E. Masytė. Ar teismas pagrįstai konstatavo, kad arbitražiniam susitarimui reikalinga notarinė forma?

Arbitražinis susitarimas reiškia ne ką kitą, o šalių išreikštą ir suderintą valią kilusius ginčus spręsti arbitraže. Tą patvirtina ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (KAĮ) 3 str. 5 d., kuriame pateikta arbitražinio susitarimo sąvoka. Be šalių susitarimo – ginčų sprendimas arbitraže negalimas, o vadovaujantis KAĮ 50 str. 3 d. 1 p., Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražo teismo sprendimą, jeigu arbitražinis susitarimas negalioja. Vienas iš esminių veiksnių, lemiančių arbitražinio susitarimo galiojimą, yra formos reikalavimų laikymasis. Tiek 1958 m. Niujorko konvencijos 2 str. 2 d., tiek KAĮ 10 str. 2 d. yra pripažįstamas rašytinio susitarimo reikalavimas. Dėl šios priežasties klausimai, susiję su arbitražinio susitarimo sudarymu ir jam keliamais formos reikalavimais, nuolat išlieka arbitražu besidominčių teisininkų dėmesio centre.

Lietuvos teismams taip pat kartas nuo karto tenka susidurti su arbitražinių susitarimų sudarymo problematika. Tokią bylą visai neseniai – šių metų gruodžio 6 d. – teko nagrinėti ir Lietuvos apeliaciniam teismui (bylos Nr. e2A-1185-370/2018). Apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis leidžia kelti daug klausimų dėl Lietuvos teismų požiūrio į arbitražinį susitarimą bei arbitražą apskritai, todėl Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus būtina analizuoti detaliau.

Apeliacinio teismo nagrinėtos bylos aplinkybės yra gana aiškios. Pareiškėjai (tretieji asmenys arbitraže) kreipėsi į teismą dėl ad hocarbitraže pagal UNCITRAL arbitražo taisykles priimto sprendimo panaikinimo. Ginčas byloje kilo dėl 2002 m. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria notarine tvarka buvo perleistas nekilnojamasis turtas. Šios sutartis šalys 2016 m. paprasta rašytine forma sudarė atskirą arbitražinį susitarimą. Pareiškėjai teigė, jog arbitražinis susitarimas yra niekinis sandoris, nes susitarimas dėl iš sutarties kylančių ginčų perdavimo spręsti arbitraže turėjo būti notarinės, o ne paprastos rašytinės formos, kadangi ir pagrindinė sutartis sudaryta notarine tvarka. Formos nesilaikymas, pareiškėjų vertinimu, yra tiek arbitražinio susitarimo absoliutaus negaliojimo pagrindas, tiek ir pagrindas arbitražo kompetencijos nebuvimui konstatuoti.

Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad vertinant arbitražinio susitarimo formos atitiktį įstatymų reikalavimams, visų pirma turi būti įvertinta, kokia buvo šalių valia dėl pasirinkto ginčų sprendimo būdo, t. y. ar šalys sutartyje aptarė ginčų sprendimo būdą, ar aptarė sutarties pakeitimo sąlygas. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, yra itin svarbi aplinkybė, kad notarinėje sutartyje buvo aptarta ginčų sprendimo tvarka – šalys susitarė ginčus spręsti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka ir padarė išvada, kad arbitražinis susitarimas yra sutarties punkto pakeitimas. Pažymėtina, kad arbitražinio susitarimo šalys dar 2014 m. kreipėsi į notarų biurą su prašymu papildyti 2002 m. nekilnojamojo turto sutartį, numatant arbitražinę išlygą, tačiau notarė atsisakė tenkinti tokį prašymą, motyvuodama tuo, kad sutartis jau įvykdyta, o šalys gali numatyti arbitražinę išlygą atskiru susitarimu. Tokią notarės poziciją patvirtino ir Alytaus rajono apylinkės teismas bei Panevėžio apygardos teismas. Nepaisant to, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad paprasta rašytine forma sudarytas arbitražinis susitarimas prieštarauja kitoms sutarties nuostatoms, kurios reikalauja sutarties pakeitimus patvirtinti notariškai, taip pat, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.183 str. 3 d. – notarinės formos sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik notarine forma.

Tokios Lietuvos apeliacinio teismo išvados vertintinos ypač kritiškai, kadangi jos neatitinka vyraujančio požiūrio į arbitražą nei nacionaliniu, nei tarptautiniu mastu.

Visų pirma, kaip buvo minėta, Niujorko konvencijos 2 str. 1 d. nustatyta, kad kiekviena valstybė pripažįsta rašytinį susitarimą, pagal kurį šalys pasižada perduoti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius arba galinčius kilti tarp jų dėl kurių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, galinčių būti arbitražo nagrinėjimo dalyku. Pagal to paties straipsnio 2 d., terminas „rašytinis susitarimas“ apima arbitražinę išlygą sutartyje arba arbitražinį susitarimą, šalių pasirašytą ar esantį pasikeitimo raštuose arba telegramose. Pagal KAĮ 10 str. 2 d. arbitražinis susitarimas sudaromas raštu ir tai gali būti įforminta įvairiais būdais. Akivaizdu, kad vien rašytinis susitarimas perduoti ginčus spręsti arbitražu, yra laikomas pakankamu formos reikalavimu.

Antra, KAĮ 10 str. 1 d. įtvirtina teisę įforminti arbitražinį susitarimą pačioje sutartyje arba sudaryti atskirą susitarimą – kompromisą. Analogiškos nuostatos yra numatytos ir Niujorko konvencijoje.

Esant tokiam reguliavimui akivaizdu, kad Lietuvos apeliacinis teismas neatkreipė dėmesio į arbitražinio susitarimo autonomiškumo prigimtį. Juk ir pats KAĮ 19 str. nurodo, kad net ir arbitražinė išlyga, kuri yra sutarties dalis, turi būti vertinama kaip atskiras susitarimas, nepriklausantis nuo kitų sąlygų. Autonomiškumo doktrina taip pat yra numatyta ir tarptautiniuose dokumentuose, pvz. UNCITRAL pavyzdinio įstatymo 16 str. 1 d., UNCITRAL arbitražo taisyklių 23 str. 1 d.

Arbitražinio susitarimo autonomiškumo principas yra pripažįstamas ne tik tarptautinio komercinio arbitražo teorijoje, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje yra teigiama, kad: „<…> arbitražinės išlygos autonomiškumas reiškia, kad arbitražo teismui pagal savo kompetenciją nusprendus, kad sutartis, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga, yra niekinė, arbitražinė išlyga yra išsaugoma, nes dėl pagrindinės sutarties negaliojimo ji automatiškai nėra pripažįstama negaliojančia, o arbitražo teismas nepraranda jurisdikcijos.“ (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra pripažįstama, kad kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013, 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007 bei kt.). Taigi, akivaizdu, jog analizuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateiktas išaiškinimas neatitinka ir aiškios, proarbitražinės kasacinio teismo praktikos.

Pažymėtina, kad kitose valstybėse panašaus pobūdžio klausimas jau buvo spręstas ir išspręstas visiškai priešingai nei tą padarė Lietuvos apeliacinis teismas. Pvz., 2014 m. Vokietijos federacinis teismas sprendė ar arbitražinis susitarimas turėtų būti patvirtintas notariškai, jeigu toks reikalavimas yra taikomas pagrindinei sutarčiai (pvz. akcijų pirkimo-pardavimo, nekilnojamojo turto sutartis). Teismas konstatavo, kad toks arbitražinis susitarimas galėtų būti negaliojantis tik tuo atveju, jeigu tenkinamos šios sąlygos: i) jeigu pagrindinė sutartis turi būti patvirtinta notaro; ii) sutarties šalys mano, kad arbitražinis susitarimas yra esminė sutarties sąlyga ir be jos šalys nebūtų sudariusios sutarties. Šioje byloje teismas pažymėjo, kad arbitražinis susitarimas yra laikomas atskiru susitarimu nuo pagrindinės sutarties, taip pat, įvertino nacionalinės teisės reikalavimus dėl arbitražinio susitarimo formos.

Taigi, atsižvelgiant į pateiktus argumentus, manytina, kad Lietuvos apeliacinio teismo padaryta išvada nėra „draugiška“ arbitražui, iš esmės paneigia tarptautiniame lygmenyje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažintą arbitražinio susitarimo autonomiškumo doktriną ir nepagrįstai sukuria naujus formos reikalavimus.

Eglė Masytė yra advokatų kontoros TGS Baltic teisininkė