ESTT: galimybė mokėti tiesioginiu debetu eurais negali priklausyti nuo to, kurioje valstybėje narėje asmuo gyvena
Deutsche Bahn yra geležinkelio įmonė, kurios registruota buveinė yra Berlyne, Vokietijoje. Ji savo interneto svetainėje suteikia galimybę vartotojams rezervuoti tarptautinius traukinio bilietus. Šiuo tikslu su vartotojais ji sudaro sutartis, pagrįstas jos bendrosiomis vežimo sąlygomis. Pagal vieną iš šiose bendrosiose vežimo sąlygose įtvirtintų nuostatų už Deutsche Bahn interneto svetainėje rezervuotus bilietus gali būti sumokėta kreditine kortele, per PayPal, momentiniu pervedimu arba SEPA tiesioginiu debetu. Vis dėlto, remiantis šia nuostata, pastaruoju metodu galima pasinaudoti, tik jeigu tenkinamos įvairios sąlygos, t. y. kad mokėtojas turi turėti gyvenamąją vietą Vokietijoje, duoti sutikimą nurašyti lėšas iš sąskaitos buveinę SEPA erdvėje turinčiame banke ar taupomojoje kasoje, duoti pavedimą bankui ar taupomajai kasai pervesti lėšas ir būti užsiregistravęs Deutsche Bahn interneto svetainėje. Be to, kad būtų įjungta SEPA tiesioginio debeto paslauga, registruojantis taip pat reikia sutikti su mokumo patikra.
Austrijos vartotojų informavimo centras (VKI) pareiškė ieškinį dėl veiksmų nutraukimo, siekdama, kad Deutsche Bahn būtų nurodyta nebenaudoti minėtos nuostatos sutartyse su vartotojais. Grįsdama šį ieškinį VKI teigė, kad nagrinėjama nuostata, pagal kurią mokėtojas, norėdamas atlikti mokėjimą SEPA tiesioginiu debetu, be kita ko, turi turėti gyvenamąją vietą Vokietijoje, prieštarauja Reglamento Nr. 260/2012 9 straipsnio 2 daliai, nes, viena vertus, vartotojo mokėjimo sąskaita paprastai yra jo gyvenamosios vietos valstybėje narėje ir, kita vertus, šia nuostata įtvirtinamas dar didesnis apribojimas nei sąlyga, pagal kurią reikalaujama, kad mokėtojas atsidarytų mokėjimo sąskaitą Vokietijoje.
ES Teisingumo Teismas rugsėjo 5 dienos prejudiciniame sprendime pripažino, kad tokių nuostatų sutartyse negali būti ir išaiškino, kad 2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 260/2012, kuriuo nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai ir iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 924/2009, 9 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama sutarties nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią nėra įmanoma mokėti tiesioginiu debetu eurais, atliekamu naudojant Europos Sąjungos mastu sukurtą tiesioginio debeto schemą (SEPA tiesioginis debetas).
Teisėjų kolegija pasisakė, kad reglamento nuostatomis sudaromos sąlygos, norint mokėti tiesioginiu debetu, naudoti vieną ir tą pačią mokėjimo sąskaitą visoms operacijoms Sąjungoje, taip išvengiant kelių mokėjimo sąskaitų išlaikymo išlaidų, ir užtikrinant, kad verslo taisyklės netrukdytų vartotojų galimybei integruotoje elektroninių mokėjimų eurais rinkoje atlikti mokėjimus į sąskaitas, priklausančias gavėjams, kurių mokėjimo paslaugų teikėjai yra kitose valstybėse narėse.
Nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria diferencijuojama pagal mokėtojo gyvenamosios vietos kriterijų, gali iš esmės veikti vartotojų, neturinčių mokėjimo sąskaitos valstybėje narėje, kurioje yra gavėjo veiklos vieta, nenaudai. Neginčijama, kad dažniausiai vartotojai turi mokėjimo sąskaitą valstybėje narėje, kurioje yra jų gyvenamoji vieta. Šiuo atžvilgiu nėra svarbu, ar vartotojas gali pasinaudoti alternatyviais mokėjimo metodais. Nors mokėjimų gavėjai gali laisvai spręsti, ar suteikti mokėtojams galimybę atlikti mokėjimus SEPA tiesioginiu debetu, vis dėlto, priešingai, nei tvirtina Deutsche Bahn, jeigu šie gavėjai suteikia tokią galimybę, jie negali šio mokėjimo metodo naudojimui taikyti sąlygų, kurios kenktų Reglamento Nr. 260/2012 9 straipsnio 2 dalies veiksmingumui.
