Naujausia LAT praktika privatinės teisės srityje: nuo siurprizinių sprendimų sampratos iki šeimos teisinių ginčų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išvykstant su vienu iš tėvų nuolat gyventi į užsienio valstybę, be kito tėvo sutikimo, pabrėžta, kad atsižvelgiant į nacionalinio, tarptautinio ir ES teisinio reguliavimo nuostatas ir teismų praktikos išaiškinimus, tiek asmens laisvo judėjimo, tiek vaiko geriausių interesų užtikrinimo principų tinkamas įgyvendinimas, tėvų teisių lygiateisiškumas dalyvauti auklėjant vaiką yra visuotinai pripažįstamos ir ginamos vertybės.  Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, įvertinę šalių nurodytus argumentus, byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad vaikų išvykimas nuolat gyventi į Jungtinę Karalystę geriausiai atitinka vaikų interesus ir kad tai nepažeistų skyrium gyvenančio vaikų tėvo (atsakovo) teisių. Pritartina teismų vertinimui, kad aplinkybė dėl ieškovės finansinės padėties pagerėjimo išvykus savaime neįrodo, jog vaikų išvykimas atitiktų geriausius jų interesus. Ieškovės ir atsakovo konfliktiški santykiai, sprendžiant klausimus dėl tėvo bendravimo su vaikais tvarkos, ieškovei kartu su vaikais išvykus į užsienio valstybę, galėtų turėti įtakos ne tik tiesioginio, bet ir nuotolinio bendravimo apsunkinimui. Vaikų teisės bendrauti su abiem tėvais, palaikyti nuolatinį ryšį, be kita ko, bendravimo su kitais artimaisiais, saugios, visapusiškai pritaikytos vaikų tinkamam vystymuisi aplinkos stabilumo negali paneigti vieno iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, tikėtinas finansinės padėties pagerėjimas, išvykus gyventi į užsienio valstybę.

_____

Nutartyje dėl įrodinėjimo taisyklių bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, taip pat siurprizinio teismo sprendimo priėmimo draudimo atkreiptas dėmesys, jog bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes. Pareiškėjos teigimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos konstatuodamas, kad sodybos buvimo pareiškėjos žemės sklype faktas turi būti įrodytas istoriniais archyviniais dokumentais, kuriuose nebūtų daromos prielaidos. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėja, kad šis apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies teiginys suformuluotas nekorektiškai, turint omenyje tai, kad įstatymas neriboja leistinų įrodymų bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kita vertus, įvertinus nurodytą teiginį viso skundžiamo sprendimo kontekste matyti, kad juo apeliacinės instancijos teismas ne apskritai paneigė prielaidų darymo bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo galimybę, o pateikė konkrečių byloje esančių ir prieš tai sprendime aptartų įrodymų turinio ir pakankamumo apibendrintą vertinimą.

Motyvuodamas priimtą sprendimą apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi savo iniciatyva gautais interneto enciklopedijos „Vikipedija“ duomenimis apie Karklės gyvenvietę. Pareiškėja kasaciniame skunde teigia, kad dėl to, jog šių „Vikipedijos“ duomenų nebuvo civilinės bylos medžiagoje, ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti, todėl buvo pažeista jos teisė būti išklausytai ir pateikti savo argumentus dėl visų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismo nurodyti „Vikipedijos“ duomenys apie Karklę yra bendro pobūdžio, t. y. juose nėra informacijos, patvirtinančios ar paneigiančios byloje pareiškėjos siekiamą nustatyti sodybos egzistavimo konkrečioje vietoje aplinkybę, ir teismas šių duomenų pagrindu reikšmingų išvadų nepadarė. „Vikipedijos“ duomenys skundžiamame sprendime minimi epizodiškai, jų pagrindu teismo padarytos išvados nėra paneigiančios kitus byloje surinktus įrodymus. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad nustatytas proceso teisės normų pažeidimas nagrinėjamu atveju nenulėmė bylos procesinio rezultato ir todėl nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo siurprizinį pobūdį pareiškėja grindžia ir tuo, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė jai nepalankų procesinį sprendimą nepaisydamas pareiškėjai palankaus ikiteisminio tyrimo, iki kurio užbaigimo teismas buvo sustabdęs bylos nagrinėjimą, rezultato. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismo sprendimas negali būti laikomas siurpriziniu vien dėl tos priežasties, kad jis yra pareiškėjai nepalankus. Apeliacinės instancijos teismas, pagal įstatymą nagrinėjantis tiek teisės, tiek fakto klausimus, remdamasis byloje dalyvaujančio asmens paduotu apeliaciniu skundu, turi teisę atlikti savarankišką byloje surinktų įrodymų vertinimą, kurio rezultatas gali skirtis nuo pirmosios instancijos teismo sprendime pateikto įrodymų vertinimo.

_____

Nutartyje dėl pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones šeimos teisininių santykių bylose pažymėta, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones nėra galimybės keisti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo tvarkos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021 36 punkte pateiktas aiškinimas negali būti suprantamas kitaip, kaip kilus ginčui tarp tėvų dėl bendravimo su vaiku, tokia bendravimo tvarka nustatoma (keičiama) teismo sprendimu, o teismo proceso metu šis klausimas gali būti reguliuojamas nustatant laikinąją bendravimo tvarką. Nagrinėjamu atveju yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo išspręstas ginčas iš esmės dėl tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis yra vykdytini dokumentai, kurių pagrindu išduotas vykdomasis raštas. Ginčo šalims įstatymo nustatyta tvarka nepareiškus pakartotinio ieškinio dėl skyrium gyvenančio tėvo nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių poreikio ir jų taikymo pagrindų, o apeliacinės instancijos teismui – keisti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas yra savarankiškas proceso teisės institutas, skirtas pašalinti teismo sprendimo vykdymo kliūtis, tačiau taikant šį institutą negali būti keičiama priverstinai vykdomo teismo sprendimo esmė. Bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimas reiškia, kad yra modifikuojama ankstesniu teismo sprendimu nustatyta bendravimo tvarka, o toks pakeitimas galimas tik ginčo šalims pareiškus pakartotinį ieškinį ir teismui priėmus atitinkamą teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, skundžiama nutartimi išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, kuriuo ji prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. iki karantino pabaigos pakeisti dukters U. K. bendravimo su tėvu tvarką, priėmė siurprizinį procesinį sprendimą, nes byloje dalyvaujantys asmenys negalėjo pagrįstai tikėtis, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas imsis spręsti klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, kurio, atsižvelgiant į konkrečios bylos apeliacijos ribas, neturėjo teisės spręsti. Įvertinus teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo pagrindus bei jų aiškinimą teismų praktikoje, akivaizdu, kad šis institutas netaikytinas bylose, kuriose priimtas teismo sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Tokio pobūdžio klausimai spręstini specialia įstatymų nustatyta tvarka. CK 3.175 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, pasikeitus aplinkybėms, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bet kuris iš tėvų, esant svarbioms priežastims, dėl kurių negalima vykdyti teismo nutartimi patvirtintos bendravimo su vaikais tvarkos, t. y. konkrečiu joje įtvirtintu būdu, turi galimybę kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti kitokią bendravimo su vaikais tvarką nei teismo nustatyta. Tokį prašymą gali reikšti abi bylos šalys, t. y. tiek vaikų motina, tiek tėvas. Toks pakartotinis ieškinys nagrinėtinas ginčo teisenos tvarka, o jo pagrindu pradėtame procese nustačius įstatyme įtvirtintas sąlygas gali būti taikomos ir laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta laikina bendravimo su vaikais tvarka.

_____

Nutartyje dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės bendrovei įsigijus įkeistą reikalavimo teisę, priminta, kad vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas (lot. bona fide) geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą.

CK 4.219 straipsnio teisės normų analizė lemia išvadą, kad svetimo kilnojamojo turto ar turtinių teisių įkeitimo už skolininką atveju taikytinos tokios pačios taisyklės kaip ir svetimo turto hipotekos atveju, t. y. įkeisto kilnojamojo turto ar turtinių teisių savininkas atsako už skolininko įsipareigojimo įvykdymą tik įkeistu savo turtu, t. y. atsako ne už visą įsipareigojimą, o tik tą jo dalį, kuri lygi įkeisto kilnojamojo turto ar turtinių teisių kainai, gautai šį turtą realizavus. Jeigu įkeisto kilnojamojo turto ar turtinių teisių neužtenka skolininko prievolei įvykdyti, kreditorius likusios skolos išieškojimą gali nukreipti tik į paties skolininko turtą, tačiau negali reikalauti prievolės įvykdymo iš už skolininką savo kilnojamąjį turtą ar turtines teises įkeitusio trečiojo asmens kito turto, kuris nėra įkeistas. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovė, nors ir įgijo reikalavimo teisę, įkeistą už kito asmens prievoles, nėra įkaito turėtojos BAB Ūkio banko skolininkė, todėl netinkamai aiškino ir taikė išieškojimą iš svetimo įkeisto turto reglamentuojančias teisės normas, dėl to nepagrįstai nusprendė, jog, įgyvendinus įkeistą reikalavimo teisę tiek, kiek nepadengia už realizuotą turtinę teisę gautos lėšos, išieškojimas gali būti nukreipiamas į kitą ieškovės turtą. Atitinkamai bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino atsakovo veiksmų (ne)teisėtumą ir žalos fakto (ne)buvimą. Teismai, vertindami ir spręsdami, ar šis sandoris buvo nuostolingas ieškovei, turėjo įvertinti, už kokią sumą reikalavimo teisė buvo įgyta, ar ieškovė pagal šį sandorį įgijo daugiau prievolių nei jos įgyta reikalavimo teisės vertė. Taip pat turėjo vertinti, ar ši įkeista reikalavimo teisė bankroto bylos ieškovei iškėlimo metu egzistavo. Šios nustatytinos aplinkybės yra susijusios su faktiniu aplinkybių nustatymu ir jų vertinimu. 

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių statinių rūšis ir statybą saugomoje teritorijoje, teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisės normų visumos analizė suponuoja išvadą, jog asmuo statyti statinius valstybinių parkų teritorijoje gali tik atsižvelgdamas į reikalavimus teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose, reglamentuojančiuose veiklą tiek valstybiniuose parkuose bendrai, tiek konkrečiame valstybiniame parke. Siekiant nustatytų vertingų vietovių apsaugos tikslų, statiniai valstybiniuose parkuose gali būti statomi tik nustatytose vietose ir (ar) bendruosiuose planuose nustatytose vietose) ir tik nustatyto pobūdžio. Ieškovų žemės sklype, esančiame Labanoro regioninio parko subnatūralios rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, ekstensyvaus pritaikymo (neurbanizuojamų) stovyklaviečių pozonėje,gali būti statomi tik mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai – nesudėtingi statiniai, nesudėtingi rekreaciniai statiniai, įrengiamos vietos palapinėms statyti, laužavietės, automobilių stovėjimo aikštelės. Iš Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 6 punkte pateikto mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių sąrašo matyti, kad jame išvardyti inžinerinių statinių sąvoką atitinkantys statiniai, įskaitant pavėsinę. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, atsižvelgiant į teisės normas, byloje nustatyta, jog ginčo pavėsinės yra stogais apdengti uždari statiniai, įstiklintais rėmais ir medinių rąstų sienomis, per visą statinių aukštį iki jų stogų atribojančiais vidinę ginčo statinių erdvę nuo išorės ir sudarančiais patalpas, yra pagrindas šiuos ginčo statinius kvalifikuoti kaip pastatus, o ne kaip inžinerinius statinius. Dėl to apeliacinės instancijos teismas ginčo pavėsines, atitinkančias pastatų požymius, nepagrįstai kvalifikavo kaip inžinerinius statinius. Ieškovams priklausančio Labanoro regioniniame parke esančio žemės sklypo naudojimas prieštarauja teisės aktuose nustatytiems regioninio parko tikslams ir juos įtvirtinančioms teisės aktų normoms, faktiškai tokiu naudojimu neteisėtai pakeičiant teisės aktais nustatytą saugomos teritorijos pozonę iš neurbanizuojamos į urbanizuojamą.