KT: pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, susijusios su faktinio tarnybos laiko apskaičiavimu valstybinei pensijai skirti, neprieštaravo Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2015 m. birželio 25 d. redakcija) tiek, kiek pagal jį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas faktinis tarnybos SSRS kariniuose, vidaus reikalų ministerijos ar kituose padaliniuose laikas po 1990 m. kovo 11 d., kai asmuo tokią tarnybą atliko galimai Lietuvos Respublikos pareigūnų nurodymu, neprieštaravo Konstitucijai.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir šios valdybos teritorinio skyriaus sprendimais, kuriais, apskaičiuojant pareiškėjui skiriamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, į pareiškėjo tarnybos laiką šiai pensijai skirti neįskaitytas laikotarpis nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 31 d., kai pareiškėjas tarnavo LSSR valstybės saugumo komiteto padalinyje.

Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas abejojo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam asmenų lygiateisiškumo principą, 52 straipsniui, pagal kurį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą įstatymų numatytais atvejais, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra, be kita ko, atlyginti už sudėtingą, atsakingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą, turi apibrėžti ir tarnybos laiką, būtiną šiai valstybinei pensijai skirti. Atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, jis gali nustatyti, kad tam tikrai būtino šiai valstybinei pensijai skirti asmens tarnybos Lietuvos valstybei laiko daliai gali būti prilygintas tarnybos kitai valstybei laikas, kai atlikti tarnybos Lietuvos valstybei objektyviai buvo neįmanoma. Tačiau, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį laikui, būtinam pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, būtų prilygintas tarnybos kitai valstybei (be kita ko, SSRS) laikas, kai objektyviai buvo įmanoma tarnauti Lietuvos valstybei; toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti ginamas.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnis suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti tokį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinį reguliavimą, kuris būtų suderinamas su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, be kita ko, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, turi paisyti iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio reikalavimo, kad pareigūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų traktuojami vienodai. Tokiu teisiniu reguliavimu taip pat turi būti paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, be kita ko, teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo imperatyvų.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad pagal ginčytą Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginus faktinį tarnybos SSRS kariniuose, vidaus reikalų ministerijos ar kituose padaliniuose, taigi, ir LSSR valstybės saugumo komitete, laiką iki 1990 m. kovo 11 d., tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti nebuvo prilygintas faktinis šios tarnybos laikas po 1990 m. kovo 11 d., net jei asmuo tokią tarnybą atliko galimai Lietuvos Respublikos pareigūnų nurodymu.

Tačiau ginčytoje nuostatoje buvo nustatyta viena išimtis, kada tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginamas ir faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas ir po 1990 m. kovo 11 d., – tai faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karo tarnybos laikas. Toks teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčytoje nuostatoje buvo nustatytas po to, kai Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarime nusprendė, kad anksčiau galiojęs Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2012 m. spalio 2 d. redakcija) 1 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad nurodytiems asmenims faktinis prievartinės būtinosios karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nebuvo nustatyta, kad tokios tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti asmenims, kurie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki jų paėmimo į karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose arba tokios karo tarnybos metu, prieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas paminėjo ir tai, kad pareiškėjo ginčytas teisinis reguliavimas buvo dar kartą pakeistas po to, kai Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarimu pripažino, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2015 m. birželio 25 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilygintas faktinis tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštaravo Konstitucijai. Taigi šiuo metu galiojančios redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte yra įtvirtinta ir antroji išimtis, kada tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginamas tarnybos laikas kitos valstybės vidaus reikalų institucijose po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., – tai faktinis tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose, vykdžiusiuose Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos reikalų sistemos įstaigų apsaugą ir kontrolę, laikas ir po 1990 m. kovo 11 d.

Kartu Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 20 d. nutarime buvo pažymėjęs, kad nėra jokio konstitucinio pagrindo tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti faktinį tarnybos po 1990 m. kovo 11 d. kituose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės ir vidaus reikalų padaliniuose, SSRS ginkluotųjų pajėgų, pasienio tarnybos, muitinės, saugumo ir kitose tarnybose laiką (išskyrus faktinį prievartinės būtinosios karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose atitinkamą laikotarpį po 1990 m. kovo 11 d.).

Vertindamas ginčyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, faktinis tarnybos Lietuvoje veikusiose SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d. galimai Lietuvos Respublikos pareigūnų nurodymu veikiant Lietuvos Respublikos interesais negali būti prilyginamas priverstinei karo tarnybai SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose po 1990 m. kovo 11 d., nes tarnybos Lietuvoje veikusiose SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose po 1990 m. kovo 11 d. atlikimas galimai Lietuvos Respublikos pareigūnų nurodymu savaime nesuponuoja pagrindo teigti, kad prieš tokius asmenis buvo naudojama būtent kitos valstybės (šiuo atveju SSRS) institucijų ar pareigūnų prievarta, jie buvo persekiojami ar verčiami likti tarnyboje. Tokia tarnyba negali būti prilyginta ir SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžių padalinių pareigūnų, vykdžiusių Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę, tarnybai, nes 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublika objektyviai negalėjo perimti į savo jurisdikciją jos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių. Šių įstaigų apsaugą ir kontrolę Lietuvos Respublika perėmė palaipsniui, todėl jose tarnavę asmenys negalėjo iš karto pereiti į tarnybą Lietuvos Respublikai, o šiuose padaliniuose atlikdami apsaugos ir kontrolės funkcijas pareigūnai prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo Lietuvos Respublikoje.

Taigi, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, asmenų, kurie tarnybą SSRS kariniuose, vidaus reikalų ministerijos ar kituose padaliniuose, be kita ko, valstybės saugumo komiteto padalinyje, po 1990 m. kovo 11 d. atliko galimai Lietuvos Respublikos pareigūnų nurodymu, ir asmenų, kurie tuo laiku buvo prievarta paimti į karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose arba atliko tokią tarnybą Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose dėl to, kad tarnauti Lietuvos valstybei buvo objektyviai neįmanoma, teisinė padėtis yra nevienoda. Vadinasi, nevienodas minėtų asmenų grupių  traktavimas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatant, kokie tarnybos kitai valstybei laikotarpiai gali būti prilyginami tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, pagal Konstituciją yra objektyviai pateisinamas.

Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad Vyriausybės nustatytu laikinu pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisiniu reguliavimu, galiojusiu iki Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo priėmimo, Lietuvos Respublika neįsipareigojo į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje ir vidaus reikalų sistemoje laiko po 1990 m. kovo 11 d. Tarnyba SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose negali būti laikoma tarnyba Lietuvos valstybei, o tarnybos laikas šiuose padaliniuose po 1990 m. kovo 11 d. nelaikytinas laikotarpiu, kuriuo atlikti tarnybos Lietuvos valstybei buvo objektyviai neįmanoma. Todėl asmenys, kurie tarnybą SSRS kariniuose, vidaus reikalų ministerijos ar kituose padaliniuose po 1990 m. kovo 11 d. atliko galimai Lietuvos Respublikos pareigūnų nurodymu, kai objektyviai buvo įmanoma tarnauti Lietuvos valstybei jos kontroliuojamose institucijose, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad šis laikotarpis bus įskaitytas į tarnybos laiką   pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas tiek, kiek pagal jį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas faktinis tarnybos SSRS kariniuose, vidaus reikalų ministerijos ar kituose padaliniuose, tarp jų ir LSSR valstybės saugumo komiteto padalinyje. laikas po 1990 m. kovo 11 d., kai asmuo tokią tarnybą atliko galimai Lietuvos Respublikos pareigūnų nurodymu, neprieštaravo Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo informacija