M. Mikalopas. Kolektyvinės sutarties ir darbdavio vietinių norminių teisės aktų santykis
Visai nesenai (2021 m. rugpjūčio 26 d.) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) paskelbė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-227-684/2021 dėl netiesioginės diskriminacijos, susijusios su priklausymu profesinei sąjungai, draudimo ir kolektyvinės sutarties nuostatų taikymo. Kadangi šioje byloje teko atstovauti profesinės sąjungos interesus, svarbu yra aptarti iš tiesų reikšmingus LAT išaiškinimus, turinčius įtakos tiek darbdavio ir profesinės sąjungos santykiams, tiek ir kasdieniam darbo organizavimui, kai darbdavys įgyvendina pavaldumą savo darbuotojų atžvilgiu leisdamas vietinius norminius teisės aktus.
Pirmas dalykas, kurį vertėtų išskirti iš analizuojamos LAT nutarties – netiesioginės diskriminacijos sąvoka, suformuluota analizuojant bendrai Lietuvos teisę, ES antrinę teisę bei EŽTT praktiką.
Taigi, netiesiogine diskriminacija laikytina situacija, kai atitinkama elgesio taisyklė, kuri, nors pati savaime ir yra neutrali (vertinant netiesioginę diskriminaciją svarbus yra ne nominalus taisyklės turinys, bet jos realiai sukeliamos teisinės pasekmės), tam tikrai asmenų grupei sukelia vienokių ar kitokių neigiamų teisių ribojimų, su sąlyga, kad atitinkamos elgesio taisyklės negalima objektyviai pateisinti pagal teisėto tikslo ir proporcingumo kriterijus.
Pateiktos sąvokos kontekste svarbu suprasti, kokia faktinė situacija egzistavo ginčo byloje: įstaigos direktoriaus įsakymu darbuotojams suteikiamas didesnis atostogų dienų skaičius, palyginti su įstaigoje galiojančia kolektyvine sutartimi, kuria susitarta dėl mažesnio atostogų dienų skaičiaus darbuotojams, dalyvaujantiems profesinės sąjungos veikloje. Taigi spręstina dėl profesinės sąjungos narių (ne)diskriminavimo, nesuteikiant jiems direktoriaus įsakyme nurodyto atostogų dienų skaičiaus, o formaliai vadovaujantis sudarytos kolektyvinės sutarties nuostatomis. Kitaip tariant, jeigu darbuotojas priklauso profesinei sąjungai, kurios nariams yra taikoma kolektyvinė sutartis, darbdavys atsisako tokio darbuotojo atžvilgiu taikyti geresnes atostogų suteikimo sąlygas (nustatytas įsakymu) lyginant su darbuotojais, nepriklausančiais profesinei sąjungai.
Šiuo atveju, nors įstaigos direktoriaus įsakyme dėl įstaigos darbuotojų atostogų nebuvo jokių nuorodų į tai, kad šis įsakymas galioja konkrečiai žmonių grupei (nepriklausantiems profesinei sąjungai), tačiau faktiškai įsakymo nuostatos buvo taikomos tik darbuotojams, nesantiems įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos nariais, o pastariesiems taikoma atostogų suteikimo ir skaičiavimo tvarka, nustatyta kolektyvinėje sutartyje. Taigi LAT konstatavo, jog įstaigos direktorius, nustatęs geresnes sąlygas darbuotojams, nedalyvaujantiems profesinėje sąjungoje, iš esmės išskyrė profesinei sąjungai priklausančius darbuotojus, skatindamas papildomomis atostogų dienomis profesinei sąjungai nepriklausančius darbuotojus. Tokiu būdu darbdavio veiksmai buvo įvertinti kaip nesąžiningi, atitinkantys profesinės sąjungos narių netiesioginės diskriminacijos požymius.
Antra tema, dėl kurios verta pasisakyti analizuojant LAT nutartį, yra kolektyvinės sutarties nuostatų ir vietinio darbdavio norminio teisės akto santykis. Kasacinis teismas jau ankstesnėse bylose yra išaiškinęs, kad profesinės sąjungos narių gaunama nauda, pasiekta kolektyvinių derybų būdu, kitų darbuotojų (kitų profesinių sąjungų narių ir ne profesinių sąjungų narių) atžvilgiu yra laikytina ne diskriminacija dėl tam tikrų savybių, o dalyvavimu profesinės sąjungos veikloje uždirbta papildoma nauda. Kolektyvinė sutartis taikoma darbuotojams, kurie patenka į konkrečios kolektyvinės sutarties taikymo sritį. Tokiu atveju, kad ir kokia būtų individualios darbo sutarties šalių valia ar susitarimai, kolektyvinėje sutartyje nustatytos darbo teisės normos privalomai reguliuoja individualios darbo sutarties šalių teises ir pareigas, kylančias iš darbo sutarties. Taigi kolektyvinė sutartis, kaip susitarimas, turi viršenybę prieš individualų susitarimą ar vietinį norminį darbdavio išleidžiamą teisės aktą. Visgi, ar tikrai esant tokiai kolektyvinės sutarties viršenybei negali būti taikoma individualaus susitarimo ar vietinio norminio darbdavio teisės akto nuostata, gerinanti darbuotojo padėti palyginti su kolektyvinės sutarties nuostatomis? Ar šiuo atveju kolektyvinės sutarties, kaip aukštesnės galios susitarimo nuostatos turėtų būti taikomos „aklai“. Būtent šiuo klausimu svarbų išaiškinimą pateikia LAT analizuojamoje nutartyje.
Kolektyvinės sutarties normų santykis su lokaliu teisės aktu – įsakymu spręstinas in favorem principo pagrindu, t. y. taikomos tokios sąlygos, kurios didina darbuotojų darbo teisių garantijas. Aplinkybė, jog kolektyvinės sutarties nuostatos yra privalomos darbdaviui, nereiškia, kad darbuotojams – profesinės sąjungos nariams negali būti taikomos nuostatos, įtvirtintos lokaliame darbdavio teisės akte, reglamentuojančiame tiek profesinės sąjungos narių, tiek ir nesančių jos nariais (neišskiriant šių kategorijų) darbuotojų atostogų laiką didėjančia linkme, t. y. gerinančia darbuotojų padėtį. Situaciją aiškinant priešingai, darbdavys įgytų didelį pranašumą prieš darbuotojus – profesinės sąjungos narius ir pačią profesinę sąjungą, nes leidžiamais lokaliais aktais galėtų darbuotojų dalyvavimą profesinėje sąjungoje daryti jiems nenaudingą, o pačią profesinę sąjungą – neveiksmingą.
Reziumuojant laikytina, kad darbuotojui palankesnių nuostatų, įtvirtintų bendruose darbdavio vietiniuose norminiuose teisės aktuose, netaikymas gali būti vertinamas ne tik kaip in favorem principo pažeidimas, bet ir kaip diskriminacija. Šiuo atveju siūlytina nepamiršti atilikti kolektyvinių sutarčių, individualių susitarimų ir vietinių norminių teisės aktų nuostatų tarpusavio analizę.
Mantas Mikalopas yra advokatų kontoros ILAW LEXTAL partneris, advokatas
