D. Murauskas. Rusijai neberūpintys Strasbūro teismo sprendimai: ar žmogaus teisių sistema turi keistis?

Strasbūro teismas toliau nagrinėja skundus prieš Rusiją ir priima reikšmingus sprendimus. Tačiau tai, kad Rusija juos vykdys – vilties mažoka. Kokia tokių sprendimų prasmė? Kaip toliau užtikrinti veiksmingą žmogaus teisių apsaugą?

Po pradėto karo Ukrainoje daugybė tarptautinių organizacijų ėmėsi Rusiją smerkiančių veiksmų. Ryškus pavyzdys – Rusijos pašalinimas iš vienos įtakingiausių regioninių organizacijų – Europos Tarybos.

Nebūdama Europos Tarybos nare Rusija nuo rugsėjo 16 d. nustos būti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) valstybe nare. Tokių pokyčių Europos Taryba nėra patyrusi, vienintele išimtimi  buvo Graikijos narystės Europos Tarybos sustabdymas (net ne pašalinimas) 1967 m., po Graikijoje įvykusio perversmo, į valdžia atėjus „juodiesiems pulkininkams“.

Strasbūras – sau, Rusija – sau

Įdomu tai, kad nebebūdama Europos Tarybos nare, nebeturėdama teisės dalyvauti Europos Tarybos organuose, Rusija vis dar įpareigota laikytis Konvencijos. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nagrinės asmenų skundus dėl Rusijos galimai įvykdytų Konvencijos pažeidimų, įvykusių iki rugsėjo 16 d., o Europos Tarybos Ministrų komitetas prižiūrės priimtų sprendimų įgyvendinimą. Tokia savotiška situacija išryškino seniai žinomą ir amžinai sprendžiamą tarptautinės teisės veiksmingumo problemą – kaip užtikrinti, kad valstybės iš tiesų vykdytų savo tarptautinius įsipareigojimus?

Nors Konvencija įpareigoja valstybes vykdyti galutinius EŽTT sprendimus, daugumai valstybių kyla didesnių ar mažesnių sunkumų juos vykdant. Rusija dar 2015 m. peržengė Rubikoną, priimdama federacinį įstatymą, kuriuo remdamasis Rusijos Konstitucinis Teismas įgijo teisę įvertinti, ar Strasbūro teismo sprendimas neprieštarauja Rusijos Konstitucijai. Toks žingsnis buvo plačiai pasmerktas tarptautinės teisės ekspertų.

Dabartinė situacija tarptautinės žmogaus teisės požiūriu dar įdomesnė. Strasbūro teismo teisėjai toliau priima reikšmingus sprendimus prieš Rusiją – štai byloje Ecodefence ir kiti prieš Rusiją padaryta išvada dėl iki vasario 24 d. pradėtos agresijos plačiai aptariamo Rusijos užsienio agentų įstatymo, reikšmingai ribojančio Rusijoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų veiklą. EŽTT išsamiai įvertino aptariamo įstatymo nuostatas, pripažino Konvencijos 11 straipsnio (Susirinkimų ir asociacijos laisvė) pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, kad Rusija nevykdė Teismo nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių, Teismas konstatavo ir Konvencijos 34 straipsnio pažeidimą.

Įsiteisėjus sprendimui Ecodefence ir kiti byloje, jis bus perduotas Europos Tarybos Ministrų komitetui, prižiūrinčiam EŽTT sprendimų vykdymą. Tačiau kokia šio proceso reikšmė? Rusija jau aiškiai ignoruoja sprendimų vykdymo priežiūrą. Štai byloje Khashiyev ir Akayeva prieš Rusiją dėl eilės Konvencijos pažeidimų, padarytų Rusijos saugumo pajėgų, vykdant antiteroristines operacijas Šiaurės Kaukazo regione progreso birželio mėn. Ministrų komiteto posėdyje nebuvo – Rusija nepateikė jokios Ministrų komitetui reikalingos informacijos, o Ministrų komitetas dėl šito „giliai apgailestavo“.

Kodėl valstybės apskritai vykdo tarptautinius įsipareigojimus?

Viena svarbiausių tarptautinės teisės nuostatų yra Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26 straipsnis – „[k]iekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti“. Tarptautinės (ir ne tik) teisės aksioma. Tačiau bet kokios teisės nuostatos veiksmingumas priklauso nuo neigiamų padarinių (sankcijų), kuriuos lemia šios nuostatos pažeidimas. Kadangi tarptautinėje teisėje valstybės įsipareigojimus prisiima savanoriškai, jos nenori prisiimti dar ir pažeidimų procedūrų privalomumo. Ir nors Konvencija yra išskirtinis pavyzdys su privalomais Strasbūro teismo sprendimais, net ir šis mechanizmas galų gale atsiremia į valstybių narių gerą valią.

Racionaliai žvelgiant, valstybės prisiima tarptautinius įsipareigojimus, nes apsimoka. Kiekvienai valstybės valdžiai kyla (ar bent privalo kilti) pamąstymas – ar tarptautinio įsipareigojimo teikiama nauda yra didesnė nei jo nulemti praradimai? Sudėtinga, bet ypač svarbu aiškiai įsivertinti, kas gaunama ir ko netenkama, prisiimant naują įsipareigojimą. Nes gražiai skambantis kosminis įsipareigojimas dėl tarpgalaktinio sėdmaišio sukūrimo ne tik kad gali neduoti nieko valstybės gyventojui, bet ir gali tą gyventoją suerzinti savo kaina. Ir šis žmogus tuomet „baus“ politikus – jų neperrinkdamas antrai kadencijai. Todėl naujus tarptautinius įsipareigojimus racionaliai žvelgiant galima prisiimti tik įsitikinus, kad tai reikšmingai padės valstybei tarptautinėje plotmėje, taip pat nepakenks valstybės interesams, galbūt prisidės prie gyventojų teisių ar naujų galimybių užtikrinimo.

Neretai tarptautiniai įsipareigojimai yra sąlyga, norint dalyvauti tarptautinių organizacijų veikloje. O kas, jeigu nebematai naudos iš tarptautinių organizacijų ir tarptautinių įsipareigojimų laikymosi? Kaip demonstruoja Rusija – jų gali tiesiog nebesilaikyti. Rusijoje vidaus interesas pradėjo tiek pranokti tarptautinio bendradarbiavimo naudą, kad nebeliko lengvų svertų tarptautinėmis priemonėmis sugrąžinti pusiausvyrą. Ir čia, matyt, galima rasti ryšį su dalies Rusijos visuomenės požiūriu ir reakcijomis į Rusijos užsienio politiką – didingos valstybės atkūrimo naratyvui esant pakankamai gajam ir reikšmingai nejaučiant sankcijų poveikio, svertai per tarptautinės teisės priemones tampa riboti.

Naujas požiūris į tarptautinę žmogaus teisių teisę?

Rusija tarptautinę bendruomenę sugrąžino į realybę (ypač tuos, kurių nespėjo sugrąžinti 2014 m. po Krymo aneksijos). Tarptautinė žmogaus teisių apsauga, o ir pati tarptautinės teisės normomis užtikrinta tvarka nėra duotybė. Ji turi būti puoselėjama visus narius įtraukiančio dialogo metu, niuansuotai, paliekant valstybėms pakankamai pasirinkimo laisvės įsipareigojimus vykdyti, kartu sukuriant aiškiai apibrėžtus saugiklius, kurių peržengimas sukurtų iš tiesų reikšmingus padarinius. Dabartiniai įvykiai Ukrainoje nulems naujų požiūrių į tarptautinės žmogaus teisių teisės vystymąsi. Kiek jų bus įtraukta į konkrečius tarptautinius žmogaus teisių teisės apsaugos mechanizmus – atskiras klausimas.

Tuo pat metu norisi dar kartą sugrįžti prie nevykdomų Strasbūro teismo sprendimų bylose prieš Rusiją. Jei išsipildys kai kurių analitikų pranašystės apie tai, kad režimas keisis, tai kai Rusija norės vėl tapti Europos Tarybos nare, jai kaip naujos narystės sąlyga gali tekti visus iki šiol priimtus sprendimus įgyvendinti. Tad nepaisant situacijos sudėtingumo, vis dėlto palinkėkime Strasbūro teismui atidžiai išnagrinėti visas likusias ir būsimas bylas prieš Rusiją, pateikiant reikšmingus išaiškinimus, galinčius prisidėti ir prie pilietinės visuomenės formavimosi Rusijoje ateityje.

Dr. Donatas Murauskas, Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ ekspertas, advokatas

Straipsnis publikuotas Lrt.lt portale