Naujausių LAT nutarčių apžvalga: nuo teisės pareikšti priešieškinį dokumentiniame procese iki užsienio arbitražo sprendimo pasekmių nemokumo procese
Nutartyje dėl valstybinės žemės pardavimo ne aukciono būdu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pasisakė, kad teisinis ir ekonominis valstybinės žemės nuomos ir pardavimo rezultatas yra visiškai skirtingas: pirmuoju atveju valstybinės žemės sklypas yra suteikiamas statinių savininkui jį valdyti ir juo naudotis, t. y. valstybė nuosavybės teisės nepraranda, antruoju atveju nuosavybės teisę į valstybinės žemės sklypą įgyja statinių savininkas, o valstybė nuosavybės teisės netenka. Nors teisiniu reguliavimu nustatytos vienodos teisės išsinuomoti bei įsigyti valstybinės žemės sklypą, užstatytą nuomininkui priklausančiais statiniais ir įrenginiais, sąlygos (abiem atvejais žemės sklypas turi būti užstatytas asmeniui priklausančiais statiniais ar įrenginiais ir jis turi būti naudojamas šiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti), vis dėlto, atsižvelgiant į skirtingą teisinį ir ekonominį valstybinės žemės nuomos ir pardavimo rezultatą ir vertinant statinio savininko teisės nuomoti ar įsigyti valstybinės žemės sklypą jau minėtų valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų kontekste, šių sąlygų reikšmė valstybinės žemės nuomos ir pardavimo atveju gali skirtis. Tai reiškia, kad, priešingai nei nusprendė apeliacinės instancijos teismas, aplinkybė, kad asmuo yra išsinuomojęs valstybinės žemės sklypą ne aukciono būdu, pati savaime nelemia ir asmens teisės įsigyti valstybinės žemės sklypo ne aukciono būdu, t. y. ne vien statinių savininko valia nulemia teisės į valstybinės žemės sklypo ne aukciono būdu įgijimą, bet ir kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatomos sąlygos įgyti šią teisę atsižvelgiant į valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principus.
Priminta, kad nors valstybė dėl jai, kaip savininkei, būdingo subjektiškumo nuosavybės teises, siekdama užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, įgyvendina per atitinkamas institucijas, kurių veiklą reglamentuoja viešosios teisės normos, pagal CK 2.36 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą valstybė ir jos institucijos civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais. Tai reiškia, kad valstybės, kaip savininkės, įgyvendinančios nuosavybės teises siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, santykiai su kitais savininkais grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais, kurie, inter alia, reiškia, kad šiuose santykiuose turi būti užtikrinta teisinga visuomenės interesų ir savininko teisių pusiausvyra.
_____
Nutartyje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ypatingosios teisenos byloje tuo atveju, kai ji baigta nepriėmus teismo sprendimo dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pasisakė, kad sprendžiant dėl subjekto, atsakingo už bylinėjimosi išlaidų šioje konkrečioje byloje susidarymą, svarbu ir tai, kad šios bylos, pradėtos pagal pareiškėjo V. A. skundą, nagrinėjimo metu pasitvirtino su pareiškėjo socialiniu pažeidžiamumu susijusi aplinkybė – Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu konstatuota, kad jis negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti visose turtinių ir neturtinių santykių srityse, tarp jų – ir su gebėjimu ginti savo teises teisme susijusioje srityje. Kadangi pareiškėjas V. A., pateikdamas skundą, veikė nesuprasdamas savo veiksmų reikšmės ir galimų jų padarinių (taigi, ir kad gali tekti atlyginti kitų byloje dalyvavusių asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas), be to, atsižvelgiant į pareiškimu skųsto antstolio patvarkymo turinį, akivaizdu, jog būsimas teismo sprendimas šiuo atveju turėjo turėti tiesioginės įtakos būtent suinteresuoto asmens V. A. interesams, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, jog būtų nesąžininga ir neteisinga susidariusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti iš pareiškėjo V. A. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šioje byloje klausimą, nurodė argumentus, kurių pagrindu paskirstė išlaidas. Šios išvados neprieštarauja CK 1.5 straipsnio 4, 3 dalių, CPK 3 straipsnio 1 dalies reikalavimams.
_____
Nutartyje dėl atsakovės teisę pareikšti priešieškinį dokumentiniame procese pabrėžta, kad, atsižvelgdama į priešieškinio esmę ir į tai, kad dokumentinis procesas vyksta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles su tam tikromis išimtimis, kurios nurodytos CPK XXII skyriuje, pripažįsta, kad atsakovo teisė dokumentiniame procese pareikšti priešieškinį ieškovui po motyvuotų prieštaravimų dėl ieškinio pareiškimo arba kartu su jais, jei šie prieštaravimai yra priimami, neprieštarauja dokumentinio proceso esmei, be to, atitinka bendruosius civilinio proceso teisės principus. CPK 430 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti ribojimai dokumentiniame procese negali būti aiškinami plačiai, kaip apimantys ir tokius dokumentinio proceso esmei neprieštaraujančius ribojimus, kurie nėra tiesiogiai įtvirtinti šioje normoje.
Kartu priminta, kad teismas, nenustatęs sandorio niekinio pobūdžio, neturi teisės ex officio, nesant ginčo šalies pareikšto reikalavimo, vertinti ginčo šalių sudarytų nuginčijamų sandorių teisėtumo, jų atitikties šalių valiai ar bendriesiems teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams. To teismui neleidžia ir ginčo šalių nustatytos bylos nagrinėjimo ribos, kurių teismas neturi teisės peržengti, jeigu nenustatomi įstatyme įtvirtinti pagrindai peržengti ginčo ribas.
_____
Nutartyje dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įmonės bankroto procese bei užsienio arbitražo sprendimo sukeliamas teisines pasekmes Lietuvos Respublikoje pabrėžta, kad, gavęs informaciją apie priimtą arbitražo teismo sprendimą, bankroto bylą nagrinėjantis teismas galėjo spręsti dėl kreditoriaus reikalavimo, grindžiamo užsienio arbitražo teismo sprendimu, įtraukimo į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą tik įsitikinęs, kad toks sprendimas įgijo vykdytinumo savybę Lietuvos Respublikoje. Remiantis duomenimis, teismui nagrinėjant BUAB „Arvi fertis“ bankroto bylą jau vyko paralelinis užsienio arbitražo procesas dėl to paties reikalavimo, dėl kurio pagrįstumo jau pasibaigus užsienio arbitražo procesui buvo sprendžiama ir šioje byloje. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės nagrinėjo bankroto byloje pareikštą kreditoriaus reikalavimą, pagal savo teisinę prigimtį atitinkantį ieškinį, nors faktiškai tapatus ieškinys jau buvo nagrinėjamas užsienio arbitraže, o ginčijamos nutarties priėmimo metu jau ir buvo išnagrinėtas užsienio arbitraže. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas iš esmės pakartotinai išnagrinėjo bylą dėl ieškinio reikalavimo, dėl kurio jau buvo priimtas užsienio arbitražo sprendimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nacionalinis teismas negali ignoruoti šalių sudarytos arbitražinės išlygos, kuri nustato užsienio arbitražo teismo kompetenciją nagrinėti šalių ginčą. Pirmosios instancijos teismas, gavęs informacijos apie tai, jog kreditorius „JSC Alfa-Bank“ su bankrutuojančia bendrove yra sudarę arbitražinį susitarimą ir dėl prievolės vykdymo bei atitinkamai dėl kreditoriaus reikalavimo apimties tarp jų yra kilęs ginčas, kuris yra nagrinėjamas užsienio arbitraže, pagrįstai nusprendė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui gavus Tarptautinio arbitražo teismo prie Rusijos Federacijos prekybos rūmų 2020 m. spalio 26 d. sprendimą ir atnaujinus bylos nagrinėjimą to paties kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas be pagrindo buvo vertinamas antrą kartą jau kitame – bankroto procese.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad kreditorius su reikalavimu, grindžiamu užsienio arbitražo sprendimu, gali įstoti į bankroto bylą tik tuomet, kai dėl kilusio ginčo priimtas užsienio arbitražo sprendimas įgijo res judicatą galią Lietuvoje, t. y. jis buvo Lietuvos apeliacinio teismo pripažintas ir leistas vykdyti Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju, kai kreditorius, prašydamas teismo patvirtinti jo finansinį reikalavimą, pateikia užsienio arbitražo sprendimą, kuris nėra nustatyta tvarka pripažintas ir leistas vykdyti, teismas negali tokio sprendimo pagrindu tvirtinti kreditoriaus reikalavimo. Taip pat teismas negali tokio užsienio arbitražo sprendimo vertinti kaip įrodymo, pagrindžiančio kreditoriaus reikalavimą, bei pakartotinai spręsti dėl pateikto reikalavimo pagrįstumo. Gavęs tokį kreditoriaus prašymą nemokumo bylą nagrinėjantis teismas turėtų pasiūlyti kreditoriui CPK nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti.
