Simona Bartkienė: psichologų dalyvavimas nepilnamečių apklausose naudingas tiek vaikui, tiek teisininkams

Nuo liepos 1 d. psichologų dalyvavimas mažamečių (iki 14 m.) nukentėjusiųjų ar liudytojų apklausose tapo būtinas. Taip pat psichologas privalo dalyvauti nepilnamečių (iki 18 metų) nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausose dėl sunkių nusikaltimų arba dėl kitų nusikaltimų proceso dalyvių ar teisininkų iniciatyva, taip pat nepilnamečių įtariamųjų ir kaltinamųjų apklausose. Vilniaus miesto apylinkės teismo psichologė Simona Bartkienė šiuos pakeitimus vertina teigiamai. Ji pabrėžia, kad, kalbant apie psichologinę savijautą teisme, amžius tėra skaičius, o sudėtingose bylose paramos gali prireikti ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam. 

Koks yra pagrindinis teismo psichologo vaidmuo?

Teismo psichologas yra tarpininkas tarp teisininko ir vaiko, kuris padeda surinkti reikšmingą informaciją ir stengiasi apsaugoti vaiką nuo antrinės žalos. Teismo psichologas, bent kol kas, yra skirtas vaikams, tačiau teisėjo iniciatyva yra tekę dalyvauti ir suaugusiųjų apklausose, kai asmuo turi kokių nors specialiųjų poreikių, yra psichologiškai pažeidžiamas.

Kaip pasikeitė jūsų darbas nuo liepos 1 d.?

Mes laukėme apklausų antplūdžio, tačiau iškart po liepos 1-osios didelio pokyčio teismuose nepajutome. Gal dėl to, kad vasara – atostogų metas. Artėjant rudeniui jau galima pastebėti, kad apklausų poreikis didėja. Be to, mano krūvis ir taip visada buvo didelis, tad dar daugiau apklausų vykdyti tiesiog nepajėgčiau. Apklausos vyksta kasdien, kartą teko vykdyti net šešias, tačiau nusprendėme tokios klaidos nekartoti. Jei apklausų būna daugiau nei viena per dieną, kyla įtampa, nerimas, reikia skubėti. O dar prieš kiekvieną apklausą daug laiko užima pasiruošimas – reikia susipažinti su bylos medžiaga, pasitarti su komanda, numatyti galimus scenarijus, apgalvoti apklausos taktiką. Antro dublio nebus.

Kokia jūsų nuomonė apie šią reformą? Ar tikrai kiekvienam vaikui reikalinga psichologo pagalba apklausų metu?

Aš asmeniškai džiaugiuosi šia reforma. Gal idėja iki galo dar nėra išpildyta, tačiau einame tinkama linkme. Vaikų apklausose galėtų dalyvauti net nebūtinai psichologas. Pavyzdžiui, Norvegijoje ruošiami specializuoti pareigūnai, dirbantys su nepilnamečių apklausomis. Variantai gali būti įvairūs, tačiau būtina, kad tokį darbą dirbantis žmogus turėtų specialių žinių, būtų tinkamai pasirengęs.  Kartais man žmonės sako: „Juk apklausiamajam jau 17 metų!”. Aš pabrėžiu, jog kartais amžius tėra skaičius. Pasakoti subtilius išgyvenimus, kaip, pavyzdžiui, tėtis peiliu sužalojo mamą, gali būti labai sunku nepriklausomai nuo to, kiek žmogui metų. Tačiau vaiko psichologinės sveikatos užtikrinimas tėra viena apklausų naudos pusė. Kitas labai svarbus aspektas – teisininkų tikslai. Juk jie taip pat nori surinkti kuo tikslesnę ir patikimesnę informaciją. Jei mes vaikui sukuriame saugią aplinką, jam bus lengviau atkurti ir tiksliau nupasakoti įvykius. Psichologas gali teisininkams paaiškinti apie vaiko poreikius, prognozuoti, kokios jo galimybės pasipasakoti, kas gali apsunkinti vaiko atsiskleidimą ir pan.

Kaip vyksta pasiruošimas apklausai?

Pirmiausia prasideda ikiteisminis tyrimas ir iškyla poreikis apklausti vaiką. Rekomenduojama, kad tai padarytų ikiteisminio tyrimo teisėjas, nes, jei vaikas apklausiamas policijoje, didelė tikimybė, jog bylos nagrinėjimo teisme metu apklausą vykdyti teks iš naujo. O vėliau vaikai pamiršta, kitaip vertina įvykį, gali būti paveikti aplinkinių, todėl sunkiau nustatyti tiesą. Mes stengiamės vaikus apklausti vieną kartą, todėl darome vaizdo bei garso įrašus, kuriais galima remtis viso proceso metu. Į apklausą kviečiamas ir įtariamas asmuo, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksasnumato jam teisę užduoti klausimus. Susipažįstama su bylos medžiaga, planuojama apklausos eiga.

Kaip vyksta vaikų apklausos?

Pirmiausia vyksta įvadinis pokalbis. Jame dalyvauju tik aš ir vertėja, jei yra poreikis. Pokalbio metu vaikui paaiškiname, kodėl jis čia atvyko, kas apskritai yra teismas, nes vaikams kartais pasakoma, kad jie vežami kur nors kitur, pavyzdžiui, pas gydytoją, į piceriją, arba vaikai visai nieko nežino apie tai, kur ir ko atvyko. Kai kurie perima neigiamą suaugusiųjų požiūrį į teismų sistemą, galvoja, kad čia tarsi kalėjimas. Būna ir tokių, kurie didžiuojasi galėdami padėti išsiaiškinti tiesą. Sužinojusi, ką vaikas žino, kur ir ko atvyko, papasakoju, kaip vyks apklausa – kad vaiko apklausos kambaryje būsime tik mes, tačiau kitame kambaryje mus girdės ir matys kiti proceso dalyviai. Taip pat parodau ausinę, per kurią girdėsiu, ką kitame kambaryje esantis teisėjas ar kiti asmenys nori paklausti. Prieš apklausą pasikalbame apie įvairius dalykus, pavyzdžiui, apie pomėgius, jei vaikas mažesnis, pažaidžiame, tuomet teisėjas duoda ženklą ir prasideda oficialioji dalis. Pati apklausa paprastai trunka apie valandą, tačiau sudėtingose bylose dėl nuovargio yra tekę pokalbį skaidyti net į kelias dienas.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate šiame darbe?

Kiekviena apklausa yra netikėtumas. Niekada negali tiksliai žinoti, kokį vaiką sutiksi ir kaip viskas pasisuks. Galėčiau įvardinti tikrai ne vieną iššūkį. Visų pirma, mažo amžiaus vaikų apklausos. Kaip pamatuoti, kiek gali jų paklausti ir kaip tai padaryti, o kartais net ir kaip susikalbėti, jei vaikas labai mažas. Kartais atrodo, kad viskas slysta iš rankų atlikus keletą nepasisekusių apklausų iš eilės. Itin jautri tema – nusikaltimo pobūdis. Ypač sunku seksualinio pobūdžio ir nužudymų bylose. Tačiau didžiausius iššūkius kelia ne vaikai, o visas bylos kontekstas. Kartais asmenys vaiko aplinkoje ar kiti proceso dalyviai kuria papildomas intrigas, kelia konfliktus posėdžių salėje, daro poveikį vaikui. Ir man labiausiai gaila ne tų vaikų, kuriuos kas nors nuskriaudė, o tų, kuriuos nuskriaudė, ir jiems neleidžiama apie tai papasakoti. Jiems ant pečių užkraunama našta „išsukti” šeimą, apsaugoti skriaudiką, jie verčiami meluoti.

Kas yra svarbiausia, siekiant prakalbinti vaiką?

Kartais atrodo, kad šį darbą gali dirbti tik labai storą odą turintis žmogus. Bet, kita vertus, nejautrus žmogus, kuriam nerūpi, nesugebėtų prakalbinti vaiko, kad ir kokias apklausos technikas išmanytų ar kaip meistriškai mokėtų formuluoti klausimus. Tad, mano nuomone, labai svarbu suderinti gerą profesinį pasirengimą su žmogišku jautrumu, empatija.

Ką reikėtų žinoti tėvams, norintiems tinkamai paruošti vaikus apklausai?

Svarbiausia yra bendrauti su vaiku – įsiklausyti į jo baimes ir poreikius, kalbėti apie tai, dėl ko jis nerimauja, pranešti apie apklausą bent prieš keletą dienų, pozityviai paaiškinti, kas yra teismas. Vaikams lengviau tada, kai jie, priklausomai nuo amžiaus, daug žino apie tai, kur važiuoja, kam tai yra svarbu. Tačiau, kad vaikas kuo tiksliau atsimintų visus faktus ir detales bei ramiau jaustųsi, siūloma iki apklausos namuose neaptarinėti įvykio detalių. Šie patarimai galioja tiems tėvams, kurie nori vaikui padėti, o ne turi kokių nors kitų, vaiko interesams žalingų ketinimų. Vaikui sunkiausia, kai artimieji jo nepalaiko, juo nepasitiki, priekaištauja ir smerkia. Bet, jei artimieji jautrūs vaiko poreikiams, jam tikrai lengviau. Kartais būtent šeimos mikroklimatas turi didesnę įtaką vaiko savijautai, nei nusikaltimo pobūdis.

Ar teisininkams teisme reikalingos psichologijos žinios?

Pasiruošimas tikrai reikalingas. Kiek žinau, tiek teisėjai, tiek prokurorai džiaugiasi įvairiais mokymais ir gautomis psichologijos žiniomis.

O jums ar reikalingos teisės žinios?

Tikrai taip, nors ne visada drąsiai jaučiuosi, tačiau tai yra tarpdisciplininė pareigybė. Būtina suprasti, ką man perduoda teisėjas, kad galėčiau vaikui suprantamai pasakyti. Taip pat reikia žinoti, kada žmogus gali atsisakyti duoti parodymus, išmanyti teismų struktūrą, suprasti, kas yra proceso dalyviai, kokios jų funkcijos, kuo skiriasi, pavyzdžiui, atstovas pagal įstatymą ir įgaliotasis atstovas ir t. t. Nemažai žinių įgijau studijuodama, tačiau gerokai žinias papildžiau ruošdamasi šioms pareigoms ir dirbdama teisme.

Su kokiu požiūriu į teismo psichologus jums teko susidurti?

Kai atėjau dirbti, tikėjausi neigiamo požiūrio. Dar dabar kartais tenka iš kai kurių teisininkų išgirsti tokių frazių, kaip: „Anksčiau apklausinėjome patys ir buvo gerai”. Tačiau taip nutinka tikrai labai retai. Daugumos požiūris yra teigiamas, visi kartu bendradarbiaujame. Tai įrodo ir augantis apklausų poreikis. Kai prieš keletą metų pradėjau dirbti, mane kviesdavo vos į kelias apklausas per savaitę ir tik sudėtingiausiose bylose. Su laiku apklausų skaičius tik augo – jei per pirmuosius metus dalyvavau iki 100 nepilnamečių apklausų, tai pernai tokių apklausų buvo jau per 300. Manau, tai – pasiteisinusios praktikos įrodymas. Be to, teismo psichologai apskritai Lietuvoje atsirado vos prieš 4 metus, iki tol išskirtiniais atvejais apklausti vaikus padėdavo nevyriausybinėse organizacijose ar kitose įstaigose, pavyzdžiui, mokyklose, dirbantys psichologai. Kai kurie iš jų buvo gerosios vaikų apklausų praktikos Lietuvoje kūrėjai, tapę ir pirmaisiais teismo psichologų mokytojais.

Ar šis darbas jus vargina emociškai?

Kai atėjau dirbti, kurį laiką buvau taip įsijautusi į savo darbą, kad kiekvieną vaiką po apklausos nešiodavausi mintyse dar labai ilgai. Tačiau, kai jų praėjo kelios dešimtys ar šimtai, negalėjau visų sutalpinti savo atmintyje. Su laiku pripratau prie įvairių temų, tačiau atsivertus pirmąsias bylas ir pykindavo, ir ašaros bėgdavo. Neslėpsiu, ir dabar taip vis dar nutinka. Reikia labai stipriai dirbti su savimi, kad nepervargtum, išmoktum atsiriboti ir planuoti, neapsiimti daugiau darbų, nei gali pakelti.