R. Keidūnas. Aktualiausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis: pabaigos pradžia etatiniams vagiliautojams

Šiai dienai aktualioje Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 190 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje (past. – BK XXVIII skyrius) nurodytas turtas yra labai didelės vertės, kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą, didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos, nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 10 MGL dydžio sumos. Ankstesnė įstatymo redakcija, be kita ko, numatė, kad turtas yra nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Atrodytų, jog kam čia įdomios tos vertės. Visgi, tai yra pakankamai svarbus klausimas, nes būtent apatinė nedidelės vertės turto suma yra tas slenkstis, pagal kurį atribojama administracinė ir baudžiamoji atsakomybė.

Šioje vietoje svarbu paminėti, kad aptariamos vertės yra itin gerai žinomos asmenims, kuriems nuolatinės vagystės iš prekybos centrų yra pragyvenimo šaltinis. Baudžiamoji atsakomybė suponuoja ikiteisminį tyrimą, civilinius ieškinius, galimai ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes. O štai pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojantį Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (ANK), kuris pakeitė dar nuo 1984 m. daugybę kartų taisytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą, nebeliko administracinio arešto. ANK numato tik tris administracinių nuobaudų rūšis: įspėjimą, baudą ir viešuosius darbus. Ne iš formalių normų, o iš teisminės praktikos aiškiai matyti, kad nuolat vagystes vykdantys asmenys yra puikiai susipažinę su šių normų turiniu ir vagystes stengiasi (į)vykdyti taip, kad pagrobto turto vertė nesiektų nedidelės vertės, t. y. tiek anksčiau, tiek ir dabar ta lemiama riba yra 3 MGL (150 Eur) dydžio.

Aišku, pasitaiko atvejų, kai šie asmenys „apsiskaičiuoja“ arba pagrobia prekes su nuolaida, kurios taikomos tik pirkėjams[1]. Antai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad nuolaidos parduotuvėse yra taikomos pirkėjams, o ne vagims.[2]

Ką turime, kai vagystes vykdantis asmuo skaičiuoja teisingai? Įprastu atveju jis yra nubaudžiamas nutarimu administracinio nusižengimo byloje, šis įsiteisėja ir yra siunčiamas antstoliui vykdyti. Kadangi didžioji dauguma aptariamų asmenų nedirba, neturi jokio registruoto turto ar kitokių pajamų šaltinių, po kurio laiko tas pats nutarimas grįžta į teismą su antstolio patvarkymu. Teismui iš esmės nelieka jokio kito varianto, išskyrus bylos nutraukimą. Taigi, valstybės lėšos yra iš esmės švaistomos, o nubaudimo aparatas sukasi „tuščiai“, kaltininkams išvengiant realios teisinės atsakomybės.

Nors ir anksčiau pasitaikydavo atvejų, kad prokurorai bandydavo sistemingai parduotuvėse ar degalinėse vagystes vykdančius asmenis atiduoti į teismą, surašydami kaltinamąjį aktą, ir jų veikas įvertinę kaip tęstinę nusikalstamą veiką, tokie bandymai dažniausiai baigdavosi išteisinamuoju nuosprendžiu. Kadangi tęstinės nusikalstamos veikos samprata nėra pateikta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, šios veikos samprata atskleidžiama dar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ( LAT) 2007 m. spalio 18 d. nutartyje Nr. 2K-P-412/2007. Šioje nutartyje LAT pabrėžė, kad pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami bendro sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Šioje vietoje galima pastebėti, kad ir anksčiau teismų praktikoje pasitaikydavo, kad kaip tęstinė nusikalstama veika buvo kvalifikuoti keliasdešimt grafičių epizodų pagal BK 284 straipsnį kaip viešosios tvarkos pažeidimas, nors diskutuotina, ar vertinant šiuos epizodus atskirai kiekvienas iš jų negalėtų būti įvertinti kaip administracinis nusižengimas[3].  

Matyt, ir LAT teisėjams anksčiau ar vėliau kantrybės aruodai išsenka. LAT plenarinės sesijos 2023 m. birželio 21 d. nutartimi Nr. 2K-P-51-719/2023 buvo panaikinti teismų sprendimai, kuriais asmuo buvo išteisintas dėl 70 vagysčių, kvalifikuotų kaip tęstinė nusikalstama veika, ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Šioje nutartyje teismas aiškiai nurodė, kad tęstinę nusikalstamą veiką gali sudaryti ir tokie veiksmai, kurie, vertinant atskirai, atitiktų administracinio nusižengimo požymius, svarbu pažymėti, kad ANK nurodyti teisėsaugos pareigūnų atliekami veiksmai (pavyzdžiui, protokolo surašymas ir kt.) taip pat neturėtų būti pagrindas konstatuoti tęstinės nusikalstamos veikos nutraukimą. Tokį aiškinimą lemia administracinių nusižengimų proceso specifika ir tai, kad tęstinės nusikalstamos veikos atveju kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką. Todėl tam, kad būtų pagrindas spręsti, kad jo tyčia dėl nusikalstamos veikos „atsinaujino“, kaltininkas turi suprasti, kad ir pareigūnai jo veiksmus vertina kaip nusikalstamus.

Taigi, atrodo prokurorams ir tyrėjams buvo atrištos rankos ir liepta pasiraitoti rankoves. Ar teisminė praktika išties pasuks šiuo keliu – parodys laikas. Juolab, kad atsiveria kitas Pandoros skrynios stalčius dėl to, kad tik nuo administracinę atsakomybę taikančių subjektų valios priklausys, kuriuos atvejus yra pagrindas sujungti į tęstinę veiką ir kvalifikuoti pagal BK, o kuriuos – pagal ANK.  

Ramūnas Keidūnas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas

[1] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/nuolaidu-vogtoms-keptuvems-negaves-i-molotkovas-siunciamas-uz-grotu-59-1401860

[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-696/2015

[3] Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-677-1034/2019