Pasirodė septintasis periodinio leidinio „Arbitražas. Teorija ir praktika“ numeris

Po metų pertraukos šiemet vėl vyksta Vilniaus arbitražo diena, kurios metu aptariami svarbiausi ir įdomiausi tarptautinio arbitražo klausimai. Kartu su šiuo Lietuvos arbitražo metų renginiu Vilniaus komercinio arbitražo teismas ir advokatų kontora TGS Baltic pristato jau septintąjį vienintelio Lietuvoje vien tik arbitražui skirto periodinio leidinio – „Arbitražas. Teorija ir praktika“ – numerį.

Naujausiame žurnalo numeryje analizuojamos tiek tokios konceptualios temos, kaip neteisėtai surinktų įrodymų leistinumas arbitražo procese ar bylinėjimosi išlaidų finansavimas, tiek ir kitose pasaulio šalyse aktualūs arbitražo proceso reglamentavimo klausimai ir pokyčiai. Tad neabejotina, kad jame sau aktualių žinių ras kiekvienas arbitražu besidomintis asmuo.

Toliau kiekvienas šiemet leidinyje publikuojamas straipsnis pristatomas trumpai, o išsamiai su septintuoju „Arbitražas. Teorija ir praktika“ numeriu bus galima susipažinti leidyklos Justitia interneto svetainėje www.justitia.lt bei portale teise.pro, Vilniaus komercinio arbitražo teisme ir artimiausiu metu aukštųjų mokyklų, kuriose dėstoma teisės programa, bibliotekose.

Valentinas Mikelėnas. Arbitražo vieta: teisiniai ir praktiniai aspektai

Arbitražo vieta yra teisinė kategorija, kuri susieja arbitražo dalyvius su konkrečia valstybe, jos teisine sistema ir tokiu būdu išsprendžia atitinkamus teisinius ir praktinius klausimus. Straipsnyje autorius, konkrečios civilinės bylos pagrindu, analizuoja arbitražo vietos sampratą, jos teisinę reikšmę bei praktinius sumetimus, kurie lemia ginčo šalių galutinį sprendimą, renkantis arbitražo vietą.

Autorius atskleidžia, jog arbitražo vietos teisinė reikšmė yra labai didelė – ji lemia arbitražo procesui taikytiną teisę, arbitražo ir valstybės teismų santykį, arbitražo teismų sprendimų kontrolės formą, arbitražo teismo galias bei yra reikšminga praktiniu požiūriu. Todėl teismai privalo atidžiai skaityti arbitražinius susitarimus ir gerbti juos bei šalių valia nustatytą arbitražo vietą. Tuo tarpu Lietuvos apeliacinis teismas, autoriaus vertinimu, straipsnyje aptariamoje byloje remiasi teisingomis prielaidomis, tačiau daro klaidingą išvadą. Autorius pažymi, jog nuolatinė arbitražo institucija nėra arbitražo teismas. Todėl šalių nuoroda į nuolatinę arbitražo instituciją jokiu būdu nereiškia, kad šalys arbitražo vieta pasirinko nuolatinės arbitražo institucijos buveinės vietos valstybę, o arbitražo vieta negali būti klaidingai tapatinama su nuolatinės arbitražo institucijos buveinės vieta.

Toms Krūmiņš. Absence of the Set-Aside Action under Latvian Law: A Comparative and Historical Perspective

Arbitražo sprendimo panaikinimas iš esmės yra arbitražo buveinės nacionalinio teismo sprendimas, jog arbitražo sprendimas neturi teisinės galios. Vis daugiau valstybių suteikia galimybę arbitražo šalims pašalinti arbitražo sprendimo panaikinimo galimybę, tačiau dauguma pasaulio valstybių šiuo atžvilgiu laikosi ribojančio požiūrio ir tiesiogiai arba numanomai draudžia arbitražo šalims atsisakyti arbitražo sprendimo panaikinimo teisės. Straipsnyje autorius apžvelgia unikalų Latvijos Respublikos, valstybės, kurioje aptartas arbitražo sprendimo panaikinimas yra iš viso nereglamentuojamas, požiūrį lyginamuoju ir istoriniu aspektu bei siekia atsakyti, ar arbitražo sprendimo panaikinimas vis dar turi vietą šiuolaikiniame teisiniame arbitražo reguliavime.

Autorius atskleidžia, jog Latvijos teisėje arbitražo sprendimo panaikinimo institutas nėra sureguliuotas iš esmės dėl sovietinės arbitražo sampratos palikimo ir pagrindinių arbitražo principų nesupratimo, o nuogąstavimai dėl teismo perkrovos, pakeitus teisinį reguliavimą, tapo svarbesni už didėjantį poreikį taikyti arbitražo sprendimo panaikinimo institutą. Tačiau autorius daro išvadą, jog aptariamas arbitražo sprendimo panaikinimo institutas, nepaisant jo trūkumų, iš esmės turi svarbų vaidmenį saugant ne tik arbitražo šalių, bet ir arbitražo buveinės valstybės teises bei interesus, todėl šalių laisvė spręsti dėl teisės pasinaudoti arbitražo sprendimo panaikinimo institutu privalo būti derinama su kitais interesais.

Greta Roguckytė. Should Awards That Have Been Annulled at the Seat Nevertheless Be Enforced by Courts in Other Jurisdictions.

Niujorko konvencijoje dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo nurodoma, kad arbitražo sprendimo panaikinimas arbitražo vietos teisme yra vienas iš pagrindų, kuriais remiantis gali būti atsisakyta pripažinti ir vykdyti arbitražo sprendimą. Tačiau žodis „gali“ reiškia, jog arbitražo sprendimo panaikinimas nebūtinai lems teismo sprendimą atsisakyti šį sprendimą pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje. Kadangi toks neapibrėžtumas gali lemti, jog vienoje valstybėje šio sprendimo bus laikomasi, o kitoje nepaisoma, straipsnyje autorė aptaria teorinį tokių skirtumų pagrindą ir valstybių teismų pozicijų pagrįstumą bei siekia įvertinti kompromisinį požiūrį, kuris galėtų išspręsti valstybių pozicijų nesuderinamumą.

Autorės nuomone, nepaisant to, jog šiai dienai nėra aiškumo dėl panaikinto arbitražo sprendimo vykdymo skirtingose jurisdikcijose, šis klausimas galėtų būti sprendžiamas ieškant kompromiso, kurio vienas variantų yra siūlomas Europos Konvencijoje dėl tarptautinio komercinio arbitražo, kitas – problemą vertinant per tarptautinės privatinės teisės prizmę arba naujus tarptautinės teisės instrumentus.

Tadas Varapnickas. Tarptautinio arbitražo reguliavimo pokyčiai Šveicarijoje – ar Lietuvai reikia ir yra ko pasimokyti?

1987 m. Šveicarijos Konfederacijoje buvo priimtas tarptautiniam arbitražui skirtas įstatymas, pasižymintis lankstumu ir ypatinga pagarba šalių valios autonomijai, kuris didele dalimi lėmė tai, jog Šveicarija šiuo metu yra viena iš patraukliausių tarptautinio arbitražo valstybių. Kadangi 2021 m. įsigaliojo Šveicarijos tarptautinio arbitražo teisinio reguliavimo pakeitimai, šiame straipsnyje autorius analizuoja Šveicarijos arbitražo teisėje atsiradusius pokyčius, lygina juos su Lietuvoje galiojančiu arbitražo teisiniu reglamentavimu bei vertina jų pritaikymo galimybę bei poreikį Lietuvoje.

Autoriaus įsitikinimu, Lietuvoje galiojantis tarptautinio arbitražo reglamentavimas ne tik gali būti laikomas lygiaverčiu Šveicarijoje priimtiems arbitražo teisinio reglamentavimo pakeitimams, tačiau tam tikrais atvejais yra progresyvesnis, pavyzdžiui, arbitrų paskyrimo procedūros atžvilgiu. Tačiau kartu autorius pažymi, jog tokie pakeitimai kaip leidimas teikti dokumentus nacionaliniam teismui anglų kalba ar arbitražo teismo sprendimo peržiūros instituto įtvirtinimas galėtų būti įgyvendinami Lietuvoje, siekiant didinti Lietuvos, kaip arbitražo vietos, patrauklumą.

Albertas Šekštelo. Why ex aequo et bono cannot be used without parties’ express agreement: a comparative analysis

Straipsnyje autorius analizuoja priežastis, dėl kurių kai kurios arbitražo institucijos be aiškios šalių valios draudžia taikyti ex aequo et bono principą. Autorius taip pat aptaria, kokios pasekmės kyla, kai arbitražo teismas priima sprendimą, taikant ex aequo et bono principą, nesant šalių valios.

Autoriaus nuomone, ginčų sprendimas ex aequo et bono, nesant aiškiai išreikštos šalių valios, gali būti traktuojamas kaip įgaliojimų viršijimas pagal UNCITRAL pavyzdinio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies a punkto iv papunktį ir Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalį c punktą. Straipsnyje autorius daro išvadą, kad šalių sutikimas taikyti ex aequo et bono principą yra reikalingas tam, jog nebūtų pažeisti šalių autonomijos, teisėtų lūkesčių ir pacta sunt servanda principai.

Jurgis Bartkus. Neteisėtai surinktų įrodymų leistinumas arbitraže

Straipsnyje autorius analizuoja neteisėtai surinktų įrodymų leistinumo problematiką arbitraže – siekiama atrasti tikslingesnį požiūrį į neteisėtai surinktų įrodymų leistinumą.

Autoriaus nuomone, įvairūs arbitražo teisės šaltiniai nepateikia aiškaus atsakymo į klausimą, ar neteisėtai surinkti įrodymai turėtų būti leistini. Atitinkamai, autorius siūlo taikyti prezumpciją, kuri neteisėtai surinktus įrodymus arbitraže laikytų neleistinais įrodymais. Vis dėlto, ši prezumpcija išimtiniais atvejais galėtų būti paneigiama, o įrodinėjimo našta tektų prezumpciją paneigti bandančiai šaliai, kuri į bylą ir teikia neteisėtai surinktus įrodymus.

Raimonda Kundrotaitė. Bylinėjimosi išlaidų finansavimas: praktiniai patarimai ir tarptautinės tendencijos

Straipsnyje autorė aptaria pagrindinius bylinėjimosi išlaidų finansavimo ypatumus, tam taikomus Lietuvos teisės principus, UNICITRAL siūlymus dėl tarptautinio bylinėjimosi išlaidų finansavimo reguliavimo bei nurodo, kaip tai paveiktų investuotojų teises.

Autorė teigia, kad ginčo išsprendimo finansavimas yra ne tik efektyvi teisės apsiginti nuo pažeidimų užtikrinimo, bet ir ekonomikos skatinimo bei investicinių rizikų valdymo priemonė. Vis dėlto, sudarant bylinėjimosi išlaidų finansavimo sutartį, ginčo šalis ir investicinis fondas turėtų atsižvelgti į ginčo esmę, ginčo išsprendimo procesą bei sprendimo įgyvendinimą nustatančias taisykles. Autorė nurodo, jog Lietuvos įstatymų leidėjas nėra numatęs tiesioginių apribojimų bylinėjimosi finansavimui, tačiau bylinėjimosi išlaidų finansavimo sutartį sudarančios ir vykdančios šalys turėtų užtikrinti lygiateisiškumo, sąžiningumo, bei protingumo principų taikymą. Be to, ginčo finansavimo sutartis neturi prieštarauti viešajam interesui, todėl UNICITRAL darbo grupė siūlo visišką arba ribotą finansavimo tarptautiniuose investiciniuose arbitražo ginčuose draudimą.

Vladimir Gavrilenko, Valerius Grigonis. Issues of regulation of the procedure of dispute consideration by the arbitral tribunals by the legislation of the republic of tajikistan

Straipsnyje analizuojamas Tadžikistano Respublikos arbitražo teismo ginčų nagrinėjimo tvarkos reglamentavimas. Autoriai aptaria Tadžikistano Respublikos 2008 m. sausio 5 d. įstatymo Nr. 344 „Dėl Arbitražo teismų“ nuostatas.

Autoriai teigia, kad arbitražo teismas yra svarbi nevyriausybinės justicijos sferos institucija, leidžianti fiziniams ir juridiniams asmenims veiksmingai ginti savo teises ir teisėtus interesus ekonominių santykių srityje. Atitinkamai, straipsnyje autoriai pateikia išsamų aukščiau minėto Tadžikistano Respublikos arbitražo teismų įstatymą. Nagrinėjamas arbitražo teismų teisinis statusas, kompetencijos klausimai, arbitražo teismo sudarymo, įrodymų teikimo tvarkos bei arbitražo principų sistema. Autoriai daro išvadą, kad straipsnyje aptariamos įstatymo nuostatos yra labai svarbios šiuolaikinio arbitražo teorijos ir praktikos supratimui.

Albertas Šekštelo. Do remote hearings in international commercial arbitration violate right to be heard and article V(1)(d) of the New York Convention?

Straipsnyje analizuojamas klausimas, ar pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies d punktą nuotolinis bylos nagrinėjimas nepažeidžia ginčo šalių teisės būti išklausytoms. Autorius taip pat apžvelgia arbitražo institucijų naujausius pakeitimus, susijusius su nuotolinių posėdžių organizavimu.

Autoriaus nuomone, nuotolinių posėdžių organizavimas per se nepažeidžia šalių teisės būti išklausytoms. Vis dėlto, nors arbitražo teismas turi gana plačią diskreciją dėl to, kaip posėdžiai turėtų būti organizuojami, kiekvienu konkrečiu atveju arbitražo teismas turi siekti išlaikyti pusiausvyrą tarp šalių interesų ir įvertinti, ar nuotolinis procesas gali kelti pavojų šalių teisei būti išklausytoms.

Informaciją parengė advokatų kontoros TGS Baltic teisininkų padėjėjos Akvilė Medvedevaitė ir Emilija Valentinaitė