pateikia VIRSIS tik informacijos nežymią dalį apie savo veiklą. Nors Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 136 straipsnis už tokius nusižengimus numato juridinio asmens, nevykdančio įstatymo, vadovui – piniginę baudą nuo trijų šimtų iki aštuonių šimtų šešiasdešimt eurų, tačiau mažai tikėtina, kad kada nors tokia atsakomybė bus pritaikyta, nes  dėl šio administracinio nusižengimo teiseną pradeda, administracinių nusižengimų tyrimą atlieka ir administracinių nusižengimų protokolus surašo Kultūros ministerija (ANK 589 straipsnio 1 dalies 18 punktas), kuriai nėra būdinga tokių funkcijų atlikimas.

Ar VIRSIS užtikrins mūsų viešosios informacijos skaidrumą ir patikimumą? 

Ar ši taip ilgai kurta sistema tik sudarys skaidrumo įspūdį, ar ji pasitarnaus sunkiai pasiekiamam, bet labai reikalingam žiniasklaidos skaidrumo procesui.

Juk paskutiniais metais pasitikėjimas žiniasklaida yra nukritęs į neregėtas žemumams[17], o žmonės vis dažniau supranta, kad gyvenime yra vienaip, o spaudos puslapiuose – kitaip.

Mano atsakymas į savo pačios užduotą klausimą kol kas neigiamas, bet aišku viena, viską lemia politinė valia.

Dr. Liudvikas Meškauskaitė yra VU Teisės fakulteto partnerystės profesorė, advokatė


[1] https://www.zeit.lt/data/public/uploads/2020/03/analitine-apzvalga-2017-2018.pdf

[2] Teisės aktų registras, i. k. Nr. 0961010ISTA00I-1418

[3] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/TAIS.381822?jfwid=9im6ib0x4

[4] Reklamos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis

[5] Vilniaus administracinio teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2817-1062/2020 ir LVAT 2021 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2900-415/2021

[6] https://www.vvtat.lt/naujienos-ir-pranesimai-ziniasklaidai/377/priimtas-nutarimas-del-uab-15min-pasleptos-reklamos-skleidimo

[7] https://www.etikoskomisija.lt/veikla/nutarimai

[8] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1509716/sam-ir-kitokie-pasikalbejimai-skandalo-sukuryje-ministerija-mokejo-uz-laida-organizatoriai-atkerta-pirko-ir-kitos-institucijos

[9] Teisės aktų registras, i. k. 2022-11317.

[10] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1264 patvirtintas Radijo ir televizijos programų sukūrimo, jų parengimo transliuoti paslaugų, jau parengtų programų bei radijo ir televizijos laidų transliavimo eteryje laiko pirkimų tvarkos aprašas

[11] 2015 m. sausio – 2021 m. birželio mėn. viešasis sektorius vidutiniškai kasmet išleido po 33,9 mln. eurų viešinimo ir informavimo paslaugoms įsigyti. Apie pusę (109,1 mln. eurų iš 237,3 mln. eurų) visų viešinimo lėšų skyrė valstybės valdomos įmonės, ministerijos ir savivaldybės -https://transparency.lt/ministeriju-numatytos-ir-isleistos-lesos-publikacijoms-skiriasi-bent-30-procentu/

[12] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimas Nr. 353.

[13] https://tm.lrv.lt/lt/administracine-informacija/lesos-veiklai-viesinti/

[14] https://sam.lrv.lt/lt/

[15] https://vrm.lrv.lt/lt/naujienos/?page=24

[16] 10 BSI (bazinis socialinės išmokos dydis), nuo 2023 m. sausio 1 d. BSI – 49 eurai

[17] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/pasitikejimas-ziniasklaida-zemiausias-per-20-metu-56-1590096

Back to top button