Rasa Virvilienė: svarbiausia, jog mano darbas būtų prasmingas

Rasos Virvilienės karjera prasidėjo prieš beveik 15-a metų, iš kurių 4-rius ji užima Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) teisės departamento direktorės pareigas ir vadovauja maždaug 50-imties žmonių kolektyvui. Už įsitraukimą į teisėkūros procesus, valstybės teisinio reguliavimo stiprinimo darbo grupes ir iniciatyvą R. Virvilienė balandžio mėnesį įvertinta geriausia metų viešojo sektoriaus teisininke. Nors karjeros aukštumos ir įvertinimas niekada nebuvo pašnekovės pagrindinis tikslas, pasak jos, mylint savo darbą ir atliekant jį nuoširdžiai, visa tai ateina savaime.

Papasakokite, kaip jums kilo mintis užpildyti paraišką geriausio metų viešojo sektoriaus teisininko konkurse? 

Tai padaryti mane paragino vadovai. Aš žinojau apie tokius rinkimus ir domėjausi jų rezultatais, tačiau atrodė keista pačiai save siūlyti ir girti. Nepaisant to, sulaukusi palaikymo ir paskatinimo iššūkį priėmiau ir dabar tikrai dėl to nesigailiu.

Kokiomis veiklomis užsiėmėte praeitais metais? 

Apgalvojau ir pildydama paraišką nurodžiau kelis projektus. Praeitais metais darbo grupėje paruošėme Pranešėjų apsaugos įstatymą. Tai didžiausias darbas, kurisjau turi apčiuopiamą rezultatą– įstatymas yra priimtas ir laukia įsigaliojimo. Taip pat rengėme Organizuoto nusikalstamumo prevencijos įstatymo projektą. Be to, būdama aktyvi, nestokojanti energijos ir nuolat pilna idėjų, aktyviai prisidėjau ir prie daugybės mažesnių darbų bei projektų, liečiančių kasdieninį  mokesčių administravimo gerinimą.

Ką jums reiškia šis apdovanojimas? 

Jaučiuosi pakylėta ir įvertinta. Viskas įvyko labai greitai ir tikrai buvo netikėta. Bet daugiausia džiaugsmo man suteikė ne pats laimėjimo faktas, ne tai, kad mano nuotrauka atsiras laikraštyje ar kad gavau diplomą. Labiausiai mane pradžiugino palaikymas, kurį pajutau. Aš gavau tiek daug sveikinimo žinučių iš bendradarbių, kolegų iš įvairių darbo grupių, kitų institucijų, privataus verslo atstovų, su kuriais anksčiau yra tekę kartu dirbti. Buvo labai smagu pajusti kaip labai esi vertinamas dėl to ką darai.

Ar šis apdovanojimas jums yra aukštumų pasiekimo simbolis, ar spyris judėti pirmyn ir siekti dar daugiau? 

Šis apdovanojimas – kaip Eurovizija. Vieną dieną tu žvaigždė, o kitą jau viskas pasimiršta, grįžti į darbą, tą pačią rutiną. Todėl toks įvertinimas skatina mane nesustoti, eiti toliau. Tiesiog įsitikinau, kad judu tinkama linkme.

Dar studijuodama atlikote praktiką VMI, jau beveik 15 metų čia dirbate. Kuo jus sužavėjo viešasis sektorius? 

Manau, tai pats sudėtingiausias klausimas, į kurį pati sau ilgai negalėjau atsakyti. Tačiau visai neseniai, kai šventėme VMI 25-metį, ministras dalinosi mintimis apie tai, jog mato prasmę dirbti valstybės tarnyboje ir dirbti valstybei. Nuo tada ir aš sau į šį klausimą atsakiau – noriu kurti pridėtinę vertę valstybei ir jos žmonėms. Šia mintimi mėgstu motyvuoti ir savo darbuotojus. Nors, be abejo, negaliu teigti, jog niekada nesvarstysiu apie privatų sektorių. Gal ateityje kas nors ir pasikeis.

Ar po darbo apie jį pamirštate, ar visgi mintys apie tai galvoje sukasi nuolatos? 

Turiu pripažinti, kad nuolatos. Tačiau man labai patinka mano darbas. Mėgstu sakyti, jog esu visa širdimi, visu kūnu ir visu protu teisėje, tai mano pirmoji meilė. Jau nuo pat mokyklos žinojau kuo noriu būti užaugusi, niekada nedvejojau nei dėl egzaminų, nei dėl studijų pasirinkimo. Manau, kad jei žmogus darbe save realizuoja, jam yra žymiai lengviau dirbti ir pasiekti svajones.

Ar kada nors esate nusivylusi šia profesija? 

Be abejo. Negalėčiau pasakyti, kad buvo koks nors vienas didelis nusivylimas, jų pasitaiko darbo eigoje. Pavyzdžiui, kai labai tiki kokia nors byla, tačiau LVAT ją traktuoja kitaip. Nors žinai, kad teismai yra vieninteliai teisingumo vykdytojai Lietuvoje, viduje vis tiek nenori sutikti su tuo sprendimu. Kartais liūdina ir dažni įstatymų pokyčiai. Jau, regis, „susidirbi“ su tam tikromis taisyklėmis, paaiškini jas mokesčių mokėtojams ir staiga viskas keičiasi. Tuomet, žinoma, stengiamės viską kaip galima greičiau suvaldyti, teikti išsamias konsultacijas, parengti suprantamus paaiškinimus savo klientams ir t.t.

Realiai teisininku tapti gali bet kuris atitinkamus mokslus baigęs asmuo. O ko reikia, kad teisininkas galėtų būti geru lyderiu? 

Kalbant apie asmenines savybes svarbu nebijoti prisiimti atsakomybės ir gebėti priimti sprendimus. Taip pat suklydus pripažinti, jei esi neteisus, padaryti teisingas išvadas ir kitą kartą stengtis labiau. Kartais išties sunku tuos sprendimus priimti, ypač kai supranti, jog jie nulems tam tikrus vieno, šimtų, o gal net tūkstančių žmonių gyvenimo aspektus. Jei kalbėtumėme apie kolektyvą, tai reikia jį žiūrėti kaip į komandą. Mes turime suprasti, kad visi siekiame bendrų tikslų ir padėti vieni kitiems. Jei egzistuos kažkokia hierarchija, dideli atstumai tarp žmonių, viskas žlugs. Svarbu išklausyti įvairias pozicijas, mokėti prieiti prie kiekvieno žmogaus ir rasti kalbą tiek su jaunu, tiek su didelę patirtį turinčiu darbuotoju. Svarbiausia komunikuoti.

Kaip per visą jūsų karjerą pasikeitė teisinio darbo specifika?

Anksčiau atrodydavo, kad įstatymo raidė yra aukščiau visko. Tačiau įgyjant patirties ir apskritai besikiečiant teisinei sąmonei supranti teisinės dvasios svarbą. Matai ne tik tai, kas parašyta, bet ir mąstai, kokius teisinius santykius norėta sureguliuoti, kokių tikslų siekta. Nes viskas labai greitai kinta, teisinis reguliavimas nespėja pasivyti naujovių. Jei prieš 10 metų priimtą įstatymą aklai taikysime dabar besiklostantiems teisiniams santykiams, dažnai tai bus neproduktyvu. Jis jau pasenęs, todėl reikia vadovautis protu ir teisingumu.

Kaip manote, ar moteriai siekti karjeros ir užimti vadovaujančias pozicijas sunkiau, nei vyrams?

Pati tikrai to nepatyriau – man visada sekėsi, nedėjau kažkokių nežmoniškų pastangų. Tiesiog mano rezultatai buvo geri. Bet vis tik moterims yra kitaip, nei vyrams. Jos nori būti geros teisininkės, vadovės, geriausiai išspręsti įvairias problemas. Bet kai namuose serga vaikas, jam reikia mamos. Ir jam visiškai nesvarbu, keliuose projektuose ji dalyvauja ir kokio lygio vadovė yra. Kai susideda ir darbas, ir karjera, ir buitis, gali būti sunku.

Ką galėtumėte patarti jaunoms merginoms, svajojančioms apie karjerą teisės srityje? 

Jei mergina jaučia, kad tas darbas jai patinka ir ji turi asmenines savybes jam, esu tikra, kad viskas pasiseks. Bet jei ji tenori būti vadove, dėvėti gražius kostiumėlius biure ir matyti savo nuotrauką laikraštyje, manau, kad gali ir nepavykti. Kiekvienoje profesijoje svarbus turinys. Jei dirbi gerai, karjera ir pasisekimas ateina savaime.