Žalos gamtai teisinio reguliavimo spragų taisymo epopėja: demonstruojamų pastangų daug, realaus rezultato vis dar nėra

Seime inicijuotais Baudžiamojo kodekso pakeitimais dėl „didelės žalos gamtai“ apibrėžimo siekiama ištaisyti dabartinio teisinio reguliavimo neapibrėžtumą ir nesuderinamumą su Europos Sąjungos teise. Projektu teikiamas atnaujintas išaiškinimas, kas yra laikoma didele žala aplinkai, kuri iki šiol tiesiog atitiko apskaičiuotos piniginės sankcijos dydį.

2023 m. kovo 23 d. Seimas pritarė Lietuvos Respublikos Prezidento inicijuotam Baudžiamojo kodekso (BK) 270, 271(1) ir 277(1) straipsnių pakeitimo įstatymo projektui, kurio tikslas – pašalinti akivaizdžias teisinio reguliavimo spragas, sudarančias kliūtis efektyviems nusikalstamų veikų aplinkai tyrimams. Projektu siūloma BK 277¹ straipsnyje pateikti išaiškinimą, kas laikytina didele žala padarius tokias nusikalstamas veikas, nustatyti konkrečius didelės žalos identifikavimo kriterijus, įskaitant ir tai, kad didele žala tam tikram aplinkos elementui taip pat būtų laikomas atitinkamam aplinkos elementui padarytas reikšmingas neigiamas poveikis, kaip jis apibrėžiamas Aplinkos apsaugos įstatyme.  

Kitaip tariant, šiuo metu galiojančioje BK 270 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikaltimo sudėties būtinasis elementas – „didelė žala gamtai“ – stokoja teisinio aiškumo ir neatitinka „reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai“ sampratos.

Lietuvos Respublikos Prezidentas dar 2021 m. viešoms konsultacijoms pateikė Baudžiamojo kodekso 271¹ ir 277¹ straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, parengtą atsižvelgiant ir į Valstybės kontrolės 2020 m. gegužės 4 d. pateiktoje valstybinio audito ataskaitoje dėl aplinkos apsaugos taršos ir prevencijos veiklos efektyvumo ir rezultatyvumo nurodytą problemą dėl žalos aplinkai apskaičiavimą reglamentuojančių aktų spragų. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pažymėta, kad šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nėra konkrečių kriterijų, kuriais remiantis būtų galima kuo objektyviau įvertinti neigiamų padarinių aplinkos elementams mastą, ir dabartinis teisinis reguliavimas apsunkina įrodinėjimo procesą ir nėra pakankamas tyrimų operatyvumui ir rezultatyvumui užtikrinti, todėl tikslinga BK įtvirtinti požymio „didelė žala“ apibrėžimą.

Dabartinis „didelės žalos gamtai“ apibrėžimo teisinis reguliavimas yra vis dar nesuderintas su Europos Sąjungos teise

Dabartinis žalos gamtai fakto ir dydžio skaičiavimas, kurį taiko Aplinkos apsaugos departamentas, remdamasis aplinkos ministro dar 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtinta metodika, pagal turinį yra baudinis nuostolių atlyginimas, kuris nėra numatytas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (Direktyva 2004/35/EB).

Metodikoje apibrėžtas žalos gamtai fakto nustatymas remiantis į gamtinę aplinką išleistų teršalų faktu, neatliekant gamtos išteklių ir jų savybių (funkcijų) įvertinimo prieš žalingą įvykį ir po jo ir nenustatant neigiamo pasikeitimo (pokyčio), prieštarauja ir 2021 m. balandžio 7 d. paskelbto Europos Komisijos pranešimo „Gairės dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 2 straipsnyje apibrėžto termino „žala aplinkai“ bendro supratimo (2021/C 118/01)“.

Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) jurisprudencijoje taršos išleidimo į gamtinę aplinką faktas nėra ipso (savaime) tapatinamas su žalos gamtai faktu. Sprendime Bosphorus Queen Shipping Ltd Corp. prieš Rajavartiolaitos ESTT yra nurodęs, kad nereikėtų pamiršti, jog „tarša“ ir „žala“ yra dvi skirtingos sąvokos. Atsižvelgiant į aplinkybes, didelis užteršimas gali (arba ne) padaryti didelę žalą (kelti grėsmę dėl padarytos tokios žalos) konkretiems interesams ir objektams. Kitaip tariant, ryšys tarp šių aspektų nėra savaiminis, jis turi būti nustatytas ir įrodytas.

Nacionalinių teismų praktikoje, kaip ir ESTT praktikoje, taršos faktas taip pat nėra tapatinamas su žalos gamtai faktu. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-508-497/2015, yra nurodęs, kad aplinkos ministro patvirtinta Metodika, kuria remiantis žalos gamtai faktas nustatomas ir jo dydis apskaičiuojamas, atsižvelgiant į gamtinę aplinką išleistų teršalų pobūdį ir kiekį, nėra ir negali būti priemonė, pagal kurią apskaičiuojama reali aplinkai padaryta žala BK 270 straipsnio prasme. Teismas taip pat konstatavo, kad savo esme ši metodika yra ne žalos, o piniginės sankcijos dydžio apskaičiavimo metodika, neturinti nieko bendra su realia aplinkai padaryta žala.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K 159/2010, 2K-54/2011, 2K-19/2014), kad baudžiamojoje byloje apskaičiuotas materialinių nuostolių, atsiradusių dėl žalos aplinkai, dydis negali būti vienintelis ir didelę žalą lemiantis kriterijus.

Tuo tarpu dabar galiojančiu nacionaliniu reguliavimu, susijusiu su žalos gamtai nustatymu ir atsakomybės taikymu, ir Aplinkos apsaugos departamento suformuota administracine praktika taikant šį reguliavimą minėtieji ES teisėje įtvirtinti ir teismų praktikoje akcentuojami principai yra paneigiami, neleistinai perkeliant įrodinėjimo naštą privačiam asmeniui, turinčiam įrodyti, kad didelės žalos gamtai nepadarė.

Teisėkūros pastangos ištaisyti teisės aktus užsitęsė daugiau kaip dešimtmetį

Pastangos suderinti nacionalinį teisinį reguliavimą su Direktyvoje 2004/35/EB įtvirtinta bei į Aplinkos apsaugos įstatymą perkelta „žalos aplinkai“ sąvoka tęsiasi ne vienerius metus, tačiau iki šiol nėra realizuotos, teisinio reguliavimo spraga (legislatyvinė omisija) nepašalinta. Net ir šiuo metu teisėkūroje vykstantys procesai bei atsakingų institucijų veiksmai kartais labiau primena imitaciją, o ne realias pastangas pašalinti egzistuojančias teisinio reguliavimo spragas.

2023 m. vasario 22 d. Seimo teisės aktų projektų duomenų bazėje aplinkos ministras S. Gentvilas įregistravo Baudžiamojo kodekso 270 ir 277¹ straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, kurio aiškinamajame rašte nurodyta, kad Baudžiamojo kodekso 270 straipsnio nuostatos faktiškai yra neveikiančios ar veikiančios nepakankamai. Taip pat nurodyta, kad šį įstatymo projektą Aplinkos ministerija parengė, atsižvelgusi į tai, kad Europos Komisija 2021 m. gruodžio 15 d. pateikė pasiūlymą atnaujinti 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2008/99/EB dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę aiškiau apibrėžiant neaiškias Nusikaltimų aplinkai direktyvos sąvokas (pvz., sąvoką „didelė žala“) arba alternatyviai apskritai atsisakyti šio požymio, o kartu ir su juo neatsiejamai susijusios nusikaltimo sudėties, t. y. dekriminalizuoti šias veikas.

Dar viena teisėkūros iniciatyva pademonstruota, tačiau lieka neaišku, kodėl Aplinkos ministerija inicijavo atskirą įstatymo projektą užuot pateikusi pastabas ir siūlymus dėl Prezidento inicijuoto įstatymo projekto bei imtųsi aktyvių veiksmų tam, kad šiai teisėkūros iniciatyvai būtų kuo greičiau duota žalia šviesa.

Toks atskirų, besidubliuojančių ar paralelinių teisėkūros iniciatyvų, susijusių su BK 270 straipsnio tobulinimu, atsiradimas liudija valstybės (jos atsakingų institucijų) veiksmų nenuoseklumą ir vangumą, o tuo pačiu pripažinimą, kad stokojama teisinio apibrėžtumo (o kartu ir teisinio tikrumo) nustatant privalomą BK 270 straipsnio 2 dalies nusikaltimo sudėties – „didelės žalos gamtai“ – požymį.

Tekstą parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris, advokatas Linas Sesickas