E. Šileikis. Ar trijų teisėjų punktualus paskyrimas svarbiau nei jų ir Seimo narių bei Seimo kanceliarijos darbuotojų sveikata ir gyvybė?

Pandemija COVID-19 ir teisėjų rotacija – skirtingi dalykai. Tačiau koronaviruso sukelta globali epidemija  suvereniai įsiterpė į trijų Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjų reguliarios rotacijos procedūrą. Ji Seime atidėta, frakcijoms pagal Seimo statutą nespėjus susitikti su kandidatais ir išklausyti atsakymų į pateiktus klausimus. Kai kas, matyt, norėjo ar tikėjosi „apsieiti be klausimų“, nes išsyk nugriaudėjo kritika, kuri Seimui nepatiks. Prieš pradedant tą kritiką vertinti, svarbu atskleisti kontekstą.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą 2020 m. kovo 19 d. turėjo baigtis („nutrūkti“) trijų Konstitucinio Teismo teisėjų, paskirtų 2011 m. kovo mėnesį,  įgaliojimai. Baigėsi šių teisėjų devynių metų kadencija. Ji nepratęsiama. Negali būti antros kadencijos. Todėl Seimui pirmąją jo pavasario sesijos dieną (kovo 10 d.) buvo pristatyti trys kandidatai į tris atsilaisvinančias Konstitucinio  Teismo teisėjų pareigas.

Tačiau precedento neturinčios virusinės infekcijos grėsmės sukeltas Seimo sesijos prioritetų (pirminių darbų) pasikeitimas, dėl kurio pakito Seimo struktūriniuose padaliniuose svarstytinų klausimų planas ir koncentruotasi į skubos tvarka priimtus ekonomikai gaivinti būtinus įstatymus bei susijusius klausimus,  lėmė ir tai, kad vėluota taikyti Seimo statuto nuostatas ir pagal jas kviesti tris minėtus kandidatus į Seimo narių frakcijų posėdžius.

Tai  išties sugriovė minėto teismo sudėties (9 teisėjų) atnaujinimo vienu trečdaliu „grafiką“, kadangi kovo mėnesio trečiąjį ketvirtadienį pagal Konstitucinio Teismo įstatymą turėjo prisiekti (prieš dvi dienas ar bent vieną dieną paskirti) trys nauji teisėjai, o būtent tai reikštų trijų kadenciją baigusių teisėjų įgaliojimų baigtį.

Seimas ir jo valdyba bei kiti struktūriniai padaliniai, įskaitant frakcijas, derindami nuotolinio ir nenuotolinio darbo metodus karantino laikotarpiu, po minėtų ir kitų įstatymų projektų bei su jais susijusių klausimų prioritetinio svarstymo ir aprobavimo, „nesivertė per galvas“ dėl kitų procedūrų, įskaitant tas, kurios susijusios su personalijomis, taigi ir teisėjų paskyrimu.

Tad objektyviai (nepiktavališkai) nukentėjo planuotas kandidatų į Konstitucinio Teismo teisėjus svarstymas, jų stipriųjų ir galimai abejotinų ar bent jau itin kontraversiškų savybių gvildenimas. Paprastai įtakingiausių Seimo frakcijų (jų narių daugumos) nuomonė lemia Seimo in corpore sprendimą paskirti ar nepaskirti kandidatą teisėju, nors „atmetimų“ ar nepaskyrimų būta vos kelių (gerbiamo S. Stačioko ir gerbiamos T. Birmontienės pirmojo kandidatavimo atveju) ir tai „negalutinių“, nes pakartotiniu Seimo balsavimu dėl tų pačių vėl pateiktų kandidatūrų joms  visgi galutinai pritarta. Kaip ten nebūtų, Seimas 2020 m. kovo 16–19 d.  nepaskyrė trijų naujų Konstitucinio Teismo teisėjų (tai, regis, planuota padaryti kovo 17 d., antradienį), tiksliau nesirinko į posėdį būtent tam, kad balsuotų dėl jų paskyrimo . Todėl negalėjo įvykti prisaikdinimo procedūra, nors šiaip, įprastomis sąlygomis, ji, nesant objektyvių kliuvinių, privalėjo būti surengta kovo 19 d., ketvirtadienį.

Kuo čia stebėtis, kai dėl tos pačios grėsmės Lietuvoje atšaukiamos universitetų paskaitos, lankytojams uždaroma Nacionalinė Martyno  Mažvydo biblioteka, kavinės ir restoranai, Ispanijoje – net viešbučiai, JAV sustabdomas NBA čempionatas, Europoje atšaukiamas futbolo čempionatas, Šveicarijoje – Ženevos automobilių mugė, Vokietijoje – Leipcigo knygų mugė ir  Frankfurto muzikos mugė, Japonijoje kyla grėsmė Olimpinėms žaidynėms?

Visa tai, žinoma, verslo ir kultūros ar sporto reikalai. Tačiau Konstitucijos suponuojamas valstybės funkcijų nepertraukiamas vykdymas Seime ir kitose viešosios valdžios institucijose negali būti svarbesnis nei karantino laikotarpiu Seime dirbančių ir į Seimo rūmus oficialiai kviečiamų asmenų sveikata ir gyvybė.

Todėl galima sutrikti dėl „Delfi“ 2020 m. kovo 20 d. paskelbtos gerbiamo prof. Vytauto Sinkevičiaus nuomonės „Seimas nevykdo konstitucinių pareigų“. Kolega kritikuoja, kad Seimas turi nepertraukiamai funkcionuoti, nes yra tautos atstovybė, o karantinas esą nėra tokia rimta aplinkybė, kuri pateisintų konstitucinių pareigų nevykdymą, tiksliau – tai, kad parlamentas  pirmą kartą „nesugebėjo“ laiku paskirti trijų Konstitucinio Teismo teisėjų. To dar nebuvo – tai vienas svarbiausių kritikos aspektų ir „akcentų“.

Išties derėtų sutikti, kad analogiško atvejo nebuvo, kai nuo Konstitucinio Teismo veiklos pradžios 1993 m. kas trys metai 1996–2017 m. įvyko aštuonios rotacijos (trečdalio teismo sudėties pakeitimas).

Tačiau gluminti gali tai, kad kritikuojant korektiškai nevertinama, ar ekstremali padėtis visuotinio karantino forma turi analogų Lietuvoje. To taip pat  „dar nebuvo“ ne tik Lietuvoje galiojant 1992 m. Konstitucijai, bet ir Europos Sąjungoje nuo jos (Europos Bendrijos) įsteigimo. Po diktatoriaus  Franko režimo palaipsniui atsigavusioje Ispanijoje viso to (uždarytų viešbučių ir pan.) pagal apimtį taip pat „dar nebuvo“. Antrąjį Pasaulinį Karą pralaimėjusioje ir amerikiečių finansinėmis injekcijomis atgaivintoje Vokietijoje – taipogi.  Už jūrų marių nutolusioje Čilėje, kuri atidėjo pasirengimą konstituciniu referendumu keisti karinės diktatūros laikais priimtą Konstituciją, – taip pat. Beje, šį tolima Pietų Amerikos valstybė dėl tos pačios COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) grėsmės pagal savo teisės aktus ir juose vartojamą terminiją įvedė (paskelbė) visuotinę „nelaimės padėtį“ net 90 dienų laikotarpiui, kuriuo ginkluotosios pajėgos galės veikti kaip „sveikatos pajėgos“.[1]

Todėl svarbu dar kartą pabrėžti, kad teisėjų rotaciją nėra ir negali būti svarbesnė vertybė už žmogaus, dirbančio Seime arba oficialiai kviečiamo į Seimo rūmus,  sveikatą ir gyvybę. Juk nekyla jokios grėsmės Konstitucinio Teismo veiksnumui, kyla legitimacijos atnaujinimo poreikis, bet jis nėra svarbesnis mirtį globaliai sėjančios užkrečiamosios ligos prevencijos ir užkardymo priemonių kontekste.

Nejau tikėtinas 80, 90, 100 ar 120 Seimo narių buvimas uždaroje patalpoje, atsižvelgiant į tokį patį ar didesnį Seimo kanceliarijos darbuotojų skaičių Seimo rūmuose, pagal Konstitucijos 53 straipsnio nuostatą, kad  valstybės rūpinasi žmonių sveikata, absoliučiai nėra joks „rizikos faktorius“?

Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius 

[1] https://www.bns.lt/topic/1912/news/60836371/ (žiūrėta 2020 m. kovo 20 d.).