B. Ridard. 2023 m. Prancūzijos pensijų reformos vertinimo konstituciniai aspektai

2023 m. pradžioje Prancūzijos Prezidento Emmanuelio Macrono inicijuota Pensijų reforma, kuria buvo siekiama pakelti dirbančiųjų pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų, sukėlė daugybę diskusijų ne tik Prancūzijos visuomenėje, bet iškėlė ir tam tikrų konstitucinių klausimų teisininkams dėl Vyriausybės taikytų priemonių įstatymų leidyboje tinkamumo.

Visų pirma, reikia paminėti, jog antrąją kadenciją esantis valdžioje Prezidentas Emmanuelis Macronas nebeturi absoliučios daugumos Prancūzijos Nacionalinėje Asamblėjoje. Ši politinė situacija, kai Vyriausybę palaiko tik santykinė parlamento dauguma ir kurią galima vadinti mažumos Vyriausybės veikimu, yra išskirtinė nuo V-osios Respublikos pradžios. Dėl to Vyriausybė, priimdama sprendimus, kartasi stengiasi „apeiti parlamentą“, maksimaliai išnaudodama visas turimas teisines procedūrines priemones.

Nors Pensijų reforma yra labai svarbus politinis teisinis sprendimas Prancūzijoje, tačiau dėl jo Prancūzijos parlamente vyko tik gana trumpi debatai, nes Vyriausybė siekė kuo greičiau ją patvirtint ir taip išvengti socialinių neramumų visuomenėje išsiplėtimo. Kitaip tariant, Vyriausybė bet kokia kaina bandė pagreitinti įstatymų leidybos procesą ir tikėjosi, kad demonstracijos gatvėse „neįsisiūbuos“. Tačiau atsitiko atvirkščiai, nes socialiniai protestai visuomenėje labai greitai išaugo taip pat ir dėl Vyriausybės taikytos ypatingos skubos įstatymų leidybos procedūros. Beje, remiantis apklausomis, apie 3/4 dirbančiųjų nepritaria šiai, jau patvirtintai, reformai. Čia norėčiau atkreipti Lietuvos skaitytojo dėmesį į kelis teisinius (konstitucinius) tokios įstatymų leidybos procedūros aspektus.

Pirma, 2023 m. sausio mėnesį Vyriausybė Pensijų reformos patvirtinimui parlamente panaudojo specialią įstatymų leidybos procedūrinę priemonę, t.y. šios reformos priėmimą susiejo su socialinio draudimo finansinio įstatymo pakeitimu („Loi de financement rectificative de la Sécurité sociale“), leidžiančiu pagreitintą įstatymų leidybos procesą. Tačiau tokios įstatymų leidybos procedūros naudojimo galimybė šiuo konkrečiu atveju konstitucine prasme yra gana abejotina, nes tokio įstatymo projekto tikslas buvo – pakoreguoti metinį socialinio draudimo biudžetą, priimtą socialinio draudimo finansiniu įstatymu 2022 metų pabaigoje. Todėl labai keista, kai Vyriausybė jau pirmosiomis naujųjų metų dienomis pateikė prieš keletą savaičių priimto Socialinės apsaugos finansų įstatymo pakeitimus. Tokia Prancūzijos Konstitucijos 47-1 straipsnyje numatyta procedūra leidžia nustatyti didelius parlamentinių debatų laiko ribojimus abiejuose parlamento rūmuose: jie gali vykti tik 20 dienų Nacionalinėje Asamblėjoje ir 15 dienų Senate[1].

Antra, netgi ir pritaikius įstatymų leidybos skubos procesą (sutrumpinant debatų laiką), Vyriausybė, remiantis Konstitucijos 45 straipsniu, dar labiau apribojo opozicijos teisės, kai sušaukė jungtinį komitetą (susidedantį iš 7 Nacionalinės Asamblėjos ir 7 Senato narių) Nacionalinei Asamblėjai nespėjus išanalizuoti ir balsuoti dėl įstatymo teksto[2].

Pagaliau trečia, Ministras Pirmininkas, supratęs riziką, kad Nacionalinė Asamblėja, visgi, gali atmesti projektą, galiausiai nusprendė balsavimą už šį įstatymo projektą susieti su pasitikėjimu Vyriausybe. Remiantis Prancūzijos Konstitucijos 49 str. 3 dalimi, Ministrui Pirmininkui, susiejus finansinio ar socialinės apsaugos įstatymo projekto priėmimą su pasitikėjimu Vyriausybe, jis laikomas priimtu, jeigu per 24 valandas nepareiškiamas nepasitikėjimas ja[3].

Tuo tarpu, jei toks nepasitikėjimas Vyriausybe (daugiau kaip pusės Nacionalinės asamblėjos narių dauguma) pareiškiamas, Vyriausybė turi atsistatydinti, o įstatymas laikomas nepriimtu, tačiau toks atvejis buvo tik vieną kartą nuo Prancūzijos V-osios Respublikos gyvavimo pradžios. Taigi, galiausiai šis įstatymas, įtvirtinantis minėtą pensijų reformą Prancūzijoje, 2023 m. kovo 20 d. buvo priimtas ir vėliau pasirašytas bei paskelbtas Prezidento. Beje, Prancūzijos Konstitucinė Taryba, vykdydama išankstinę konstitucinę priežiūrą, šiuo atveju nerado šios reformos nuostatų prieštaravimo Konstitucijoje[4].

Taigi, apibendrinant visą Pensijų reformos tvirtinimo procesą Prancūzijoje, galima konstatuoti, jog pastaruoju metu, Prancūzijoje veikiant mažumos Vyriausybei, ji naudoja nevienareikšmiškai vertinamas įstatymų leidybos procedūros priemones, o  parlamentas patyrė ypatingą Vyriausybės spaudimą įstatymų leidybos srityje, kas didele dalimi apribojo jo, kaip įstatymų leidėjo, vaidmenį.

Dr. Basile Ridard yra Université de Poitiers (Prancūzija) profesorius

(parengta pagal autoriaus pranešimą, skaitytą VU TF 2023 m. gegužės 19 d. doktorantų ir jaunųjų teisėtyrininkų konferencijoje „The Good, the Bad and the Legal: Balance between Stability and Disruptions of Law”. Vertimas: doc. dr. Vaidoto A. Vaičaičio)

[1] Prancūzijos 47-1 straipsnis. (1) Parlamentas balsuoja už socialinės apsaugos finansavimo įstatymų projektus laikydamasis sąlygų, numatytų organiniame įstatyme. (2) Jei Nacionalinis Susirinkimas nepriima sprendimo dėl projekto pirmojo svarstymo metu per 20 dienų nuo jo pateikimo, Vyriausybė perduoda projektą Senatui. Šis turi priimti sprendimą per 15 dienų […].

[2] Prancūzijos Konstitucijos 45 straipsnis. (2) Jei dėl rūmų nuomonių skirtumo įstatymo projektas ar įstatymo pasiūlymas nebuvo priimtas po dviejų svarstymų kiekvienuose rūmuose arba, jeigu Vyriausybė nusprendė inicijuoti pagreitintą procedūrą, o pirmininkų konferencija tam kartu nepaprieštaravo, po vieno svarstymo kiekvienuose rūmuose, Ministras Pirmininkas […] turi galimybę sušaukti mišrios paritetinės komisijos, turinčios pasiūlyti naują tekstą ginčijamais klausimais, susirinkimą. (3) […] Jokia pataisa nepriimama be Vyriausybės sutikimo.

[3] Prancūzijos Konstitucijos 49 straipsnis. (3) Ministras Pirmininkas, po apsvarstymo Ministrų Taryboje, gali Nacionaliniame Susirinkime kelti klausimą dėl nepasitikėjimo Vyriausybe, jį siedamas su balsavimu dėl finansų ar socialinės apsaugos finansavimo įstatymo projekto. Šiuo atveju šis projektas laikomas priimtu, jeigu per 24 valandas nepareiškiamas nepasitikėjimas Vyriausybe […].

[4] Prancūzijos Konstitucijos 61 straipsnis. (2) Tuo pačiu tikslu […] šešiasdešimt deputatų ar senatorių gali perduoti Konstitucinei Tarybai įstatymą [dėl jų atitikties Konstitucijai] prieš jų paskelbimą. (3) […] Konstitucinė Taryba per 1 mėnesį turi priimti sprendimą. Vyriausybei kreipiantis skubos tvarka šis terminas sutrumpinamas iki 8 dienų. (4) Šiais atvejais kreipiantis į Konstitucinę Tarybą sustabdomas įstatymų promulgavimo terminas.