LAT: refinansavimo paskolos sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi nepriklauso nuo aplinkybės, ar pirminė paskola yra sudaryta vartojimo tikslais
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 19 dieną priėmė nutartį dėl paskolos sutarties, užtikrintos nekilnojamojo turto hipoteka ir skirtos šeimos nario paskolai refinansuoti, kvalifikavimo vartojimo sutartimi ir nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų. Nagrinėjamoje byloje ieškovas kasaciniame skunde nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčo sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo sutarties, netaikė vartotojų apsaugą įtvirtinančių teisės normų.
LAT teisėjų kolegija, remdamasi ES Teisingumo Teismo (ESTT) praktika pasisakė, kad refinansavimo paskolos sutarties kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties nepriklauso nuo aplinkybės, ar pati refinansuojama paskola (pirminė paskola) yra sudaryta vartojimo tikslais. Todėl tais atvejais, kai paskolos sutartis sudaroma kitos paskolos refinansavimo tikslais, kvalifikuojant refinansavimo paskolos sutartį kaip vartojimo, būtina vertinti ne kokiu tikslu buvo sudaryta pirminė paskolos sutartis, o kokiu tikslu veikė asmuo, sudarydamas refinansavimo paskolos sutartį. Vertinant šį tikslą turi reikšmės aplinkybė, ar asmuo refinansavimo paskolos sutartį sudarė turėdamas funkcinių ryšių su verslu (ūkine komercine veikla), kuriam finansuoti buvo sudaryta pirminė paskolos sutartis, ar tokią sutartį sudarė ne dėl savo profesinės veiklos, bet dėl ryšių, siejančių su asmeniu, sudariusiu pirminę paskolos sutartį. Refinansavimo paskolos tikslas nustatomas pagal aplinkybes, buvusias sutarties sudarymo metu.
Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad ieškovas būtų susijęs funkciniais ryšiais su verslu, kuriam finansuoti buvo sudaryta pirminė paskolos sutartis. Pirminė paskolos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo sūnaus (kito asmens nei ieškovas) ir Kredito unijos. Ieškovas, sudarydamas refinansavimo paskolos sutartį, šia sutartimi nesiekė verslo tikslų, bet siekė išspręsti šeimos (suprantant ją plačiąja prasme) skolinių įsipareigojimų situaciją. Toks refinansavimo sutarties tikslas atsižvelgiant į ESTT praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, negalėtų būti priskirtas verslo tikslams. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje paskolos refinansavimo tikslais sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius, todėl turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nevertino paskolos refinansavimo sutarties tikslo ir paskirties, aplinkybių, dėl kurių ši sutartis buvo sudaryta, dėl to klaidingai kvalifikavo tarp ieškovo ir atsakovės susiklosčiusius teisinius santykius.
Kasacinis teismas yra jau ne kartą išaiškinęs, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228(4) straipsnio 8 dalyje. Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktika, kai net verslo sutartyse 0,2 procento delpsinigių dydis yra laikomas per dideliu, taip pat atsižvelgdama į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo metu, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, bei į tai, kad Kredito unija nėra pateikusi įrodymų, jog, atsižvelgiant į paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, delspinigių dydis galėtų būti laikomas įprastu šiems santykiams, darė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog verslininkas dorai, teisingai ir pagrįstai galėjo tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su tokio dydžio delspinigiais, jeigu dėl šios sutarties sąlygos būtų buvę atskirai derėtasi.
Teisėjų kolegija taip pat pasisakė, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta tam, kad būtų išvengta stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą veinašališkai nutraulti sutartį, nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto
