J. Machovenko. Steponas Batoras – Vilniaus universiteto įkūrėjas ir teisingumo karžygys

Lex est tutissima cassis, sub clipeo legis nemo decipitur

„Įstatymas yra saugiausias šalmas, kuriuo saugomas niekas nebūna apgautas“

Universitetinių teisės studijų aktualumą LDK lėmė antrojoje XVI a. pusėje vykusios esminės politinės, ekonominės ir teisinės permainos. 1564–1566 m. vykdant Seimo, vietos valdymo ir teismo reformas ne tik diduomenė, bet ir tarnybinė bajorija įsitraukė į valstybės valdymą ir teisingumo vykdymą. 1557–1565 m. didžiojo kunigaikščio valdose įvykdyta agrarinė (valakų) reforma paspartino žemės ūkio raidą, paskatino privačius žemvaldžius reformuoti žemės ūkį savo dvaruose. Platus Magdeburgo miesto teisės privilegijų suteikimas paspartino prekybos ir amatininkiškos pramonės raidą. Bajorai vis labiau persikeldavo į miestus ir įsitraukdavo į prekių gamybą. Verslas ir aktyvus dalyvavimas politiniame šalies gyvenime vertė bajorus plačiau susipažinti su teisės normomis, reguliuojančiomis valstybės valdymą, prievolinius santykius, prekybos reikalus, kredito, eksporto ir importo klausimus, taip susidomėti savo teisių teisminės gynybos klausimais. LDK daugėjo teisę išmanančiųjų. Nesant savų aukštųjų mokyklų, kuriose būtų galima įsigyti teisinį išsilavinimą, LDK piliečiai vyko į Vidurio ir Vakarų Europos universitetus, ypač į Lietuvai artimesnius Krokuvos, Prahos ir Karaliaučiaus universitetus. Vieni tautiečiai grįždavo įgiję teisės žinių, o kiti – dar ir mokslo laipsnį. Dauguma jų dirbo praktinį darbą, tapdavo aukštaisiais Bažnyčios, valstybės ar didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnais. Jų pastangomis buvo kuriama teisės terminija, pradėta taikyti rašytinė sandorių forma, parengta daugybė įvairių teisės aktų (Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, 2016, p. 14). Aukščiausiu krašto teisininkų teorinės minties ir praktinės veiklos pasiekimu laikytini Lietuvos Statutai, vainikavę LDK įstatymų kodifikaciją ir iškėlę ją į vieną iš pirmųjų vietų Europoje. Žymus lenkų istorikas Henrikas Visneris, galbūt truputį supaprastindamas, taikliai apibūdino XVI a. situaciją: „Jei Karūna [Lenkija] turėjo teisininkų, tai Lietuva – teisę“ (Wisner, 1999, s. 44).

Tačiau 1576 m. Abiejų Tautų Respublikos vadovu išrinktam Steponui Batorui jo pirmtakai greta neabejotinų laimėjimų ir vertingo teisinio paveldo paliko keletą opių problemų, reikalavusių neatidėliotinų sprendimų. Aukštas Lietuvos Statuto definicijų lygis negalėjo apsaugoti visuomenės nuo bėdų, susietų su teisėjų šališkumu ir menkomis jų profesinėmis kompetencijomis. Net ir didžiai gerbdami Lietuvos Statutą, LDK piliečiai matė normų ir taikymo praktikos skirtumus, suprato, kad aukštas įstatymo lygis, jo pažangi dvasia ir jame įtvirtintos humanistinės idėjos neužtikrina teisingo jo taikymo. Nekvalifikuotų ir nesąžiningų žmonių rankose ir tobuliausias įstatymas gali būti iškreiptas ir nuvertintas. Kaip teigė žymus XVI a. politikos ir kultūros veikėjas, humanistas ir publicistas A. Volanas, „Tiesa, beveik visuose pasaulio kraštuose visą laiką buvo daug ir įvairių tautų, kurios, gyvendamos pagal vienokius ar kitokius įstatymų nuostatus, vis dėlto pelnytai negalėjo savęs vadinti nevergaujančiomis. Tačiau dėl šios neteisybės, matyt, nereikia atsisakyti tokio reikšmingo dalyko, koks yra įstatymas, taip pat ir paties žodžio, kad įstatymas dėl bjauraus nemokšų nesugebėjimo juo naudotis nebūtų laikomas vergijos instrumentu; jį protingi senovės žmonės, visi sutartiniai, laikė laisvės pagrindu“ (Lietuvos filosofinė mintis: chrestomatija, 1996, p. 227).

1564–1566 m. reformos metu pavietuose įsteigtų teismų narių teisinis išprusimas dažnai buvo gana menkas, lygiai kaip ir jų teisinė sąmonė. Pasak Mykolo Lietuvio, labai kritiškai vertinusio Lietuvos Statuto taikymo praktiką, „Jie [teisėjai] menkai teišmano įstatymus, bet uoliai moka išspausti savo naudai „peresudą“ [teismo mokestį]“ (Mykolas Lietuvis, 1966, 4 fragmentas). Teisėjų korpusas buvo formuojamas iš bajorijos viršūnės, stambiųjų ir įtakingųjų dvarininkų, bet jie vargu ar galėjo pasakyti apie save tai, kas buvo paryta ant sienos vieno teisėjo kape Senovės Egipte: „Aš teisiau labai objektyviai, nes aš buvau turtingas“.

Viena iš veiksmingų priemonių, galinčių išspęsti didžiulį bajorų nepasitenkinimą keliančią teisminių klaidų ir šališkų sprendimų problemą, buvo naujo aukščiausiosios apeliacinės instancijos teismo įsteigimas. Iki 1581 m. reformos visų pavietų teismų sprendimams ir nuosprendžiams apeliacinė instancija buvo didžiojo kunigaikščio teismas, kurio atmainos buvo komisarų, asesorių ir referendorių teismai (komisarai buvo skiriami iš Ponų tarybos narių, asesoriai – iš valdovo rūmų administracijos pareigūnų, o referendoriai apeliacijos tvarka nagrinėjo valstybinių laisvųjų valstiečių bylas, valstybinių miestiečių ginčus dėl žemės ir kai kurias kitas bylas). Naujas apeliacinės instancijos teismas turėjo būti aiškiai atskirtas nuo administracijos, laisvas nuo pareigos nagrinėti kitiems luomams priklausančiųjų bylas, renkamas pačių bajorų iš savo tarpo, atrenkant teisę išmanančius ir pasitikėjimo vertus tautiečius. Parengti tokio teismo nuostatų projektą numatė 1573 m. Henriko Valua artikulai, kuriuos vėliau patvirtino ir Steponas Batoras (Lietuvos vyriausiojo tribunolo sprendimai, 1988, p. 10).

Principinis sprendimas buvo priimtas 1578 m. Varšuvoje susirinkusiame Abiejų Tautų Respublikos Seime – priimta konstitucija dėl Karūnos tribunolu pavadinto aukščiausiojo apeliacinio teismo įsteigimo Lenkijai ir patvirtinti jo nuostatai, taip pat konstitucija dėl Lietuvos teismų, sankcionavusi aukščiausiosios apeliacinės instancijos reformą. Teismo, pavadinto Vyriausiuoju Lietuvos tribunolu, nuostatų rengimas vyko gana sudėtingomis sąlygomis. Ypač daug rūpesčių kėlė karo reikalai ir Antrojo Lietuvos Statyto taisymo ir pildymo klausimai. Valdovas Steponas Batoras gyvai domėjosi šiuo darbu, buvo atkaklus, dėmesingas ir ištikimas jo duotiems pažadams. 1579 m. seime jis pasirašė Tribunolo nuostatų projektą, kuris tuo metu neįgijo įstatymo galios, nes seimas nesugebėjo priimti konstitucijos (pagal tuometinę praktiką visi seimo nutarimai buvo surenkami į rinkinį, vadinamą konstitucija; vienu iš jos punktų ir turėjo tapti Tribunolo nuostatai). Susirūpinusios dėl Tribunolo įsteigimo perspektyvų bajorijos prašymu 1580 m. balandžio 29 m. Steponas Batoras paskelbė raštą, kuriuo pažadėjo artimiausio seimo metu vėl pasirašyti Tribunolo nuostatų projektą. Šis pažadas buvo ištesėtas jau 1581 metais – Varšuvoje sušauktame seime kiek papildytas ir pataisytas Vyriausiojo Lietuvos tribunolo nuostatų projektas kovo mėn. 1 dieną buvo pasirašytas valdovo, suantspauduotas LDK antspaudu. Jo nuorašai buvo išsiuntinėti visiems LDK pavietams, o tekstas atskiru punktu įrašytas į seimo konstituciją. 1582 m. pavietuose jau vyko pirmieji Tribunolo narių rinkimai, ir šis labai reikalingas teismas pradėjo savo darbą.

Tačiau net Lietuvos Vyriausiojo tribunolo nariai nebuvo profesionalūs teisininkai. Lietuvos Statutuose įtvirtintas reikalavimas teismo nariais rinkti tik teisę išmanančiuosius buvo sunkiai įvykdomas – LDK tuo metu nebuvo nė vienos teisės mokyklos ar kolegijos. Tačiau prielaidos teisės studijoms atsirasti buvo sukurtos – Stepono Batoro 1579 m. balandžio 1 d. išleista privilegija buvo įsteigtas Vilniaus universitetas. „Norėdami, kad šis šventosios jėzuitų vienuolijos Vilniaus universitetas vaisingai ir maloniai naudotųsi visomis privilegijomis, imunitetais, laisvėmis, kuriomis naudojasi [bei] džiaugiasi kitos kolegijos ir universitetai mūsų karalystėje, o ypač Krokuvos universitetas, <…> [ir norėdami], kad šiuose visuose moksluose, būtent teologijoje, metafizikoje, fizikoje ir logikoje, išskyrus jurisprudenciją ir mediciną, galėtų būti teikiami [laipsniai] ir paaukštinami bakalaurai, magistrai bei daktarai ir kad jie galėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis bei prerogatyvomis, kuriomis [džiaugiasi] gavusieji mokslinius laipsnius kituose mūsų karalystės universitetuose ir kolegijose, o ypač Krokuvos universitete“ (Academia et Universitas Vilnensis, 2004).

Netrukus Steponui Batorui teko įsitraukti sprendžiant dar opesnę ir labai įsisenėjusią pasaulietinės ir bažnytinės jurisdikcijų atskirimo problemą. LDK bažnytinių teismų kompetencijai priklausė ne vien erezijų (klaidatikystės), tikėjimo atsisakymo, šventvagystės, krikščioniškų papročių pažeidimo, kraujomaišos, santuokinės neištikimybės, daugpatystės, melagingos priesaikos ir kitų LDK teritorijoje pasauliečių ar dvasininkų padarytų tikybinių nusikaltimų ir nusikaltimų dorovei bylos. Bažnyčios valdose jos teismams priklausė nagrinėti tas bylas, kurių negalėjo spręsti tėvoniniai teismai bajorų dvaruose, nors šiems dvarams, kaip ir Bažnyčios valdoms, buvo suteiktas imunitetas. Nuo tėvoninio teismo kompetencijos buvo atsietos svarbiausios baudžiamosios bylos („seniūno artikulai“). Tačiau Bažnyčios teismai, jos valdose veikdami kaip tėvoniniai, nagrinėjo visas Bažnyčios valdinių bylas, taip pat „seniūno artikulus“. Dažnai jie nesitenkino net ir tokia išplėstine, palyginti su bajorų valdose veikiančiais tėvoniniais teismais, kompetencija ir spręsdavo Bažnyčiai nepavaldžių pasauliečių ginčus, matyt, remdamiesi nuostata, kad pasaulietinės teisės pažeidimai, ypač tokie sunkūs kaip nužudymas ar plėšimas, kartu yra nuodėmės. Greta neprivilegijuotųjų luomų narių Bažnyčios teismai teisdavo bajorus. Visuotiniuose seimuose bajorai atkakliai prašė didžiojo kunigaikščio uždrausti dvasininkams traukti pasauliečius bažnytiniams teismams ir spręsti pasaulietines, t. y. nesusietas nei su religija, nei su šeimos santykiais bylas. LDK bajorai imdavo pavyzdį iš lenkų bajorijos, nes Lenkijoje 1543 m. Krokuvoje susirinkusio seimo nutarimas nustatė griežtas bažnytinių teismų kompetencijos ribas ir didelę baudą už jų pažeidimą. Atsižvelgiant į bajorų prašymus LDK visuotinio seimo nutarimuose buvo skelbiama, kad pasaulietis dėl pasaulietinio reikalo neturįs traukti kito pasauliečio į bažnytinį teismą, taip pat patys dvasininkai pasaulietiniuose reikaluose neturi dėl pasauliečio skundo šaukti kito pasauliečio į tokį teismą. Tačiau buvo daroma išimtis asmenims, kurie pagal kanonų teisę priklausė bažnytinei jurisdikcijai. Į bažnytinį teismą dėl kiekvieno pasaulietinio reikalo galėjo būti šaukiami pasauliečiai, jei viena šalis buvo dvasininkas.

Toks bažnytinių teismų kompetencijos apibrėžimas negalėjo patenkinti dvarininkų pasauliečių, ypač tarnybinių bajorų. Diduomenei šis klausimas buvo nelabai aktualus. Didikus skiriant aukštais Bažnyčios pareigūnais, LDK bajorijos ir dvasininkijos viršūnes siejo giminystės ryšiai. Nuo bažnytinių teismų savivalės kentėjo daugiausia smulkūs tarnybiniai bajorai. Antrajam Lietuvos Statutui teisiškai atribojus bajoriją nuo kitų luomų, bajorų patraukimas bažnytiniam teismui pasaulietiniais reikalais prieštaravo jų luominimas interesams ir tapo nebepakenčiamas reiškinys.

1568 m. Gardine susirinkusiame visuotiniame seime Bielsko pavieto delegatai paprašė didžiojo kunigaikščio Žygimanto II Augusto visiškai atleisti juos nuo bažnyčios jurisdikcijos, bet jų pastangos nepasiekė tikslo. Iš šio seimo medžiagos galima spręsti, kad ir dvasininkai buvo nepatenkinti ir prašė, kad dvasininkai žemės nuosavybės bylose nebūtų iškviečiami į pavieto teismus, o šias bylas nagrinėtų paties didžiojo kunigaikščio teismas. Žygimantas II Augustas akivaizdžiai laviravo, vengė tiesioginio atsakymo, vilkino reikalą arba priimdavo sprendimus, kurie atrodė kaip kompromisiniai, tačiau netenkino nei bajorijos, nei dvasininkijos (Machovenko, 2002, p. 122).

Stepono Batoro pastangos išspręsti problemą buvo ryžtingesnės, nuoseklesnės ir veiksmingesnės. Lietuvos Vyriausiojo tribunolo nustatai numatė dviejų valdančiųjų luomų sudaromą mišrųjį teismą spręsti jų narių tarpusavio ginčus – Dvasinį tribunolą. Susidėjęs iš bajorų renkamų šešių (nuo 1589 m. trijų, 1641 m. keturių) Vyriausiojo tribunolo teisėjų pasauliečių ir pačios Bažnyčios deleguojamų keturių (nuo 1589 m. trijų, 1641 m. vėl keturių) teisėjų dvasininkų, Dvasinis tribunolas apeliacine tvarka nagrinėjo dvasininkų ir bajorų bylas, išnagrinėtas pasaulietinių (pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą jau ir dvasinių) teismų pirmąja instancija remiantis pasaulietine teise.

Praktikoje paaiškėjęs Antrojo Lietuvos Statuto ir Vyriausiojo tribunolo nuostatų neišsamumas reglamentuojant teisingumo vykdymą skatino Trečiojo Lietuvos Statuto rengimo darbus, kuriems Steponas Batoras skyrė daug dėmesio. 1584 m. gruodžio 24 d. Volkovysko vykusiame generaliniame LDK seimelyje bajorai ir dvasininkai susitarė dėl pasaulietinių ir bažnytinių teismų kompetencijos atribojimo. Jų parengtas projektas nustatė pasaulietinių teismų kompetenciją, išvardijo bylas, dėl kurių dvasininkai turėjo kreiptis ir būti kviečiami į pasaulietinį teismą, taip pat reglamentavo dvasininkų ginčų su pasauliečiais nagrinėjimą pagal pasaulietinę teisę bažnytiniame teisme. Šie pasiūlymai buvo įtraukti į Trečiojo Lietuvos Statuto projektą, o 1586 m. kovo 26 d. kardinolo ir Vilniaus vyskupo J. Radvilos prašymu – įrašytos į valstybinės kanceliarijos knygas. 1589 m. sausio 6 d. Trečiajam Lietuvos Statutui įsigaliojus, susitarimo rezultatai tapo teisės normomis. Parengtos valdančiųjų luomų per karštus ginčus, šios normos buvo taikomos daugelio kartų teisėjų ir nustojo galioti tik sugriovus LDK teisinę sistemą.

Visada derinęs LDK ir Lenkijos Karalystės interesus, palaikęs jų lygiateisiškumą bendros valstybės sudėtyje, stengęsis patobulinti Lietuvos Statutą ir išsaugoti jį kaip LDK valstybingumo teisinius pamatus, Steponas Batoras nepamatė šio savo darbo vaisių – Trečiojo Lietuvos Statuto pasirašymo garbė ir LDK valstybingumo bei suvereniteto gynėjo šlovė atiteko po jo mirties išrinktam valdovu Zigmantui III Vazai. Dabar mes žinome Steponą Batorą daugiausia kaip talentingą politiką ir sėkmingą karvedį. Nėra pamiršta ir jam būdinga religinė tolerancija (jam priskiriamas posakis „Esu žmonių, ne sąžinių karalius“). Esame nepaprastai dėkingi Steponui Batorui už Vilniaus universiteto steigimo privilegiją. Taip atsitiko, kad jo energingi ir vaisingi darbai teisės vystymosi ir teisingumo vykdymo srityse atsidūrė kitų jo nuveiktų darbų, nuopelnų ir talentų šešėlyje. Jam dalyvaujant asmeniškai ir jam vadovaujant LDK ir valdovo rūmų kanceliarijos darbuotojams, kurių gretose buvo kompetentingų, darbščių ir sąžiningų bendraminčių, teisė buvo nuolat plėtojama, kuriami nauji ir tobulinami esami institutai, o pastangos susisteminti teisę prisidėdavo prie teisėjų ir kitų teisininkų praktikų darbo. Jų visų dėka buvo sukurti mechanizmai, kurie leisdavo išspręsti bet kurią jurisdikcijų kolizijos problemą ir nė vieno asmens nepalikti be teisminės jo teisių apsaugos, praktikoje įgyvendinti romėnų teisės nuostatą Lex semper dabit remedium – „Įstatymas visada numato gynybos būdą“.

Prof. dr. (HP) Jevgenij Machovenko, Vilniaus universiteto Teisės fakultetas

Panaudoti šaltiniai ir literatūra

Academia et Universitas Vilnensis. Vilniaus universiteto steigimo dokumentai (2004). Vilnius: Kultūra.

Lietuvos filosofinė mintis: chrestomatija (1996). Sudarė ir parengė Gediminas Mikelaitis. Vilnius: Aidai.

Lietuvos vyriausiojo tribunolo sprendimai. 1583–1655 (1988). Parengė V.Raudeliūnas ir A.Baliulis. Vilnius: Mintis.

Machovenko, J. (2002). Pasaulietinių ir bažnytinių teismų kompetencijos atribojimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Teisė, t. 43, p. 117–127.

Mykolas Lietuvis (1966). Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius. Vertė Ignas Jonynas. Vilnius: Vaga.

Vilniaus universiteto Teisės fakultetas = Law Faculty of the Vilnius University (2016). Parengė (prepared by) Jevgenij Machovenko, Gabrielė Taminskaitė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Wisner, H. (1999). Litwa: Dzieje państwa i parodu. Warszawa.