LAT: teisės kreiptis dėl servituto nustatymo neturi daikto valdytojas, įgijęs daikto valdymą prievolinių teisinių santykių pagrindu

Gruodžio 21 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta civilinė byla, kurioje buvo sprendžiama dėl subjektų, turinčių teisę reikalauti servituto nustatymo teismo sprendimu.

Nagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad uždarajai akcinei bendrovei (ieškovei) nuosavybės teise priklauso prekybos patalpos, esančios valstybinės žemės sklype Vilniuje. Ieškovė valstybinės žemės nuomos sutartimi išsinuomojo 225 kv. m ploto sklypo dalį, esančią 1700 kv. m ploto valstybinės žemės sklype. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atitinkamos dalys besiribojančio žemės sklypo. Atsakovai įsteigė daugiabučio namo savininkų bendriją, šios sprendimu buvo įrengtas įvažiavimo užtvaras į bendrijos automobilių aikštelę. Ieškovė nurodė, kad, atsakovams įrengus užtvarą, buvo apribotas ją aptarnaujančių transporto priemonių patekimas į patalpas. Ieškovė nurodė, kad, neturėdama privažiavimo prie turimų patalpų, ji negali jų naudoti pagal paskirtį, todėl reikia nustatyti servitutą atsakovų žemės sklypui.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.

Išnagrinėjęs bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad servituto nustatymo teismo sprendimu tikslas – užtikrinti viešpataujančiojo daikto naudojimą pagal paskirtį tais atvejais, kai, nenustačius servituto, viešpataujančiojo daikto naudojimas nėra galimas. Atitinkamai, visais atvejais sprendžiant dėl servituto nustatymo, turi būti identifikuotas tiek tarnaujantysis, tiek viešpataujantysis daiktai. Viešpataujantysis daiktas reikšmingas ne tik dėl to, kad, atsižvelgiant į jo naudojimą pagal paskirtį, nustatomas servituto turinys, tačiau jis reikšmingas ir nustatant subjektus, kurie turi teisę kreiptis dėl servituto nustatymo.

Teisėjų kolegija išaiškino, kad CK 4.126 straipsnio 2 dalies nuostata, jog kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu gali daikto valdytojas, aiškintina kaip suteikianti teisę kreiptis dėl servituto nustatymo tik daikto valdytojams, turintiems savarankišką daikto valdymo teisę ar išvestinę iš daiktinių santykių kilusią teisę bei turto patikėtiniui, jeigu patikėjimo teisė, kuri turi daiktinei teisei būdingų požymių, nustatyta visuomeninei naudai, t. y. kai patikėjimo teisės objektas yra valstybei arba savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis daiktas (CK 4.106 straipsnis, 4.109 straipsnio 1 dalis). Teisės kreiptis dėl servituto nustatymo neturi daikto valdytojas, įgijęs daikto valdymą prievolinių teisinių santykių pagrindu.

Atsižvelgdama į šį išaiškinimą, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė nėra valstybinio žemės sklypo savininkė, o dalį (225 kv. m) šio sklypo nuomojasi pagal valstybinės žemės nuomos sutartį. Tai reiškia, kad ieškovės valdymo teisė yra išvestinė, kilusi iš prievolinių teisinių santykių (valstybinės žemės nuomos). Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, jog nagrinėjamu atveju valstybinės žemės sklypas nėra laikytinas viešpataujančiuoju daiktu, yra pagrįsta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad viešpataujančiuoju daiktu gali būti pripažintos patalpos daugiaaukščiame pastate, kuriame kitos patalpos nuosavybės teise priklauso ir kitiems savininkams, o tarnaujančiuoju daiktu gali būti gretimas žemės sklypas. Vis dėlto galimybė normaliomis sąnaudomis naudoti viešpataujantįjį daiktą – prekybos paskirties patalpas – savaime nereiškia, kad visada turi būti galimybė prie tokios paskirties patalpų privažiuoti vienos ar kitos rūšies motorinėmis transporto priemonėmis. Dėl tokio būtinumo sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į viešpataujančiojo daikto paskirtį ir patalpose vykdomos veiklos ypatumus. Privažiavimo prie nuosavybės teise priklausančių patalpų atitinkamomis transporto priemonėmis poreikį privalo įrodyti patalpų savininkas (valdytojas), reikalaujantis kito asmens daiktui nustatyti servitutą. Teisė naudotis svetimu daiktu nėra suteikiama remiantis vien tuo pagrindu, kad servituto prašančiam asmeniui taip būtų naudingiau ar patogiau naudotis savo daiktu.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė aplinkybę, jog ieškovė prie jai priklausančių patalpų gali patekti ir patenka iš abiejų valstybinės žemės sklypo, suformuoto prie pastato, pusių, o į suformuoto žemės sklypo ribas netgi patenka dalis automobilių stovėjimo aikštelės, į kurią galima įvažiuoti motorinėmis transporto priemonėmis, todėl nėra kliūčių ieškovei priklausančiomis patalpomis naudotis pagal paskirtį. Be to, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, byloje iš esmės nėra įrodymų, jog ieškovė privažiavimo iki savo patalpų valstybinės žemės sklype negali užsitikrinti neribodama atsakovų nuosavybės teisės. Ieškovė į bylą nepateikė jokių duomenų, kad apskritai siekė tą padaryti, t. y. parengė projektą ir (ar) bandė dėl įvažiavimo per valstybinės žemės sklypą susitarti su savininko teises įgyvendinančia Nacionaline žemės tarnyba bei kitais pastato, kuriame yra ieškovės patalpos, patalpų savininkais. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad kelią valstybinės žemės sklype tektų įrengti per pėsčiųjų taką bei miesto žaliąsias zonas, savaime nepatvirtina, kad gatvės įrengimas valstybinės žemės sklype nėra galimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija