LVAT: Aplinkos ministrui nepriskirta savivaldybių biudžeto perskirstymo funkcija
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinėjo pagal Seimo narių grupės pareiškimą pradėtą norminę administracinę bylą Nr. I-11-822/2022 ir 2022 m. gruodžio 21 d. paskelbė sprendimą, kuriame pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. D1-123 „Dėl Pakuočių atliekų, susidarančių komunalinių atliekų sraute, rūšiuojamojo surinkimo ir vežimo paslaugos teikimo būtinųjų reikalavimų ir pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo ir finansavimo sutarties būtinųjų sąlygų patvirtinimo“ (Įsakymas) 2.2.2 papunktis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Neteisėtu pripažintame Įsakymo 2.2.2 papunktyje nustatyta, kad 10 proc. nurodytų paslaugų – komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų ir antrinių žaliavų rūšiuojamojo surinkimo savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje ir šių atliekų vežimo paslaugos teikimas (toliau – ir surinkimo paslauga) ir pakuočių atliekų ir antrinių žaliavų rūšiuojamojo surinkimo sistemos infrastruktūros (infrastruktūra) įrengimo, priežiūros, atnaujinimo ir plėtros paslaugų teikimas – išlaidų finansuojama komunalinių atliekų turėtojų sumokėtų vietinių rinkliavų ar kitų įmokų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lėšomis.
Atsižvelgusi į vietines rinkliavas reglamentuojančius įstatymus, išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad aplinkos ministras Įsakymo 2.2.2 papunktyje iš esmės nustatė pareigą savivaldybėms iš savo finansinių išteklių (savivaldybės biudžeto) apmokėti dalį komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų ir antrinių žaliavų rūšiuojamojo surinkimo paslaugos ir pakuočių atliekų ir antrinių žaliavų infrastruktūros įrengimo, priežiūros, atnaujinimo ir plėtros paslaugų teikimo išlaidų. Kitaip tariant, aplinkos ministras nustatė pareigą savivaldybėms savo biudžeto lėšomis prisidėti prie nurodytų paslaugų teikimo išlaidų.
Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 2 punktas įgalina aplinkos ministrą patvirtinti būtinuosius reikalavimus komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų rūšiuojamojo surinkimo ir vežimo paslaugos teikimui, pakuočių atliekų rūšiuojamojo surinkimo sistemos infrastruktūrai, jos įrengimui, priežiūrai, atnaujinimui ir plėtrai (įskaitant reikalavimus rūšiuojamojo surinkimo priemonių tipui, dydžiui, išdėstymo tankiui, žymėjimui, identifikacinės sistemos diegimui, ištuštinimo dažniui) ir šių veiklų finansavimo tvarkai, šių paslaugų ir veiklų administravimui ir jo išlaidų apmokėjimo tvarkai ir būtinąsias pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo ir finansavimo sutarties sąlygas. Tačiau, pasak LVAT, tokią komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų rūšiuojamojo surinkimo ir vežimo paslaugos teikimo, pakuočių atliekų rūšiuojamojo surinkimo sistemos infrastruktūros finansavimo tvarką aplinkos ministras turi nustatyti laikydamasis teisės aktuose, be kita ko, minėtame įstatyme nustatytų reikalavimų.
LVAT, išanalizavęs Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytas savivaldybių pareigas šioje srityje, nenustatė, kad jame būtų įtvirtinta savivaldybių pareiga savo biudžeto lėšomis prisidėti prie komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų ir antrinių žaliavų rūšiuojamojo surinkimo paslaugos, taip pat ir pakuočių atliekų ir antrinių žaliavų rūšiuojamojo surinkimo sistemos infrastruktūros įrengimo, priežiūros, atnaujinimo ir plėtros paslaugų teikimo išlaidų. Tokia savivaldybių pareiga nekyla ir iš kitų įstatymų nuostatų, kuriais aplinkos ministras vadovavosi priimdamas Įsakymą, kadangi šios teisės normos reguliuoja kitus teisinius santykius. Tokių įstatymo normų, nustatančių aptartas savivaldybių pareigas, nenurodė ir aplinkos ministras, priimdamas Įsakymą, ir Aplinkos ministerija, teikdama atsiliepimą į pareiškimą. Pabrėžta, kad savivaldybės biudžeto lėšos, į kurias patenka ir vietinės rinkliavos, yra naudojamos tik toms funkcijoms, kurios pagal Konstituciją ar įstatymus yra priskirtos savivaldybėms. Aplinkos ministrui nepriskirta savivaldybių biudžeto perskirstymo funkcija.
Taigi nustatydamas ginčytą teisinį reguliavimą, aplinkos ministras įsiterpė į savivaldybės biudžeto, į kurį patenka vietinės rinkliavos, paskirstymo procesą, o tai, kaip minėta, nepatenka į aplinkos ministro kompetencijos ribas. Galiausiai konstatuota, kad aplinkos ministras nepaisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiančio įpareigojimo teisėkūros subjektams leidžiant teisės aktus neviršyti savo įgaliojimų, nepažeisti teisės aktų hierarchijos, įstatymų viršenybės imperatyvų ir įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris būtų grindžiamas įstatymu ir jį detalizuotų tik įstatyme nustatytose ribose. Dėl to Įsakymo 2.2.2 papunktis pripažintas prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo informacija
