Naujausia LAT praktika: nuo ICSID arbitražinio susitarimo (ne)galiojimo iki atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kai vienas iš bendraturčių yra valstybė

Nutartyje dėl vaiko teisių apsaugos institucijos pareigos kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą įgyvendinimo ypatumų nelydimų nepilnamečių užsieniečių atžvilgiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija išaiškino, kad nelydimo nepilnamečio užsieniečio laikinosios globos nustatymo tikslais nėra būtinas jo paėmimas iš kilmės valstybėje likusių tėvų. Tokioje situacijoje valstybės taikomos priemonės turi būti  orientuotos ne į tėvų teisių ir pareigų ribojimą, o į apsaugos vaikui teikimą. Nustačius, kad byloje neturėjo būti sprendžiama dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nebereikšmingi, todėl dėl jų plačiau buvo nepasisakoma. Nutartje atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjas suabsoliutina vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą instituto paskirtį. CK 3.254¹ straipsnio, reglamentuojančio vaiko paėmimą iš jo atstovų pagal įstatymą, 1 dalyje įtvirtinta, kad kai yra šio kodekso 3.254 straipsnyje nustatyti pagrindai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Pagal CK 3.253 straipsnio 1 dalį vaiko laikinoji globa (rūpyba) – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje, globos centre ar vaikų globos (rūpybos) institucijoje. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas – grąžinti vaiką į šeimą. Tokiam tikslui akivaizdžiai negalėtų pasitarnauti formalus vaiko paėmimas, neužtikrinant vaiko tėvams teisės dalyvauti tokiame procese. 

_____

Nutartyje dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, taip pat siurprizinio teismo sprendimo priėmimo draudimo, pakartota, kad kasacinis teismas jau yra nurodęs, jog draudimas peržengti apeliacinio skundo ribas nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, gali remtis tik apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir įrodymais. Apeliaciniame procese dalyvauja priešingų interesų turinčios šalys. Pagal CPK 318 straipsnio 1 dalį šalys privalo raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą, kuriuose išdėsto savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo, nurodo byloje reikšmingas aplinkybes, teisinius argumentus. Taip siekiama užtikrinti tinkamą ginčo šalių keitimąsi informacija. Atsiliepimo į apeliacinį skundą instituto įtvirtinimas įstatyme, šio procesinio dokumento turiniui keliami reikalavimai nėra betikslis teisinis reglamentavimas; atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais ir juos apeliacinis teismas privalo analizuoti. Apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, neminimais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų. Taigi, atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovei pateikus argumentus, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į draudimo išmoką, kadangi Draudimo sutartimi nebuvo apdraustas jos draudimo interesas ir ieškovė neįrodė reikalavimo teisės į draudimo išmoką perleidimo jai, apeliacinės instancijos teismo rėmimasis atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės nurodytomis teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingomis aplinkybėmis, jame pateiktų teisinių argumentų vertinimas negali būti vertinamas kaip išėjimas už apeliacinio skundo ribų.

Taip pat pasisakyta, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovės kasaciniame skunde nurodomais motyvais, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė siurprizinį sprendimą, kad buvo pažeisti CPK 320 ir 42 straipsniai bei Konvencijos 6 straipsnis ir šie pažeidimai nagrinėjamu atveju turėjo įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, buvo tokio pobūdžio ir masto, jog yra pagrindas pripažinti ieškovės teisės į teisingą teismą neužtikrinimą. pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal įstatymą nagrinėjantis tiek teisės, tiek fakto klausimus, neišeidamas už bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, turi teisę atlikti savarankišką byloje surinktų įrodymų vertinimą, kurio rezultatas gali skirtis nuo pirmosios instancijos teismo sprendime pateikto įrodymų vertinimo.

_____

Nutartyje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant kompensaciją pinigais, pabrėžta, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų, pagrindžiančių bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, visumą, taip pat atsižvelgiant į kitus reikšmingus kriterijus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į tai, kad sprendžiama dėl valstybei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies atidalijimo, pažymėta, kad CK normose nėra įtvirtinto draudimo atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, kai vienas iš bendraturčių yra valstybė, tuo tarpu Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas nereglamentuoja klausimų, susijusių su valstybės turto valdymu bendrąja nuosavybės teise kartu su kitais asmenimis, šios nuosavybės teisės kaip bendrosios su kitais asmenimis įgyvendinimo tvarkos, jame nėra nustatyta speciali tvarka, pagal kurią turėtų būti vykdomas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, kai vienas iš bendraturčių yra valstybė. Tačiau šio įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai, t. y. pamatinės viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo nuostatos. Tai visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios tvarkos principai. Visuomeninės naudos principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo turi būti disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą. Atsižvelgus į CK, Disponavimo įstatymo normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad CK 4.80 straipsnio nuostatos dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taikytinos ir tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai vienas iš bendraturčių yra valstybė, tačiau jų taikymas turi būti derinamas su Disponavimo įstatymo 9 straipsnyje nustatytais principais. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl ieškovo pareikšto reikalavimo, aktualūs bendraturčių – ieškovo ir atsakovės interesai, teisės, jų derinimas, pusiausvyra ir proporcingumas. Bylą nagrinėję teismai juos analizavo ir vertino bei padarė išvadas, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją yra racionaliausias ir geriausiai atitinkantis šalių interesus atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, ieškovo prašomas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas nepažeidžia atsakovės, kaip savininkės, teisių, šalių interesų pusiausvyros principo. 

_____

Nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybės teismo pareigos palikti ieškinį nenagrinėtą, esant sudarytam arbitražiniam susitarimui (konkrečiau, ar tokia pareiga egzistuoja teisminiame ginče tarp Europos Sąjungos valstybės narės ir kitos valstybės narės, su kuria buvo sudaryta dvišalė investicijų skatinimo sutartis, t. y. investuotojos, po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo  2018 m. kovo 6 d. sprendimo byloje Achmea ir (ar) po 2020 m. gegužės 5 d. Briuselyje priimto susitarimo dėl Europos Sąjungos valstybių narių dvišalių investicijų apsaugos sutarčių nutraukimo).

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti ir grąžino šalims jų pateiktus dokumentus. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 9 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad Susitarimo, aptariančio Dvišalės sutarties nutraukimo klausimus, ratifikavimas iš esmės neturi įtakos sprendžiant dėl ieškovės teisės pareikšti ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos teisme. Ieškinio priėmimui nacionaliniame teisme esminę reikšmę turi ESTT sprendimas byloje C-284/16 ir dėl šio sprendimo teisinių pasekmių ES valstybių narių pasirašytos Deklaracijos nuostatos dėl arbitražinės išlygos (tarp investuotojo ir susitariančiosios šalies) negaliojimo nepriklausomai nuo to, ar nutraukta ir (ar) tebegalioja dvišalė investicijų sutartis. Remdamasis tuo, teismas konstatavo arbitražinės išlygos, kaip prieštaraujančios ES teisei, negaliojimą.

Kasacinis teismas konstatavo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nutartimi panaikindamas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą grąžindamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisingai taikė proceso teisės aktus, reglamentuojančius teismo pareigas sprendžiant dėl šalių nukreipimo į arbitražą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nutartyje dar kartą pabėžta, kad  arbitražo pagal nurodytus arbitražinius susitarimus negalimumą dėl išaiškintų Europos Sąjungos teisės aktų normų taikymo ypatybių lėmė ne valstybių narių sutartis, kuri, be kita ko, ir yra skirta aptariamam ESTT sprendimui įgyvendinti, o pats Teisingumo Teismo sprendimas byloje Achmea. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams priimant procesinius sprendimus šioje byloje ESTT sprendimas byloje Achmea galiojo, todėl atmestini atsakovių kasacinio skundo argumentai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas pritaikė neįsigaliojusią sutartį. Tos pačios išvados darytinos ir dėl argumento, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu dvišalė investicijų skatinimo sutartis dar nebuvo nutraukta – visų pirma, minėtos sutarties nutraukimas dėl nurodytų priežasčių buvo tik sprendimo byloje Achmea byloje pasekmė. Net ir nenutraukus sutarties, SESV 267 ir 344 straipsnių aiškinimas, nustatantis tokių arbitražų, koks vyksta nagrinėjamu atveju, draudimą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jau egzistavo. Paaiškėjus, kad dviejų valstybių narių tarptautinė sutartis prieštarauja ES teisei, ji negali būti taikoma. Taigi šiuo atveju aptariama Lietuvos ir Prancūzijos tarptautinės sutarties nuostata dėl investicinio arbitražo negalėjo būti taikoma įsiteisėjus ESTT sprendimui byloje Achmea. kartu pažymėta, kad išvada, jog nagrinėjamoje situacijoje neegzistuoja galiojantis arbitražinis susitarimas, per se nelemia išvadų dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti šią bylą. Kadangi civilinės bylos teismingumas konkrečios valstybės teismui (tarptautinė jurisdikcija) yra viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, o nagrinėjama byla pasižymi užsienio elementu, šis klausimas turi būti vertinamas pagal taikytinus tarptautinės jurisdikcijos klausimus reglamentuojančius teisės aktus.

Nutartyje taip pat pasisakyta, kad nagrinėjamu atveju palikus apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, ieškinio priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. CPK 10 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad atsakovių prašymas dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša gali būti sprendžiamas tik tuo atveju, jeigu teismas nuspręs iškelti civilinę bylą ir joje priims procesą užbaigiantį procesinį sprendimą. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nesant iškeltai civilinei bylai ir joje nepriėmus galutinio sprendimo ar procesą užbaigiančios nutarties, kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo spręsti dėl atsakovių prašymo iš esmės