Teismai

Konstitucinis Teismas: referendumas, vykstantis dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, prieštarauja Konstitucijai

LR Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 „Dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo paskelbimo“ (toliau – Nutarimas Nr. XIII-1537) 2 straipsnis, kuriame suformuluota nuostata „Nustatyti, kad privalomasis referendumas vykdomas 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d.“, prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad galiojančios redakcijos Referendumo įstatymo 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujančiomis pripažintos kitos Referendumo įstatymo nuostatos, kuriomis sudaromos prielaidos referendumą vykdyti ne vieną dieną: Referendumo įstatymo 18 straipsnio 8 dalies nuostatos „Jeigu referendumas vyksta daugiau negu vieną (dvi ir daugiau) dieną ir tarp referendumo dienų yra didesnis negu vienos dienos laiko tarpas, pirmąją referendumo dieną agitacijos draudimo laikotarpis baigiasi pasibaigus balsavimui. Referendumo agitacijos draudimo laikotarpis prieš kitą referendumo dieną prasideda šioje dalyje nustatyta tvarka“, 45 straipsnio 1 dalies nuostata „(jeigu referendumas vyksta ne vieną dieną – iki balsavimo referendume paskutinės dienos 18 valandos)“, 53 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 1 dalies nuostata „Tuo atveju, kai referendumas vyksta ne vieną dieną, referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma paskutinė balsavimo referendume diena“, 82 straipsnis.

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai dviem pagrindinėmis organizacinėmis formomis: nacionaliniais rinkimais ir referendumu. Jų organizavimo principai ir svarbiausios sąlygos yra įtvirtintos konstitucinėse normose, o vykdymo tvarką reglamentuoja atitinkami įstatymai.

Šių abiejų demokratijos formų teisinį pagrindą sudaro Konstitucijos 2 straipsnis, kuriame nustatyta, kad suverenitetas priklauso Tautai, Konstitucijos 4 straipsnis, kuriame nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, taip pat piliečių rinkimų teisė, kurios pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje (piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus) ir 34 straipsnyje (aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės konstituciniai pagrindai).

Kadangi abi Tautos aukščiausios suverenios galios vykdymo ir tiesioginės demokratijos formos – nacionaliniai rinkimai ir referendumas – yra grindžiamos tais pačiais (Tautos suvereniteto, demokratijos, rinkimų teisės) konstituciniais pagrindais, aiškinant Konstituciją jos negali būti priešpriešinamos. Referendumas, kaip ir rinkimai, yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma, kai piliečiai savo valią pareiškia visuotiniu balsavimu, inicijuoti referendumo paskelbimą ir balsuoti referendume gali tik rinkimų teisę turintys piliečiai, referendumai vyksta pagal rinkimų teisės principus.

Pagrindinės referendumo instituto nuostatos yra įtvirtintos Konstitucijos 9 straipsnyje: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas.

Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.“

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies nuostatą, atskleidė, kurie klausimai laikytini svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, būtent: 1) klausimai dėl Konstitucijos nuostatų keitimo, kurie pagal Konstituciją gali būti sprendžiami tik referendumu; 2) įstatyme nustatyti kiti nei nustatytieji Konstitucijoje klausimai, kurie sprendžiami referendumu; 3) toks klausimas, kurį spręsti referendumu reikalautų ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu; 4) toks klausimas, kurį spręsti referendumu teiktų Seimas kaip Tautos atstovybė, nors nei Konstitucijoje, nei įstatyme šis klausimas nebūtų nurodytas kaip spręstinas referendumu.

Taigi Konstitucijoje nėra įtvirtinta išsamaus svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų, kurie pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį sprendžiami referendumu, sąrašo. Visi minėti klausimai, nepaisant to, ar jie yra nurodyti Konstitucijoje ar įstatyme kaip spręstini referendumu, ar, nors ir nenurodyti Konstitucijoje ar įstatyme, bet teikiami spręsti referendumu 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, ar Seimo kaip Tautos atstovybės, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį laikytini svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais. Todėl iš Konstitucijos, be kita ko, jos 9 straipsnio 1 dalies, kyla reikalavimas tokią pačią referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką taikyti sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, išskyrus Konstitucijoje numatytus specialius reikalavimus sprendimų tam tikrais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais priėmimui.

Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies tekste nėra tiesiogiai nustatyta reikalavimų, kaip referendumu sprendžiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai. Tačiau referendumas, kaip ir rinkimai, yra Tautos aukščiausios suverenios galios tiesioginio vykdymo forma. Kadangi nacionaliniai rinkimai ir referendumas yra grindžiami tais pačiais, be kita ko, Tautos suvereniteto, demokratijos, rinkimų teisės, konstituciniais pagrindais, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos šiuos pagrindus įtvirtinančių Konstitucijos 2, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio kontekste, kyla imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus (visuotinė, lygi, tiesioginė rinkimų teisė, slaptas balsavimas, laisvi ir sąžiningi rinkimai, skaidrus ir viešas rinkimų procesas). Šie principai kyla ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų imperatyvų.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad iš Konstitucijos kylantis minėtas imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus nėra savitikslis. Kaip Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos kartu su 2 straipsnio nuostata, kad suverenitetas priklauso Tautai, ir 4 straipsnio nuostata, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai, kyla imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią. Taigi minėtų Konstitucijoje įtvirtintų demokratinių rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principų paisymas yra būtina sąlyga prielaidoms per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią sudaryti.

Vadinasi, pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas šio straipsnio 4 dalyje nustatytus įgaliojimus reguliuoti referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, yra saistomas demokratinių rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principų. Priešingu atveju, jei Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama vien pažodžiui, taikant vien lingvistinį teisės aiškinimo metodą, būtų paneigtas minėtasis konstitucinis imperatyvas sudaryti prielaidas per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią.

Taigi pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį referendumo vykdymui taikytinas, be kita ko, laisvų ir sąžiningų rinkimų principas. Tai reiškia, kad turi būti užtikrinamas sąžiningas referendumo procesas, be kita ko, laisvas piliečių valios pareiškimas, be kita ko, sudarytos prielaidos piliečiams laisvai ir nekontroliuojamiems susidaryti nuomonę ir išreikšti savo valią referendume pateiktu klausimu, lygios galimybės agituoti referendumui teikiamo sprendimo šalininkams ir oponentams. Sąžiningo referendumo proceso imperatyvas taip pat suponuoja reikalavimus, kad referendumą organizuojanti institucija (Vyriausioji rinkimų komisija) būtų nešališka, referendumą skelbianti institucija (Seimas), įgyvendindama šiuos savo įgaliojimus, nedarytų įtakos referendumo rezultatams, referendumą skelbianti, jį organizuojanti ir kitos valstybės institucijos nepiktnaudžiautų joms suteiktais įgaliojimais. Iš Konstitucijos, be kita ko, jos 9 straipsnio 1 dalies, konstitucinio referendumo proceso sąžiningumo imperatyvo, taip pat kyla reikalavimas, kad valstybės institucijos, būdamos kiek įmanoma neutralios, savo sprendimais pasirinktinai neskatintų ar, atvirkščiai, netrukdytų referendume spręsti tam tikrų jam teikiamų svarbiausių Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimų.

Pagal Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį referendumo vykdymui taip pat taikytinas skaidraus ir viešo referendumo proceso principas. Jis suponuoja reikalavimą referendumą skelbiančiai ir organizuojančiai institucijoms priimti pagrįstus, aiškius ir viešus sprendimus dėl referendumo skelbimo ir vykdymo. Be to, įstatymu nustatyta referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka turi būti aiški ir tiksli.

Konstitucijoje, be kita ko, jos 9 straipsnio tekste, nėra tiesiogiai įtvirtinta, kiek referendumo dienų gali būti nustatyta jį paskelbiant. Tačiau Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba iš jų išvedami. Taigi konstitucinis teisinis reguliavimas yra nustatytas eksplicitiškai, jis gali būti įtvirtintas ir implicitiškai.

Kaip minėta, iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos Konstitucijos 2, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio kontekste, kyla imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus, kylančius, be kita ko, iš konstitucinio teisinės valstybės principo. Nėra konstitucinio pagrindo taikyti kitokius principus įstatymu reguliuojant tai, kiek referendumo dienų gali būti nustatyta jį paskelbiant.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 57 straipsnyje, 58 straipsnio 4 dalyje, 80 straipsnyje, 81 straipsnio 2, 3 dalyse, 87 straipsnio 1 dalyje, 89 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas reikalavimas Seimo ir Respublikos Prezidento rinkimus rengti vieną dieną (eiliniams rinkimams nustatant konkrečią datą), kuri turi būti sekmadienis. Toks reikalavimas pagal Konstituciją nėra savitikslis. Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, be kita ko, reiškia, kad valstybėje turi būti užtikrinami laisvi ir periodiški rinkimai, demokratinis sprendimų priėmimo procesas. Ši nuostata yra konstitucinis įpareigojimas nenukrypti nuo demokratijos reikalavimų, taikytinas visoms valstybės institucijoms, neišskiriant ir įstatymų leidėjo.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėto konstitucinio reikalavimo ir Seimo, ir Respublikos Prezidento rinkimus rengti vieną dieną (Konstitucijoje tiksliai nustatant eilinių rinkimų datą arba pakartotinių ar pirmalaikių rinkimų dienos nustatymo tvarką) tikslas – užtikrinti būtinos demokratijos sąlygos – laisvų ir periodiškų rinkimų, demokratinio sprendimų priėmimo proceso rinkimuose – įgyvendinimą. Tikslios eilinių rinkimų dienos nustatymas Konstitucijoje ir nuožiūros parinkti pakartotinių ar pirmalaikių rinkimų dieną ir trukmę ribojimas pagal Konstituciją užkerta kelią valstybės vadžios institucijoms, turinčioms įgaliojimus skelbti rinkimus, piktnaudžiauti šiais įgaliojimais, be kita ko, juos įgyvendinant daryti įtaką rinkimų rezultatams. Kartu tai yra viena iš prielaidų užtikrinti rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą, atspindėti rinkimuose tikrąją rinkėjų valią.

Kadangi nėra konstitucinio pagrindo taikyti kitokius principus įstatymu reguliuojant tai, kiek referendumo dienų gali būti nustatyta jį paskelbiant, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, aiškinamos Konstitucijos 2, 4 straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio kontekste, kylantis imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus (kylančius, be kita ko, iš konstitucinio teisinės valstybės principo) taip pat suponuoja reikalavimą skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną. Tokio reikalavimo tikslas – referendume užtikrinti demokratinį sprendimų priėmimo procesą, kurį suponuoja Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Tokiu reikalavimu taip pat sudaromos prielaidos užtikrinti referendumo proceso sąžiningumą ir skaidrumą, be kita ko, tai, kad tokia pati referendumo skelbimo ir vykdymo tvarka būtų taikoma sprendžiant visus svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, taip kartu sudaromos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantį imperatyvą per referendumą nustatyti tikrąją Tautos valią. Be kita ko, konkrečiai, konstituciniu reikalavimu skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną yra užkertamas kelias referendumą skelbiančiai institucijai (Seimui) be jokių objektyvių kriterijų vieniems referendumams nustatyti vieną dieną, kitiems – didesnį dienų skaičių (su pertraukomis ar be jų), t. y., tokiais sprendimais tam tikrų referendumus skatinti labiau negu kitus, daryti mažesnę ar didesnę įtaką tam tikrų referendumų rezultatams.

Taigi iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šis reikalavimas negali būti aiškinamas kaip užkertantis kelią įstatymų leidėjui nustatyti išankstinio balsavimo referendume tvarką tiems piliečiams, kurie referendumo dieną negali balsuoti. Nustatyti tokią tvarką yra įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga, kylanti iš Konstitucijos, be kita ko, jos 9 straipsnio 1, 4 dalių.

Konstitucinio Teismo nutarime yra apžvelgti europiniai referendumų standartai, be kita ko,  atskleidžiami Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos) dokumentuose, Europos žmogaus teisių teismo praktikoje aiškinant analogiškus laisvų rinkimų principus. Nutarime minima ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo praktika pripažįstant prieštaraujančiu Konstitucijai rinkimų kodekse įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį rinkimus skelbianti institucija galėjo nustatyti, kad balsavimas rinkimuose vyksta vieną ar dvi dienas. Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad šiuo aspektu rinkimus skelbiančiai institucijai suteikta neribota diskrecija yra nesuderinama su teisinio saugumo reikalavimais, nes tai, ar balsavimas rinkimuose vyks vieną, ar dvi dienas, priklausė nuo rinkimus skelbiančios institucijos sprendimo, kuris neturėjo būti grindžiamas objektyviomis aplinkybėmis, taigi galėjo būti priimtas savavališkai.

Seimo nutarimo skelbti privalomąjį referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo atitikties Konstitucijai vertinimas ir iš jo kylančios pasekmės

Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 1 straipsniu paskelbtas privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo. Šis nutarimas priimtas vadovaujantis, be kita ko, Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktu, pagal kurį Seimas priima nutarimus dėl referendumų.

Ginčijamame Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnyje nustatyta privalomojo referendumo vykdymo data – 2019 m. gegužės 12 d. ir 2019 m. gegužės 26 d., t. y. nustatytos dvi referendumo dienos su dviejų savaičių pertrauka.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies kylantis imperatyvas referendumo skelbimui ir vykdymui mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikyti Konstitucijoje įtvirtintus demokratinius rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principus (kylančius, be kita ko, iš konstitucinio teisinės valstybės principo) taip pat suponuoja reikalavimą skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną. Vadinasi, Konstitucijos 67 straipsnio 3 punktas taip pat suponuoja Seimo pareigą, paisant Konstitucijos, be kita ko, jos 9 straipsnio 1 dalies ir iš jos bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, nutarime skelbti referendumą nustatyti referendumo datą, t. y. nustatyti vieną referendumo dieną.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis, pagal kurį, kaip minėta, nustatytos dvi referendumo dienos su dviejų savaičių pertrauka, prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas netyrė, ar Nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad kiekvienas Seimo priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas. Todėl Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, šis straipsnis nebegali būti taikomas, ir Nutarimo Nr. XIII-1537 1 straipsniu paskelbtas privalomasis referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo negalės būti vykdomas, jeigu Seimas, paisydamas Referendumo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų referendumo datos parinkimui, šiame nutarime nenustatys tokios referendumo datos, kuri atitiktų minėtą reikalavimą nustatyti vieną referendumo dieną.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Referendumo įstatyme, be kita ko, jo 56 straipsnio 1 dalyje, 57 straipsnio 1, 2 dalyse, 63 straipsnio 1–6 dalyse, įtvirtintu referendumo santykių teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos privalomajame referendume Lietuvos Respublikos piliečiams balsuoti ne tik Seimo nutarime nustatytą referendumo dieną, bet ir iš anksto, t. y. iki Seimo nutarime nustatytos referendumo dienos.

Referendumo įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Konstitucijai vertinimas

Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos, todėl Konstitucinis Teismas, nustatęs, jog Konstitucijai prieštarauja įstatymas, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, bet kuriuo yra grindžiamas ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, privalo tai konstatuoti; tokia Konstitucinio Teismo priedermė kyla iš Konstitucijos, taip užtikrinama Konstitucijos viršenybė.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad galiojančios redakcijos Referendumo įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta: „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną.“ Tačiau šiuo teisiniu reguliavimu nėra nustatyta, kiek dienų iš viso gali vykti referendumas, todėl Seimas, nutarimu nustatydamas referendumo datą, kartu gali pagal šio įstatymo 52 straipsnio 1 dalį nustatyti, kad, be kita ko, privalomasis referendumas vyksta vieną dieną arba ne vieną dieną, t. y. nustatyti bet kokį referendumo dienų skaičių, taip pat tai, kad referendumas vyks kelias dienas iš eilės arba kad jis vyks kelias dienas su pertrauka (-omis) (tokį aiškinimą patvirtina Referendumo įstatymo 18 straipsnio 8 dalies nuostatos). Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra tapatus nustatytajam Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija), kuris negalioja nuo 2019 m. sausio 1 d. ir kuriuo remiantis buvo priimtas Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. XIII-1537, jo 2 straipsnyje nustatant dvi referendumo dienas su dviejų savaičių pertrauka.

Kaip minėta vertinant Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnio atitiktį Konstitucijai,  iš Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, reguliuojant referendumų skelbimo ir vykdymo tvarką, be kita ko, nustatyti, kad skelbiant referendumą galima nustatyti tik vieną jo dieną. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja galiojančios redakcijos Referendumo įstatymo 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“. Vadovaudamasis tais pačiais argumentais, Konstitucinis Teismas prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino ir kitas minėtas galiojančios redakcijos Referendumo įstatymo nuostatas, kuriomis buvo sudarytos prielaidos referendumą vykdyti ne vieną dieną.

Iš Konstitucinio Teismo nutarimo matyti, kad toks Referendumo įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį referendumas galėtų vykti neribotą dienų skaičių (iš eilės ar su neribotu pertraukų skaičiumi), yra unikalus. Tik keliose Europos valstybėse referendumai gali vykti daugiau negu vieną dieną (pvz., Čekijoje, Suomijoje), tačiau jose jie vyksta tik dvi dienas iš eilės ir paprastai tik tais atvejais, kai jie vyksta kartu su dvi dienas iš eilės vykstančiais rinkimais.

Referendumo įstatymo nuostatų pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai padariniai ir šiuo įstatymu atlikti teisinio reguliavimo pakeitimai

Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, kad Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 52 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimo nutarime gali būti nustatyta, kad referendumas vyksta ne vieną dieną“ prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nutarime konstatuota ir tai, kad galiojančios redakcijos Referendumo įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu yra tapatus nustatytajam Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (2003 m. vasario 25 d. redakcija), kuris neteko galios 2018 m. gruodžio 31 d. ir kuriuo buvo grindžiamas prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. XIII-1537 2 straipsnis (nustatantis dvi referendumo dienas su dviejų savaičių pertrauka).

Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės yra susijusios tik su ginčytu Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 skelbti privalomąjį referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad kitų Seimo nutarimų paskelbti referendumą, priimtų vadovaujantis šiuo metu nebegaliojančia Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi, pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra pasibaigę. Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl galimybės vertinti atitiktį Konstitucijai tų teisės aktų, kurie apskritai nebegali būti taikomi, nes buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie yra pasibaigę, taigi nebeegzistuoja, pabrėžė, kad bet kokia teisėkūros subjektų intervencija į tokį teisinį reguliavimą nebegalima, tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti – praeitį. Tokia pat beprasmė būtų ir Konstitucinio Teismo intervencija į teisinį referendumo santykių reguliavimą, kuris nebegalioja, nebegali būti taikomas ir kurio pagrindu atsiradę referendumo teisiniai santykiai yra pasibaigę.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra jokio konstitucinio pagrindo abejoti kitų, nei ginčytas Nutarimas Nr. XIII-1537, Seimo nutarimų paskelbti referendumą, priimtų vadovaujantis šiuo metu nebegaliojančia Referendumo įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi (2003 m. vasario 25 d. redakcija), atitiktimi Konstitucijai, taip pat šių nutarimų pagrindu vykusių referendumų rezultatais ar jų sukeltais teisiniais padariniais.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimas Nutarimą Nr. XIII-1537, kuriuo paskelbė privalomąjį referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, priėmė 2018 m. spalio 18 d., dar tebegaliojant ankstesnės redakcijos Referendumo įstatymui; pagal šio nutarimo 4 straipsnį jis įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. Seimas 2018 m. gruodžio 20 d. priėmė Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Referendumo įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. Taigi, nors Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. XIII-1537 referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo buvo paskelbtas vadovaujantis ankstesnės redakcijos Referendumo įstatymu, jis turi būti vykdomas vadovaujantis naujos, t. y. 2018 m. gruodžio 20 d., redakcijos Referendumo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, kaip jis yra konstatavęs, pagal Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį, aiškinamą konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad pagal europinius referendumų standartus (Venecijos komisijos dokumentus) viena iš būtinų tinkamo referendumų ir Europos rinkimų paveldo principų įgyvendinimo sąlygų yra referendumą reglamentuojančių teisės aktų stabilumas, kuris, be kita ko, suponuoja tai, kad pagrindiniai referendumų teisinio reguliavimo aspektai negali būti keičiami likus mažiau nei metams iki referendumo; kadangi paprastai referendumo data likus metams ar daugiau iki referendumo nėra žinoma, reikalavimu likus metams iki referendumo nedaryti esminių referendumo teisinio reguliavimo pakeitimų siekiama uždrausti ne priimti teisinio reguliavimo pakeitimus likus metams iki balsavimo referendume, bet juos taikyti jau vykstančiam referendumo procesui.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinio reguliavimo stabilumo užtikrinimo požiūriu kaip ydinga vertintina tokia situacija, kai toks teisinis reguliavimas reikšmingai keičiamas likus mažiau nei metams iki referendumo, juo labiau kai jis keičiamas jau paskelbus referendumą ir įsigalioja likus mažiau nei pusei metų iki jo, tačiau turi būti taikomas jau paskelbto referendumo vykdymui.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad jis dar 2014 m. liepos 11 d. nutarime konstatavo, jog Seimas yra įsipareigojęs priimti Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinį įstatymą; toks įstatymas yra nurodytas Seimo 2012 m. kovo 15 d. priimto Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio „Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašas“ 1 dalies 5 punkte. Pagal Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalį įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje; pagal šio straipsnio 3 dalį konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinį reguliavimą įtvirtinančio įstatymo įtraukimas į Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašą pagal Konstituciją reiškia, kad toks įstatymas turi būti priimtas ir jame nustatytas teisinis reguliavimas turi būti keičiamas sudėtingesne (palyginti su kitų įstatymų priėmimu ir pakeitimu) tvarka, taip kartu siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti šio teisinio reguliavimo stabilumą. Naujos redakcijos Referendumo įstatymas, patvirtintas Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymu, nebuvo priimtas kaip konstitucinis įstatymas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nors Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo Seimo atstovai išreiškė abejonę dėl Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštaravimo Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, šioje konstitucinės justicijos byloje naujosios Referendumo įstatymo redakcijos priėmimo tvarka nurodytu aspektu nebuvo tyrimo dalykas.

 

LR Konstitucinio teismo informacija

Back to top button