V. Mizaras. Reikia pusiausvyros tarp intelektinės nuosavybės objektų savininkų interesų ir visuomenės poreikių
Sveikinu Pasaulio intelektinės nuosavybės dienos proga!
Nuo 2000 m. kiekvienais metais balandžio 26-ąją minima Pasaulio intelektinės nuosavybės diena, ir būtent ši diena pasirinkta dėl to, kad 1970 m. balandžio 26 d. įsigaliojo 1967 m. Sutartis, steigianti Pasaulio intelektinės nuosavybės organizaciją (PINO, angl. WIPO). Šiais metais balandžio 26-ąją PINO dedikavo kūrėjoms moterims. PINO generalinis direktorius Francis Gurry minėjo: „Aš kviečiu visus visur užtikrinti, kad mes visi darytume viską, kas įmanoma, kad moterys aktyviau dalyvautų inovacijose ir kūrybingume“.
Keletą minčių, apskritai, apie intelektinę nuosavybę.
Manau, kad didžiausia intelektinės nuosavybės vertė yra ta, jog ši nuosavybė (kaip, beje, ir materialioji, bet kiek kitaip) yra kaip laisvė, laisvos ir organizuotos visuomenės socialinės struktūros dalis.
Intelektinę nuosavybę kaip laisvę galima būtų vertinti dvejopai. Pirmiausiai, ji padeda diferencijuoti gamintojus, kūrėjus, prekybininkus, taip pat vienus produktus ir paslaugas nuo kitų. Intelektinė nuosavybė leidžia įmonei nematerialųjį turtą valdyti taip, kad jis padėtų atskirti ją nuo savo konkurentų. Labiausiai saugoma turėtų būti intelektinės nuosavybės skiriamoji funkcija – saviraiška savęs identifikavimu per kūrybą, žymenis, gaminius ir kitokią veiklą. Kitaip tariant, ši nuosavybė įgalina jos turėtojus (kūrėjus (autorius, išradėjus, dizainerius), atlikėjus, prekių ženklų savininkus ir kt.) išsilaisvinti ir nepriklausyti nuo konkurentų. Ir, atvirkščiai, kopijuojantis (ar imituojantis) sukausto savo elgesį, t. y. jis tampa priklausomu nuo kito, nuo jo žinomumo, nuo jo produkto, nuo kito reputacijos – nieko savo ir tikro. Priklausomybė ir neturėjimas savo – priešprieša rinkos ekonomikai.
Antroji intelektinės nuosavybės, kaip laisvės, pusė, atsiskleidžia sukuriama laisvo vartotojų pasirinkimo galia. Jeigu pripažintume laisvę imituoti kitų kūrybos rezultatus, žymenis, naudotis nevaržomai suformuota reputacija, vartotojai prarastų svertus, kurie leistų jiems įgyvendinti tinkamą informuotą pasirinkimą.
Problema, o kartu ir įdomumas, kad gyvenime neegzistuoja tik viena vienintelė laisvė, jų yra ir daugiau. Ir dar įdomiau, kad laisvės nebūtinai tarpusavyje dera. O kadangi jos nebūtinai dera, žmonėms reikia ieškoti, kaip pasiekti darną.
Kiekvienai laisvei gali grėsti pavojus, siekiant ją riboti, ir, aišku, pati laisvė, jeigu ji neribota, gali būti pavojinga visuomenei. Būtina, kad tiek vieni, tiek kiti ribojimai būtų proporcingi siekiamam tikslui. Matyt, intelektinės nuosavybės kaip laisvės ribojimų proporcingumo atskaitos taškais turėtų būti teisės į sąžiningą tvarkingą konkurenciją užtikrinimas bei kitos socialiai reikšmingos vertybės realizavimo garantavimas.
Probleminių klausimų kyla ir sprendžiant santykį tarp intelektinės nuosavybės kaip visumos ir kitų socialiai reikšmingų vertybių (saviraiškos laisvės, efektyvesnės ekonomikos plėtros ir kt.). Neabejotinai, artimiausių metų, pirmiausiai, politikų (labiau ES lygmeniu) užimtumas bus sukoncentruotas ties dabartinės intelektinės nuosavybės sistemos ir laisvesnės prieigos prie žinių jų naudojimui kuriant kitus produktus ar darant tyrimus, keičiantis jomis bei jas skleidžiant nesudarant konkurencijos su pirminiais teisių turėtojais, suderinimo.
Nors intelektinės nuosavybės teisės yra suteikiamos kaip atlygis už kūrybą ir inovacijų diegimą, tokia nuosavybės teisių sistema gali būti laikoma tinkama, tik jei ji teikia naudą visuomenei. Pastaroji nauda galėtų kilti iš kūrybos ar inovacijų paskleidimo visuomenėje bei iš žinių perdavimo.
Pernelyg plati intelektinės nuosavybės objektų apsauga atskirais atvejais gali pažeisti kitus, ne mažiau reikšmingus teisinius gėrius, kurių svarba ne visada yra įvertinta intelektinės nuosavybės apsaugos stiprinimą akcentuojančiuose teisės aktuose. Šią problematiką dar padidina tendencija papildomai padidinti intelektinės nuosavybės objektų apsaugą civilinių sutarčių pagrindu. Pavyzdžiui, licencinių sutarčių pagalba autorių turtinių teisių apsauga dažnai yra išplečiama už įstatymuose numatytų ribų; o įstatymų numatytos autorių turtinių teisių išimtys panaikinamos arba apribojamos. Kita vertus, jeigu valstybių politikai pasiryžta labiau atlaisvinti prieigas prie žinių, neturėtų pamiršti, kad sąžininga ir teisinga būtų numatyti intelektinės nuosavybės teisių turėtojams kompensacijas už visuomenei reikalingą didesnę laisvę naudotis intelektine nuosavybe.
Mes visi priimdami sprendimus vadovaukimės sąžiningumu, pagarba vienas kito sumanymui, minties išraiškai, simboliui, išugdytai reputacijai. Skirtingas (arba spalvotasis) pasaulis yra įdomesnis, motyvuojantis, skatinantis, ugdantis, informuojantis. Pasaulis be skirtumų, priešingai, – žudo mąstymą, iškreipia konkurenciją, nemotyvuoja visuomenės. Kita vertus, intelektinės nuosavybės teisės politika akivaizdžiai pribrendo pokyčiams, ir, visų pirma, intelektinės nuosavybės balanso su kitomis socialiai reikšmingomis vertybėmis paieškai. To reikia pusiausvyros tarp intelektinės nuosavybės objektų savininkų interesų, ir jų naudotojų bei visuomenės poreikių suradimui.
