Naujausia LVAT praktika apie tiesioginės diskriminacijos ribas ar trenerio įdarbinimo administracinę pusę

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) administracinėje byloje Nr. eA-2137-624/2021 sprendė ginčą dėl pareiškėjui skirtos 2 000 Eur baudos už tai, kad jis neįvykdė pareigos pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui (VSDFV) apie trečiojo suinteresuoto asmens įdarbinimą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad pareiškėją ir trečiąjį suinteresuotą asmenį siejo ne civiliniai teisinai santykiai, bet darbo teisiniai santykiai.

Nagrinėtu atveju nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo laikotarpiu 2017-07-04 iki 2018-12-13 pareiškėjo klube dirbo trenerio asistento, skauto / trenerio asistento pareigose. Proceso šalys nesutarė dėl juos siejusių santykių pobūdžio: pareiškėjas teigė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo klube dirbo ne pagal darbo sutartį, o sportinės veiklos sutartį, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo – priešingai, t. y., jog trečiasis suinteresuotas asmuo dirbo pagal darbo sutartį.

LVAT, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, pabrėžė, kad profesionalaus sporto teisiniams santykiams galioja sutarties laisvės principas, būdingas civiliniams, o ne darbo teisiniams santykiams. Sporto teisiniams santykiams nebūdingi ir kiti darbo teisinių santykių bruožai – pavaldumas, darbo sutarties nutraukimo ribojimai, garantijos darbuotojams, teisė į atostogas ir kt., tai sporto teisiniuose santykiuose yra šalių susitarimo dalykas.

LVAT nurodė, kad profesionalaus sporto teisiniuose santykiuose, skirtingai nuo darbo santykių, vyrauja ne funkcijų atlikimas, o konkretaus (sportinio) rezultato siekimas, be to, sportinės veiklos sutartims būdingos kitos sąlygos – sportinio režimo nustatymo, medicininės priežiūros, sportininko apgyvendinimo, transporto, sveikatos draudimo ir pan. Tai lemia sportinės veiklos sutarties priskyrimą savo esme pirmiausia prie paslaugų sutarčių.

LVAT taip pat nurodė, kad tik tais atvejais, kai sportinės veiklos sutartyje susitariama, kad tokia sutartis kartu yra ir darbo sutartis, arba kai pagal tokios sutarties sąlygas akivaizdžiai šalys sukuria darbo teisinius santykius, tokia sutartis kvalifikuotina kartu ir kaip sukurianti darbo teisinius santykius.

LVAT konstatavo, kad darbo santykių susiklostymą patvirtino tai, jog byloje nebuvo jokių duomenų apie susitarimą dėl sporto paslaugų sutarties: pareiškėjas nesiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą; 2017 m. pareiškėjo teisininkas aiškinosi pareiškėjo interesus atstovaujančių asmenų pateiktą siūlymą keisti sudarytą darbo sutartį į sporto paslaugų sutartį; pareiškėjo sudarytos sutarties nuostatos dėl tarptautinio skauto / trenerio asistento pareigų baigtinio sąrašo nebuvimas, gen. direktoriaus ir vyr. trenerio nurodymų ir instrukcijų vykdymo.

Dėl ginčų, kylančių iš sutarties, sprendimo vietos, būdo ir taikytinos teisės, LVAT pasisakė, kad susitarimas ginčus nagrinėti Krepšinio arbitražo teisme (BAT) nebūdingas darbo sutartims, tačiau tai savaime nepatvirtina jo nurodytų aplinkybių, o pareiškėjas jokių papildomų įrodymų šiuo klausimu nepateikė. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. A-2025-756/2021 sprendė ginčą dėl Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjos skundas dėl judėjimo negalią turinčių asmenų diskriminacijos buvo pripažintas nepagrįstu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, sprendime konstatavęs, jog Lygių galimybių kontrolierė tinkamai ir išsamiai įvertino, ar sveikatos priežiūros įstaigos sudarė realią (kitą) alternatyvią galimybę asmenims, turintiems judėjimo negalią ir negalintiems savarankiškai patekti į sveikatos priežiūros įstaigą, ar sveikatos paslaugos jiems buvo prieinamos, ir šių pažeidimų nenustatė. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog ji skundėsi ne dėl medicinos (gydymo) paslaugų teikimo prieinamumo ar galimos diskriminacijos, gaunant šias paslaugas, o dėl to, kad pastatas (ne)pritaikytas asmenims, turintiems judėjimo negalią, ir dėl to neįgalieji yra diskriminuojami.

LVAT, atsižvelgdamas į Lygių galimybių įstatymo nuostatas, išaiškino, kad tiesioginė diskriminacija apima situacijas, kai dėl bet kurios priežasties, kuri gali būti diskriminacijos pagrindas, su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje su kitu asmeniu, o netiesioginės diskriminacijos atveju su asmenimis, esančiais skirtingose padėtyse, elgiamasi vienodai, nors tam, kad jie galėtų įgyvendinti savo teises ar pasinaudoti tam tikromis galimybėmis, turėtų elgtis skirtingai.

Todėl LVAT padarė išvadą, kad vien tai, jog pagrindinis įėjimas į pastatą yra laiptai ir neįrengtas pandusas, esant realiai galimybei patekti į jį kitu būdu ir gauti pastate įsikūrusių sveikatos priežiūros įstaigų paslaugas, negali būti vertinama (judėjimo) negalią turinčių asmenų diskriminavimu.  

LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

—-

LVAT administracinėje byloje Nr. eAS-645-1062/2021 sprendė ginčą dėl bylos, kurioje apskųsti keturi Nacionalinės žemės tarnybos įsakymai, rūšinio teismingumo.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą dviem pagrindais – dėl to, kad pareiškėja dėl dviejų įsakymų nesilaikė Žemės reformos įstatyme įtvirtintos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, taip pat dėl to, kad kiti du įsakymai turėtų būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui.

LVAT nurodė, kad pagal nustatytą reguliavimą Žemės reformos įstatyme Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių veiksmams (sprendimams) valstybinės žemės pardavimo ir nuomos klausimais, kai yra priimamas sprendimas valstybinę žemę išnuomoti ar parduoti, apskųsti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. LVAT konstatavo, kad pagal šias nuostatas pareiškėja į teismą gali kreiptis tik po to, kai ginčą dėl Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinio sprendimo ir veiksmų išnagrinės ir dėl jo sprendimą priims Nacionalinės žemės tarnybos vadovas. Kadangi nebuvo įrodyta, kad pareiškėja pasinaudojo išankstinio nagrinėjimo, LVAT argumentus dėl pirmųjų įsakymų laikė nepagrįstais.

LVAT sprendė priešingai dėl dviejų likusių įsakymų, kuriais atsisakyta pareiškėjai išnuomoti žemės sklypus.

LVAT konstatavo, kad šioje byloje ginčas kildinamas būtent iš valstybinės žemės nuomos teisinių santykių (su tuo susijusių procedūrų), kuriuose valstybė (įgaliotos valstybės institucijos), dalyvaudama kaip civilinių teisinių santykių šalis, atlieka veiksmus, kuriais sukuria, pakeičia ar panaikina atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Todėl, atsižvelgdamas į praktiką teismingumo klausimu tokio pobūdžio bylose ir kilusio ginčo esmę, t. y. pareiškėjos siekį apginti, jos nuomone, pažeistą teisę išsinuomoti valstybinės žemės sklypus, LVAT išaiškino, kad nagrinėtu atveju ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio, o tokio pobūdžio ginčai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

Apžvalgą parengė VU Teisės fakulteto IV kurso studentas Vytautas Vaicekauskas