J. Liauksminaitė. Nesąžiningas konkuravimas naudojant svetimas komercines paslaptis. Ar judame teisinio aiškumo link?
Pastarųjų trejų metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad ginčai dėl nesąžiningo konkuravimo nepraranda aktualumo, o didžiąją jų dalį ir toliau sudaro ginčai, kuriuose sprendžiami atsakomybės už komercinių paslapčių panaudojimą klausimai. Tikriausiai nebus suklysta teigiant, kad daugiausiai klausimų ir neaiškumų ir toliau kelia komercinių paslapčių samprata bei jos atribojimas nuo nesaugomos arba kitais teisiniais įrankiais saugomos informacijos. Šioje publikacijoje norėta detaliau apsistoti ties kai kuriais komercinių paslapčių sampratos aspektais ir atsakyti į klausimą, ar ganėtinai gausi pastarųjų metų teismų praktika leidžia kalbėti apie didesnį teisinį aiškumą šioje srityje.
Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi trijų komercinių paslapčių požymių, kurie išvesti iš iki 2018 m. galiojusio CK 1.116 straipsnio 1 dalyje pateikto komercinių paslapčių apibrėžimo: kaip komercinė paslaptis gali būti saugoma informacija, kuri atitinka slaptumo, vertingumo ir protingos apsaugos reikalavimus. Įvardinti komercinių paslapčių požymiai reiškia, kad kaip komercinė paslaptis gali būti saugoma bet kokia pagal turinį ar formą informacija – šiai informacijai netaikomi naujumo, originalumo, kokybės ar kitokie specifiniai reikalavimai, kurie įprastai taikomi intelektinės, tarp jų ir pramoninės, nuosavybės objektams. Nors tiesiogiai patys formalieji komercinių paslapčių požymiai to nenumato, komercinių paslapčių teisinė apsauga yra kildinama iš poreikio saugoti jos savininko įdirbį, tokią informaciją kuriant, renkant, sisteminant, o komercinės paslaptys, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, yra svarbi konkuravimo priemonė[1]. Tuo pačiu komercinių paslapčių kaip svarbios konkuravimo priemonės apsauga nuo neteisėto panaudojimo turi turėti pakankamai aiškius kontūrus ir ribas, kad netaptų nepagrįsta kliūtimi sąžiningai konkuruojant ar realizuojant teisę į darbą.
Analizuojant pastarųjų metų teismų praktiką, matyti, kad joje formuojamas formaliųjų komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų turinys konkretėja, tuo pačiu atspindėdamas komercinių paslapčių teisinės apsaugos tikslą saugoti informaciją, atsirandančią iš komercinės paslapties savininko įdirbio ją kuriant, renkant, sisteminant. Tačiau, nors komercinių paslapčių atribojimas nuo menkavertės ar bevertės informacijos tampa aiškesnis, komercinių paslapčių atribojimas nuo darbuotojų sąžiningai įgytos patirties, įgūdžių, gebėjimų ar žinių, taip pat nuo saugomos konfidencialios informacijos išlieka be aiškesnių kriterijų.
Informacijos vertingumo požymio turinys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2012 m. komercines paslaptis įvardino kaip pramoninės nuosavybės objektą, kuris yra svarbi konkuravimo priemonė[2], o 2022 m. lapkričio 16 d. priimtoje nutartyje[3] įvardino ir kitą informacijos priskyrimo pramoninės nuosavybės objektams aspektą, t. y., kad informacijos vertingumas, kaip būtinasis komercinės paslapties požymis, aiškintinas, visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad komercinė paslaptis yra savarankiškas pramoninės nuosavybės objektas. Konkrečiai, pasisakydamas dėl to, ar komercine paslaptimi gali būti laikoma informacija, neteisėtai pasisavinama iš įmonės, kuri pažeidimo metu nebevykdo ūkinės veiklos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad „komercinės paslapties vertingumo požymis [CK 1.116 straipsnio 1 dalyje] yra siejamas su informacijos komercine (gamybine) verte, nesiejant to išimtinai tik su komercinių paslapčių turėtojo palankesnėmis konkuravimo rinkoje galimybėmis. Be to, aptariamoje teisės normoje yra nurodoma, kad komercinė vertė gali būti tikra arba potenciali. Tai reiškia, kad komercinė vertė suprantama plačiai – net jei konkrečiu momentu informacijos vertės negalima nustatyti, pakanka, kad tokia vertė galėtų atsirasti ateityje“. Teismas taip pat nurodė, kad, „informacijos vertingumas, kaip būtinasis komercinės paslapties požymis, aiškintinas, visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad komercinė paslaptis yra savarankiškas pramoninės nuosavybės objektas, dėl kurio panaudojimo būdų komercinės paslapties turėtojas gali laisvai spręsti savo nuožiūra, t. y. pats jį naudoti savo komercinėje veikloje, atlygintinai jį perleisti kitiems asmenims, kt. Kaip ir kiti nuosavybės objektai, komercinė paslaptis yra saugoma nuo neteisėto jos pasisavinimo, nepriklausomai nuo to, ar pats komercinės paslapties turėtojas ją naudoja ar ketina naudoti savo komercinėje veikloje. Komercinės paslapties vertingumas reiškia, kad atitinkama informacija pagal savo pobūdį teikia ar potencialiai gali teikti jos turėtojui tam tikrą ekonominę naudą; pagal šį požymį komercinė paslaptis atribojama nuo bereikšmės ar mažareikšmės (net potencialiai negalinčios teikti ekonominės naudos) informacijos, taip pat informacijos, kuri pagal savo pobūdį yra lengvai prieinama asmenims toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su atitinkamos rūšies informacija.“ Taigi, nors šioje nutartyje pirmiausia akcentuota, kad komercinę paslaptį sudaranti informacija laikytina nuosavybės objektu, o tai reiškia, kad komerciškai vertingos informacijos panaudojimo ir disponavimo būdus nustato jos savininkas, nutartyje aiškiai nurodyta, kad komercinę paslaptį sudaranti informacija turi būti atribota nuo bereikšmės ir mažareikšmės informacijos pagal jos teikiamą ar potencialią ekonominę naudą, nepriklausomai nuo to, ar nauda gaunama atlygio, ar teikiamo konkurencinio pranašumo forma.
Komercinės paslapties vertingumo reikalavimas detalizuotas ir kitu aspektu. Kaip ir iki 2018 m.[4], taip ir pastaruoju metu absoliučioje daugumoje bylų keliamas ne techninės ar technologinės informacijos, o verslo informacijos, prie kurios įprastai priskiriama informacija apie klientus ir verslo partnerius, kainodara, sutarčių komercinės sąlygos, panaudojimo teisėtumo klausimas. Teismai ir toliau laikosi pozicijos, kad tam tikra verslo informacija, įskaitant informaciją apie klientus, gali būti laikoma komercine paslaptimi, tik jei atitinka formaliuosius komercinių paslapčių reikalavimus, o apie tokio pobūdžio informacijos atitiktį slaptumo ir vertingumo reikalavimams sprendžiama pagal kiekvienos bylos faktines aplinkybes ir ypač atsižvelgiant į rinką, kurioje konkuruojama.
Antai, 2020 m. gruodžio 22 d. nutartyje[5] Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, ar informacija apie žaliavų valgomųjų ledų gamybai tiekėjus gali būti laikoma komercine paslaptimi, nurodė, kad „informacija apie žaliavų tiekėjus galėtų būti vertinama kaip sudaranti komercinę paslaptį, jeigu ją sudarytų ne tik tiekėjų pavadinimai, bet ir kitokia nevieša informacija apie juos, suteikianti ieškovei komercinį pranašumą. Tuo tarpu ieškovė įrodinėjo komercinės paslapties atskleidimą dėl žaliavų tiekėjų tik ta aplinkybe ir tik tiek, kad atsakovė UAB „[…]“ žaliavas perka iš tų pačių tiekėjų, tačiau nenurodė, kuo turima informacija apie žaliavų tiekėjus suteikė ieškovei konkurencinį pranašumą. […] pati savaime informacija apie ledų gamybai reikalingų žaliavų gamintojus yra viešai prieinama, todėl nesukuria komercinės vertės ar konkurencinio pranašumo“.
Kitoje byloje teismai nagrinėjo, ar naujos įmonės, kuri užsiima spausdinimo paslaugų teikimu, veiksmai gali būti vertinami kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai, susiję su komercinių paslapčių panaudojimu. Šiame ginče atsakovų veiksmų neteisėtumas, greta kitų aplinkybių, buvo grindžiamas ir tuo, kad naujai įsisteigusi gavo pajamų iš pardavimų klientams, kurie yra ir ieškovės klientai. Teismas, vertindamas šiuos ieškovo argumentus, nurodė, kad „pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ūkio subjekto klientų ir viešai prieinamų jų kontaktinių duomenų sąrašas per se paprastai nelaikomas komercine paslaptimi, nes tokio pobūdžio informacija yra lengvai gaunama toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija“. Taip pat teismas pažymėjo, kad „byloje nebuvo paneigta, kad ieškovės klientų ratas, atsižvelgiant į jos vykdomos veiklos pobūdį, yra lengvai nuspėjamas kitiems toje pat rinkoje veikiantiems ūkio subjektams, taip pat neįrodyta, kad klientams taikyta kainodara buvo specifinė, besiskirianti nuo kitų toje pat rinkoje veikiančių subjektų taikomos kainodaros, ir nepaneigė to, kad prekių kainos konkretiems klientams priklausė nuo ieškovės darbuotojų vadybinių įgūdžių, viešai skelbiamoms ieškovės prekių kainoms pritaikant simbolines nuolaidas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė nei anksčiau bylos nagrinėjimo metu, nei kasaciniame skunde neįvardijo, kokie konkrečiai vertingi duomenys apie ieškinyje nurodytus klientus, kurie nėra vieši ir negali būti lengvai gaunami, jos buvo kaupiami, saugomi ir atsakovų galėjo būti neteisėtai panaudoti, apsiribodama abstrakčia nuoroda, kad tai yra duomenys apie klientų poreikius, mokumą, komercines sąlygas ir jiems taikomas kainas. Nors tokio pobūdžio duomenys apie klientus išties gali būti pripažinti komercine paslaptimi […], vien faktas, kad ieškovė yra pardavusi prekes ar teikusi paslaugas tam tikriems klientams, pats savaime negali būti laikomas pakankamu komercinę paslaptį apie šiuos klientus sudarančios informacijos turėjimo patvirtinimu. Priešingas aiškinimas ne tik neatitiktų konfidencialios informacijos teisinės apsaugos tikslų (saugoti tik tą ūkio subjekto informaciją, kuri yra jo įdėtų pastangų rezultatas, todėl konkurentai gali siekti ją nesąžiningai panaudoti, pasilengvindami konkuravimo rinkoje sąlygas), bet ir lemtų, kad bet koks bendradarbiavimas su kito ūkio subjekto klientais, jei tokį bendradarbiavimą vykdo buvęs ūkio subjekto darbuotojas, būtų prilyginamas neteisėtam komercinės paslapties panaudojimui, taip nepagrįstai apribojant sąžiningą konkurenciją rinkoje ir pažeidžiant draudimą riboti konstitucinę teisę pasirinkti darbą ar verslą kitaip nei įstatymų“.
Kita vertus, ilgai rinkti, sisteminti konkretūs ir specifiški duomenys (duomenų rinkiniai), į kuriuos patenka duomenys apie klientus, gali būti pripažinti komercine paslaptimi. Teismas, išnagrinėjęs klausimą, ar informacija, susijusi su lygiagretaus vaistų importo veikla, gali būti laikoma komercine paslaptimi, įvertinęs rinkos, kurioje konkuruojama specifiškumą, taip ieškovo didelį įdirbį renkant ir sisteminant verslo informaciją, nurodė, kad tai, kad „dalis ieškovės turimos informacijos, susijusios su vykdoma lygiagretaus importo vaistinių preparatų veikla (tiekėjų, importuojamų vaistinių preparatų pavadinimai ar kiti duomenys, oficialios kainos), yra pasiekiama viešai prieinamomis priemonėmis, savaime nepaneigia galimybės, jog tokie duomenys kartu su kita papildoma informacija, kaip visuma, gali būti laikomi komercine paslaptimi, jei atitinka CK 1.116 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus“[6]. Teismas nurodė, kad „[n]ors atsakovai kasaciniame skunde remiasi argumentu, kad informacija apie importuotus vaistus ir tiekėjus yra vieša, tačiau iš esmės nepaneigė viso bylos proceso metu ieškovės nuosekliai įrodinėjamos aplinkybės, kad būtent pačios ieškovės vykdytos veiklos pagrindu surinkti ir susisteminti duomenų rinkiniai apie ieškovės tiekėjus, importuojamų vaistų pardavimų kainas, rinkodarą, informacija, susijusi su komercinėmis sąlygomis, ieškovei sudarant sutartis su tiekėjais, prekybos rezultatais, nebuvo viešai prieinami, priešingai, buvo ieškovės saugomi. Byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtinta atsakovų pozicijos, kad ieškovės visa turima informacija, susijusi su lygiagretaus vaistinių preparatų importo veikla, gali būti lengvai gaunama iš viešų informacijos šaltinių, taip per tokį patį laikotarpį pasiekiant analogiškų rezultatų“.
Komercinė paslaptis ir įrodinėjimo pareiga. Kalbant apie informacijos, kuri saugoma kaip komercinė paslaptis, atribojimą nuo kitų informacijos rūšių, vertėtų atkreipti dėmesį ir į teismų praktiką, kurioje pasisakyta dėl reikalavimą teikiančio asmens įrodinėjimo pareigos. Jau pakankamai ankstyvoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įvardintas tokio pobūdžio ginčams būdingas vadinamasis latentiškumas ir poreikis įrodinėjant bei nustatant neteisėtus komercinių paslapčių panaudojimo veiksmus remtis netiesioginiais įrodymais[7]. Kita vertus, jau kurį laiką laikomasi nuostatos, kad atitinkamos informacijos savininkas privalo įrodyti, o teismas įvertinti ir nustatyti, ar konkretūs duomenys, dėl kurių vyksta ginčas, atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius[8]. 2023 m. birželio 14 d. priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje takoskyra tarp komercinių paslapčių egzistavimo ir komercinių paslapčių neteisėto panaudojimo aplinkybių įrodymo nubrėžta labai aiškiai. Konkrečiai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad „kasacinio teismo formuojama praktika, atkreipianti dėmesį į netiesioginių įrodymų svarbą bylose dėl komercinių paslapčių neteisėto gavimo, atskleidimo ar panaudojimo, negali būti aiškinama kaip apskritai paneigianti bylą nagrinėjančio teismo pareigą kiekvienu atveju spręsti dėl ieškovo pateiktų įrodymų pakankamumo (CPK 185 straipsnis)“. Teismas pažymėjo, kad „su netiesioginiais įrodymais siejama kasacinio teismo praktika taikytina, visų pirma, atsakovų neteisėtų veiksmų (komercinės paslapties neteisėto gavimo, atskleidimo ar panaudojimo) įrodinėjimui, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas paprastai nedisponuoja tiesioginiais tokių atsakovų veiksmų įrodymais, o atsakovai nėra suinteresuoti šiuos įrodymus atskleisti. Toks pats įrodinėjimo standartas negali būti taikomas ir ieškovo procesinei pareigai įrodyti, kad informacija, kurios neteisėtu gavimu, atskleidimu ar panaudojimu kaltinami atsakovai, atitinka komercinės paslapties (ar kitos saugomos konfidencialios informacijos) formaliuosius požymius, nes šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga ieškovui nėra apsunkinta (būtent ieškovas disponuoja įrodymais, patvirtinančiais atitinkamos informacijos turinį, komercinę vertę ir pastangas apsaugoti jos slaptumą)“[9].
Kitas komercinių paslapčių egzistavimo aplinkybės įrodinėjimo ypatumas susijęs su konfidencialumo susitarimo ir komercinių paslapčių sąrašo teisine reikšme. Nors teismai ir anksčiau laikėsi panašios pozicijos dėl konfidencialumo susitarimo ir komercinių paslapčių sąrašo teisinės reikšmės nustatant komercinių paslapčių egzistavimo aplinkybę[10], 2023 m. birželio 14 d. nutartyje teismas akcentavo, kad „pagal DK 39 straipsnį darbo sutarties šalių teisė susitarti dėl konfidencialios informacijos apsaugos nėra absoliuti, todėl vien ta aplinkybė, kad tam tikra informacija konfidencialumo susitarime darbdavio yra nurodyta kaip konfidenciali, nėra pakankama spręsti dėl šios informacijos atitikties visiems komercinės paslapties ar kitos saugomos konfidencialios informacijos požymiams. Kadangi konfidencialumo susitarimas yra viena iš priemonių komercinėms paslaptims ir kitai konfidencialiai informacijai apsaugoti, tokio susitarimo sudarymas gali patvirtinti tik ieškovo pastangas apsaugoti tam tikrą informaciją, kaip vieną iš komercinės paslapties požymių, tačiau savaime nepatvirtina susitarime nurodytos informacijos slaptumo ir komercinės vertės“[11].
Apibendrinimai. Nurodyti teismo išaiškinimai leidžia daryti keletą apibendrinimų.
Pirma, ryškėja vertingumo kaip formalaus komercinių paslapčių teisinės apsaugos reikalavimo turinys – galima teigti, kad formuojasi nusistovėjusi teismų praktika, pagal kurią komercine paslaptimi nelaikoma menkavertė ar bevertė informacija ne tik dėl to, kad ji viešai prieinama arba lengvai ir be didelių pastangų surenkama, bet ir dėl to, kad pagal savo turinį neturi jokios ekonominės vertės vykdant veiklą ir neteikia jokio konkurencinio pranašumo. Taip aiškinama komercinė paslaptis atitinka Komercinių paslapčių apsaugos direktyvoje įvardintą siekį pateikti tokį komercinės paslapties apibrėžimą, kuris neapribotų objekto, kuris turi būti apsaugotas nuo neteisėto pasisavinimo, tačiau tuo pačiu leistų neteisėtais veiksmais laikyti tik tokios informacijos, kuri turi faktinės arba potencialios komercinės vertės, apsaugą.
Antra, apsaugos siekiantis informacijos savininkas saistomas pareigos įrodyti komercinės paslapties egzistavimo ir jos atitikties formaliems komercinės paslapties požymiams aplinkybes, nes būtent tokios informacijos savininkas turi visas galimybes pateikti šių aplinkybių įrodymui reikalingus įrodymus. Taigi, informacijos savininkas turi pateikti ir įrodymus apie turimą konkrečią informaciją, ir įrodymus apie tokios informacijos neviešumą, vertingumą ir pastangas ją apsaugoti. Įrodymų apie pastangas apsaugoti informaciją, t. y. konfidencialumo susitarimo arba komercinių paslapčių sąrašo, pateikimas nereiškia, kad įrodyta informacijos komercinė vertė ir slaptumas, kita vertus, įrodymų apie tai, kad konkuruojantis subjektas dirba su esamais ar buvusiais ieškovo klientais ar verslo partneriais, neįrodo komercinių paslapčių egzistavimo aplinkybės ir savaime neįrodo neteisėtų veiksmų.
Trečia, nors teismai taiko komercinių paslapčių atribojimą nuo darbuotojų sąžiningai įgytos patirties, įgūdžių, gebėjimų ar žinių[12], kol kas teismų praktikoje aiškiau neįvardinti kriterijai, kuriais remiantis šis atribojimas atliekamas. Ankstesnėse publikacijose[13] nurodyta galimybė atribojimo kriterijumi laikyti būdą, kuriuo darbuotojas informaciją įgijo, nustatant, ar darbuotojas įgijo informaciją įprastomis darbo aplinkybėmis, ar, atvirkščiai, aplinkybėmis, kurios nelaikytomis įprastomis, pavyzdžiui, informaciją kopijuodamas, teismų praktikoje netaikyta. Kaip vieną iš galimų kriterijų būtų galima svarstyti informacijos konkretumo kriterijų, viena vertus, atsižvelgiant į tai, kad teismų praktikoje labai aiškiai suformuota informacijos savininko pareiga įrodyti konkrečios informacijos egzistavimo ir atitikties formaliems požymiams aplinkybę, kita vertus, į tai, kad įprastai darbuotojo patirtis, įgūdžiai, gebėjimai ar žinios siejami su bendros informacijos ir kompetencijų, o ne konkrečių buvusio darbdavio duomenų žinojimu ir poreikiu juos panaudoti.
Ketvirta, nors minėtoje 2023 m. birželio 14 d. nutartyje pakankamai išsamiai pasisakyta dėl konfidencialios informacijos, kuri nepripažįstama komercine paslaptimi, bet gali būti saugoma remiantis konfidencialumo sutartimi, sąvokos, atribojant šias dvi informacijos kategorijas kils painiava pirmiausia dėl to, kad teismas konfidencialiai informacijai priskyrė tuos pačius tris formaliuosius požymius, nurodydamas, kad „specifinio pobūdžio konfidenciali informacija yra tarpinė kategorija tarp komercinės paslapties ir lengvai pasiekiamos informacijos ar informacijos, kuri yra tapusi neatsiejama darbuotojo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. Paprastai tokio pobūdžio informacija neatitiks komercinės paslapties slaptumo lygio, jos vertė bus mažesnė nei komercinės paslapties, tačiau šios kategorijos informacijai bendriausia prasme taip pat yra būdingi neviešumo, vertingumo ir protingų jos turėtojo veiksmų, siekiant šią informaciją apsaugoti, požymiai“. Atitinkamai ginčuose, kuriuose ateityje bus keliamos sutartinės atsakomybės už konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimą klausimas, neišvengiamai iškils poreikis pasisakyti dėl šių konfidencialiai informacijai taikytinų požymių turinio ir greičiausiai teks atsisakyti konfidencialios informacijos vertingumo požymio arba atitinkamai transformuoti jo turinį.
Dr. Jūratė Liauksminaitė yra advokatė, J. Liauksminaitės ir R.Birštono advokatų kontora
[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012.
[2] Ten pat.
[3] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-823/2022.
[4] Birštonas R. Komercinių paslapčių direktyvos įgyvendinimas Lietuvos teisėje. Teisė, Vol. 110, pp. 8-23, p. 15.
[5] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-611/2020.
[6] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-969/2023.
[7] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014 ir joje nurodyta praktika.
[8] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-823/2022.
[9] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023.
[10] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016.
[11] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023.
[12] Dėl šio atribojimo pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. birželio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023.
[13] Liauksminaitė J. Komercinė paslaptis ir darbuotojo sąžiningai įgyta patirtis, įgūdžiai, gebėjimai ar žinios – kur brėžti ribą? // https://www.teise.pro/index.php/2020/11/17/j-liauksminaite-komercine-paslaptis-ir-darbuotojo-saziningai-igyta-patirtis-igudziai-gebejimai-ar-zinios-kur-brezti-riba/.
