Komentarai

J. Bartkus. Ričardas Pozneris ir jo įtaka teisei

Praėjusią savaitę ne tik JAV, bet ir viso pasaulio teisininkų bendruomenė neteko vieno garsiausių XX – XXI a. teisininkų – Ričardo Poznerio. Greičiausiai daugeliui ši pavardė yra girdėta. Nepaisant to, paskaitų metu pastebiu, kad nemaža dalis studentų (ne tik pirmo, bet ir paskutiniųjų kursų) dažnai nebūna susipažinę su Poznerio darbais. Todėl šis trumpas komentaras yra apie pagrindines Poznerio darbų idėjas, kurios padarė ir dar ilgai darys įtaką teisei.

Tiesa, prieš pereinant prie konkretesnių idėjų, verta paminėti, kad atskiras Teisė.Pro komentaras galėtų būti ir apie patį Poznerį, kaip žmogų.

Jis daug metų buvo Čikagos universiteto profesorius, o 1981 m. Prezidento Ronaldo Reagano paskirtas į JAV 7-osios apygardos apeliacinio teismo teisėjus. Teisme dirbo beveik 40 metų. Mane asmeniškai visada žavėjo jo produktyvumas. Per savo karjerą jis parašė beveik 50 knygų (ne straipsnių!) ir net 3300 sprendimų.

Kažkada šį produktyvumą aprašė kitas garsus teisės profesorius Cass Sunsteinas, kuris kartu su Pozneriu buvo sutarę parašyti mokslinį straipsnį, kuriame atsilieptų į teisės filosofo Ronaldo Dvorkino įžvalgas. Sunsteinas dirbo visą savaitgalį, kad pirmadienio rytą galėtų Pozneriui nusiųsti publikacijos dalies projektą, kuris po savaitgalio dar buvo pilnai nesutvarkytas, be išnašų, su nemažai klaidų. Pirmadienį atėjęs į savo darbo kabinetą Sunsteinas ant stalo jau rado Poznerio parengtą straipsnio dalį – 35 puslapių, su visomis sutvarkytomis išnašomis, idealiai paruoštą publikavimui. Sunsteinas šį darbštumą apibendrino citata: „Kaip visada, teisėjas Pozneris mus visus aplenkė, net ir tada, kai bėgome taip greitai, kaip tik galėjome.“[1]

Beje, įdomu ir tai, kad Pozneris visus sprendimus rašydavo pats. Jo padėjėjai padėdavo su bylai reikšmingų teisės šaltinių analize, citatų tvarkymu, tačiau jis laikėsi pozicijos, kad rašymas – tai mąstymas. Todėl tik pats rašydamas teisėjas tikrai įsigilina į bylos faktus, kiekvieną argumentą ir taip sudaro sąlygas priimti geriausią sprendimą. Galiausiai, negaliu nepaminėti, kad Pozneris labai mėgo savo katę. Apie tai kažkada netgi rašė garsus savaitraštis The New Yorker.[2]

Tačiau, kaip minėjau, šis komentaras ne apie asmenybę, o apie Poznerio idėjas.

Ekonominė teisės analizė

Vienas iš didžiausių Poznerio nuopelnų yra ekonominės teisės analizės plėtra. Jis pats, toli gražu, nebuvo pirmasis, kuris pasitelkė ekonomikos įžvalgas aiškinant teisę, tačiau šį požiūrį jis išplėtė į kiekvieną teisės sritį, ar tai būtų privatinė, viešoji ar baudžiamoji teisė.

Pozneris laikėsi pozicijos, kad pagrindinis teisės tikslas nėra teisingumas, sąžiningumas, protingumas ar kitos sunkiai apibrėžiamos sąvokos, o efektyvumas. Analizuodamas bet kokį teisės institutą, jis neklausdavo, ar ši teisės norma yra teisinga ar sąžininga. Priešingai – jis klausdavo, kaip teisės norma keičia žmonių elgesį ir ar dėl šių pokyčių teisinė sistema tampa efektyvesnė?

Efektyvumą Pozneris skaičiavo kaštų ir naudos analizės pagalba. Kitaip tariant, teisės taisyklės vertinimą ir taikymą nulemia šios taisyklės atnešamos naudos ir sukeliamų kaštų santykis. Pavyzdžiui, deliktų teisėje Pozneris buvo didelis teisėjo Hand formulės šalininkas – asmuo turėtų būti laikomas kaltu (angl. negligent), jeigu prevencinių priemonių taikymo kaina (K) yra mažesnė nei tikimybė, kad nelaimingas atsitikimas įvyks, jeigu prevencinė priemonė nebus taikoma (T), padauginta iš žalos, kurią sukeltų šis nelaimingas įvykis (Ž), t. y. K < T x Ž.[3]

Panašiai ir su laikinųjų apsaugos priemonių (LAP) taikymu. Vietoj to, kad vertintume, ar LAP yra teisingos, sąžiningos, ar lygintume sunkiai palyginamus dalykus – iš vienos pusės ieškinio pagrindimą, o iš kitos – sunkumą įvykdyti sprendimą nepritaikius LAP[4], Pozneris siūlė formulę: P×Hp>(1−P)×Hd. Jeigu tikimybė, kad ieškovas laimės bylą (P) padauginta iš žalos, kurią ieškovas patirs, jeigu LAP nebus pritaikytos (Hp) yra didesnė nei tikimybė, kad atsakovas laimės bylą padauginta iš žalos, kurią atsakovas patirs, jeigu LAP bus pritaikytos, teisėjas turėtų pritaikyti LAP.[5]

Pozneris ne tik suteikė ekonominės teisės analizės judėjimui itin svarbių įžvalgų, bet ir sukūrė ne vieną platformą šių idėjų sklaidai. 1972 m. jis išleido teisės žurnalą Journal of Legal Studies, kuris iki šiol yra vienas garsiausių teisės žurnalų, orientuotų į ekonominę teisės analizę, pasaulyje.

Apie Poznerio įžvalgas ekonominės teisės analizės srityje galite daugiau paskaityti šiuose jo darbuose: 1) „Economic Analysis of Law“ (1973; 9th ed., Wolters Kluwer Law & Business, 2014); 2) „The Economics of Justice“ (1981; Harvard University Press); 3) „A Theory of Negligence“ 1 J. Legal Stud. 29 (1972).

Teisinis pragmatizmas

Nuo 1980 m. Pozneris vis daugiau dėmesio skyrė teisės filosofijai ir teorijai. JAV jis buvo vienas iš pagrindinių teisinio pragmatizmo atstovų. Pozneris teigė, kad teisė nėra formali, uždara loginė sistema, kuri leidžia teisėjams atsakymą mechaniškai gauti iš konkrečios teisės taisyklės. Teisę, anot jo, reikia vertinti ne pagal sukurtą teisės normų ir principų sistemą, o pagal teisės praktines pasekmes realiame gyvenime. Paprastai tariant, pragmatiškas teisėjas sunkioje byloje klausia ne „ką sako teisės taisyklė?“, o „kuris sprendimas, viską įvertinus, lems geriausius rezultatus?“

Pozneris, atitinkamai, buvo aršus formalizmo kritikas. Jis ir pripažino, kad paprastose bylose teisėjas gali nesunkiai rasti atsakymą teisėje. Tačiau tais atvejais, kai teisės normos yra neaiškios, viena su kita konfliktuoja, teisėjas neturi bijoti pripažinti, kad jo sprendimai yra grindžiami ne teise, o geriausius rezultatus atnešančiu sprendimu.

The New York Times dienraštyje jis yra apibūdinęs savo, kaip teisėjo, sprendimų priėmimo procesą: „Byla – tai tiesiog ginčas. Pirmiausia reikia paklausti savęs – pamirškite įstatymus – koks būtų protingas šio ginčo sprendimas? […] Aš beveik nesidomiu teisės normomis, įstatymais ar konstitucinėmis nuostatomis.“[6]

Pozneris taip pat buvo pakankamai skeptiškas moralės filosofijai, kuri neva turėtų teisėjams suteikti filosofinių žinių apie tai, kas yra teisinga, kokie elgesio principai yra moralūs, etiški. Jis teigė, kad teisėjai, kurie labai retai turi filosofinį išsilavinimą, dažnu atveju tiesiog nėra pajėgūs iki galo suprasti filosofų įžvalgų. Be to, ir patys filosofai turi labai skirtingas nuomones apie tai, kas yra teisinga, kas yra tiesa, kas yra moralu, etiška ir t.t. Todėl teisėjai verčiau turėtų užsiimti labiau pragmatiniais dalykais, t. y. susikoncentruoti į bylos faktus, bylos rezultatą, pasitelkti savo praktines žinias.

Daugiau Poznerio įžvalgų apie pragmatizmą galite rasti: 1) „The Problems of Jurisprudence“ (Harvard University Press, 1990); 2) „Overcoming Law“ (Harvard University Press, 1995).

Teisėjų elgsena

Pozneris tyrinėjo ne tik teisinį pragmatizmą, kaip teisės teorijos dalį, bet ir veiksnius, kurie daro įtaką teisėjams priimant sprendimus. Kitaip tariant, savo tyrimuose jis kėlė klausimą, kaip teisėjai priima sprendimus?

Pasiremdamas teisiniu pragmatizmu, Pozneris teigė, kad teisėjai nėra nešališki, objektyvūs teisės orakulai ar formalūs teisės taikytojai. Teisėjai yra kaip ir bet kokie kiti žmonės, jiems įtaką daro jų asmeninės paskatos, temperamentas, ideologija, pasaulėžiūra. Savo tyrimuose jis pademonstravo, kad, pavyzdžiui, teisėjų sprendimai priklausė nuo to, kuris prezidentas – respublikonas ar demokratas – juos paskyrė. Trijų teisėjų kolegijoje esantis teisėjas turės didesnį polinkį sutikti su savo kolegomis ir nerašyti atskirosios nuomonės, nors bylą vienas būtų išsprendęs skirtingai. Atskirosios nuomonės rašymas yra neefektyvus užsiėmimas – jis atima daug laiko, dažniausiai nedaro jokios įtakos galutiniam sprendimui bei gali būti nesutarimų tarp teisėjų priežastis.

Tyrimai neapsiribojo tik teisėjais. Savo darbuose jis tyrinėjo ir arbitrų sprendimų priėmimą. Pavyzdžiui, Pozneris bandė paaiškinti, kodėl arbitrai kai kuriais atvejais priima sprendimą, kuris vienu ar kitu aspektu tenkina abidvi šalis. Arbitražo bendruomenėje šis fenomenas žinomas pavadinimu „split the baby“. Arbitrai yra arbitravimo rinkos dalyviai, jie yra suinteresuoti ateities paskyrimais arbitražo bylose. Jeigu arbitras sugeba išlaikyti abidvi šalis bent kažkiek laimingas, ateityje šalims įsivėlus į naują ginčą, šalys galimai vėl svarstys šio arbitro paskyrimą. Tuo tarpu nenaudingas sprendimas vienos iš šalių atžvilgiu, mažina arbitro pakartotinio paskyrimo tikimybę.

Daugiau Poznerio įžvalgų apie teisėjų elgseną galite rasti: 1) „How Judges Think“ (Harvard University Press, 2008); 2) „The Behavior of Federal Judges: A Theoretical and Empirical Study of Rational Choice“ (Harvard University Press, 2013; kartu su Lee Epstein ir William M. Landes); 3) „What Do Judges and Justices Maximize? (The Same Thing Everybody Else Does)“ (Supreme Court Economic Review, Vol. 3, 1993).

Teisė ir […]

Ketvirta ir paskutinė idėja yra teisės tarpdiscipliniškumas. Kaip jau minėjau, Pozneris įžvelgė didelę naudą atsižvelgti į ekonomikos mokslo įžvalgas. Tačiau tik ekonomika jis neapsiribojo. Teisė negali apsiriboti tik formaliu teisės taisyklių ir principų rinkiniu. Pozneris sugebėdavo teisei naudingų įžvalgų rasti ir srityse, kurios, iš pirmo žvilgsnio, nieko bendro su teise neturi. Keli pavyzdžiai pateikiami toliau.

Teisė ir literatūra – jis padėjo pagrindus teisės ir literatūros judėjimui, nors paradoksaliai pats nebuvo didelis šio judėjimo fanas. Jis teigė, kad literatūros kūriniai, kurie vienaip ar kitaip susiję su teise (pavyzdžiui, F. Kafkos „Procesas“), nesuteikia daug žinių apie tikrąjį teisės turinį. Kitaip tariant, skaitydamas Kafką, daug neišmoksi apie JAV ar Lietuvoje taikomas baudžiamojo proceso kodekso normas. Tačiau jis taip pat pripažino, kad literatūros skaitymas gali padėti teisininkams išmokti aiškiai, konstruktyviai rašyti, vaizdžiai pateikti argumentus raštu ar žodžiu teismo posėdyje.

Teisė ir kiti socialiniai mokslai – Pozneris ekonominę analizę pasitelkė įvairiose srityse. Pavyzdžiui, sprendžiant klausimus, susijusius su senatve (pensijomis), intymiais santykiais (pavyzdžiui, dviejų tos pačios lyties asmenų santuoka), demografija ir kt. Jis kartu su kitu Čikagos universiteto profesoriumi, Nobelio premijos laureatu Gary Beckeriu rašė labai garsų tinklaraištį „Becker–Posner Blog“.[7] Šiame tinklaraištyje autoriai diskutavo pačiais įvairiausiais klausimais. Pavyzdžiui, ar prostitucija, narkotikai turėtų būti legalizuoti, ar mirties bausmė iš tikrųjų atlieka prevencijos funkciją, ar kaloringo maisto apmokestinimas gali sumažinti visuomenės nutukimą?

Teisė ir politika – Pozneris parašė ne vieną knygą apie JAV vidaus bei užsienio politiką. Savo darbuose jis analizavo Prezidento Bilo Klintono apkaltą, garsiąją Bush v. Gore bylą, 2008 m. finansų krizę, kontržvalgybą po 9/11. Beje, savo knygoje apie 9/11 pasekmes JAV teisei, jis išpopuliarino (nors ir pats nesugalvojo) dabar dažnai naudojamą frazę – „Konstitucija nėra savižudybės paktas“.[8]

Daugiau Poznerio įžvalgų apie teisės tarpdiscipliniškumą galite rasti: 1) „Law and Literature: A Misunderstood Relation“ (Harvard University Press, 1988; 3rd ed., 2009); 2) „Sex and Reason“(Harvard University Press, 1992); 3) „A Failure of Capitalism: The Crisis of ’08 and the Descent into Depression“ (Harvard University Press, 2009).

Apibendrinimas: Pozneris ir Lietuva

Aprėpti Ričardo Poznerio darbų viename Teisė.Pro komentare yra neįmanoma. Nenuostabu, kad jis laikomas didžiausią įtaką teisės praktikai bei mokslui padariusiu mokslininku bei teisėju. Tą parodo ir jo citavimo rodikliai. Kai kuriais paskaičiavimais jis yra visų laikų daugiausia JAV cituotas teisės mokslininkas, daugiau nei dvigubai lenkiantis Ronaldą Dvorkiną ar Ričardą Epsteiną.[9] 

O kaip dėl jo įtakos Lietuvoje? Kaip minėjau, pastebiu, kad studentai dažnai Poznerio nėra girdėję, priešingai nei, pavyzdžiui, H. Kelseno ar H. L. A. Harto. Ekonominės teisės analizės mūsų moksle taip pat, deja, nėra daug.[10] Tačiau tikrai nėra viskas taip blogai. Dar 2004 m. lietuvių kalba išleista jo knyga „Jurisprudencijos problemos“.[11] Be to, daug vilčių suteikia ir tai, kad Pozneris Lietuvos teisės mokslo darbuose yra cituojamas. Pavyzdžiui, mokslo žurnalo „Teisė“ paieškos lauke suvedus „Posner“, paieškos sistema pateikia 12 straipsnių, kuriuose vienu ar kitu aspektu yra cituojami Poznerio darbai. Beje, įdomu tai, kad šie straipsniai nėra susiję su viena sritimi, o priešingai – apima tokias sritis, kaip įrodinėjimas, konstitucinė teisė, sutarčių teisė, konkurencijos teisė, deliktų teisė, žmogaus teisės.[12]

Belieka tikėtis, kad Poznerio įtaka – net ir jam išėjus – augs. Galime sutikti ar nesutikti su jo idėjomis, požiūriu į teisėjavimą, tačiau Poznerio darbai mus gali išmokyti itin svarbaus dalyko – kritiško mąstymo ir ne tik apie teisę, bet ir apie visą mus supantį pasaulį. Tai, greičiausiai, ir yra jo didžiausias nuopelnas.

Dr. Jurgis Bartkus yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto asistentas


[1] https://minnlawyer.com/2017/09/06/richard-posner-leader-of-a-legal-revolution/.

[2] https://www.newyorker.com/magazine/2001/12/10/the-bench-burner.

[3] Praktinis pavyzdys. Parduotuvės savininkas galėtų įrengti turėklus už 500 eurų (K). Be jų kasmet yra 10 % tikimybė, kad kas nors nukris (T = 0,1), o kritimas sukeltų 20 000 eurų žalą (Ž). Tikėtina žala yra 0,1 × 20 000 € = 2 000 €. Kadangi 500 € yra mažiau nei 2 000 €, turėklai yra verti investicijos. Jei savininkas jų neįrengs ir kas nors nukris, savininkas bus laikomas kaltu ir turės sumokėti žalą.

[4] Pavyzdžiui, žr. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 str. 1 d.

[5] Įsivaizduokime, kad programinės įrangos bendrovė (ieškovas) paduoda ieškinį konkurentui (atsakovui), siekdama užkirsti kelią artėjančiam produkto išleidimui į rinką dėl tariamos komercinės paslapties vagystės. Ieškovas pateikia prašymą pritaikyti LAP – uždrausti įrangos išleidimą į rinką. Teisėjas įvertina, kad ieškovas turi tik 30 % tikimybę (P = 0,30) laimėti bylą, tačiau, jei komercinė paslaptis nutekės, jam gresia 10 mln. dolerių žala (Hp). Tuo tarpu atsakovas turi 70 % tikimybę (1 – P = 0,70) laimėti ir dėl produkto išleidimo atidėjimo patirs 2 mln. dolerių žalą (Hd). Įrašius šiuos skaičius į Poznerio formulę, ieškovo išlaidos nepritaikius LAP yra 0,30 × 10 mln. dolerių = 3 mln. dolerių, o tai viršija atsakovo išlaidas, atsiradusias dėl LAP pritaikymo (0,70 × 2 mln. dolerių = 1,4 mln. dolerių), todėl teisėjas turėtų taikyti LAP, nepaisant to, kad ieškovas yra silpnesnėje padėtyje.

[6] https://www.nytimes.com/2017/09/11/us/politics/judge-richard-posner-retirement.html

[7] https://becker-posner-archive.pages.dev.

[8] Žr. „Not a Suicide Pact: The Constitution in a Time of National Emergency“ (Oxford University Press, 2006).

[9] Shapiro, Fred R. (2021) “The Most-Cited Legal Scholars Revisited,” University of Chicago Law Review: Vol. 88: Iss. 7, Article 1. Prieiga: https://chicagounbound.uchicago.edu/uclrev/vol88/iss7/1.

[10] Tai pastebima ir Lietuvos teisės doktrinoje. Žr. Lastauskienė, G. (2013) „Ekonominiai argumentai teisėje: jų vieta ir ribos“, Teisė, 89, pp. 20–36. doi:10.15388/Teise.2013.0.1920.

[11] https://www.knygos.lt/lt/knygos/jurisprudencijos-problemos/?srsltid=AYCX9vImES1umAx_WWACU1-A87nXwqxL_LV8n7yS-Bybd313iB7s7nOr. 

[12] https://www.zurnalai.vu.lt/teise/lt/search/index?query=Posner&authors=&dateFromYear=&dateFromMonth=&dateFromDay=&dateToYear=&dateToMonth=&dateToDay=. Tiesa, dalis cituotų darbų gali būti ne Ričardo Poznerio, bet Eriko Poznerio – taip pat garsaus Čikagos universiteto profesoriaus, R. Poznerio sūnaus.

Back to top button