KT: įstatymo nuostata, pagal kurią religinės bendrijos dėl valstybės pripažinimo gali kreiptis praėjus 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo, neprieštarauja Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalies nuostata „religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje“ neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau prieštaraujančia Konstitucijos 26 straipsnio 1 daliai („Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma“), 43 straipsnio 1 daliai („Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai“) pripažinta to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata „jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos“.

Pareiškėja Seimo narių grupė kreipimesi į Konstitucinį Teismą teigė, kad Seimas turi įgaliojimus suteikti valstybės pripažinimą bažnyčioms ir kitoms religinėms organizacijoms, taip pat atšaukti suteiktą valstybės pripažinimą, tačiau neturi diskrecijos nustatyti tokio specialaus statuso suteikimo sąlygų, nes jos yra nustatytos Konstitucijoje. Seimas suteikia valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą tik tokioms (netradicinėms) religinėms bendrijoms, kurios atitinka dvi Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas: jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Konstitucinė sąlyga „turi atramą visuomenėje“, pasak pareiškėjos, yra išplėtota oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ir siejama su daugiau kaip keliais veiklos dešimtmečiais, daugiau kaip viena ar keliomis žmonių kartomis, t. y. Konstitucinis Teismas laiką skaičiuoja šimtais, o ne dešimtimis metų. Todėl, pareiškėjos manymu, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne trumpesnis kaip 25 metų nuo pirminio religinės bendrijos įregistravimo Lietuvoje terminas, kuriam praėjus religinė bendrija įgytų teisę kreiptis dėl valstybės pripažinimo suteikimo jai, yra per trumpas, dėl to toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas priminė, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 43 straipsnio 1 dalį, bažnyčios bei religinės organizacijos, kurios Lietuvoje nėra tradicinės, gali būti išskirtos iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą – nustatant, kad jos yra valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos. Konstitucinis Teismas taip pat priminė, kad nustatyti įvairioms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms skirtingą statusą valstybėje galima tik pagal tuos kriterijus, kurie nurodyti Konstitucijoje. Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga „turi atramą visuomenėje“ reiškia, kad atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, t. y. tokia, kad dėl jos nekiltų jokių abejonių, ji negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis. Pagal Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalį taip pat reikalaujama įsitikinti, kad tos bažnyčios, religinės organizacijos mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Jeigu šios sąlygos nėra tenkinamos, atitinkamai bažnyčiai, religinei organizacijai valstybės pripažinimo suteikti negalima.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kitų bažnyčių ir religinių organizacijų, nesančių tradicinėmis Lietuvoje, teisė gauti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą, jeigu jos atitinka Konstitucijoje nustatytus kriterijus, – būtinas pliuralistinės demokratijos, nuo kurios yra neatsiejamas religijų ir tikėjimų įvairovę ir skirtingų religinių bendruomenių koegzistavimą bei reprezentavimą visuomenėje garantuojantis religinis pliuralizmas, elementas. Tai reiškia, kad Konstitucijoje, be kita ko, jos 43 straipsnio 1 dalyje, nustatyti kitų bažnyčių ir religinių organizacijų valstybinio pripažinimo kriterijai negali būti aiškinami formaliai, kaip pernelyg suvaržantys galimybę ar užkertantys kelią suteikti valstybės pripažinimą toms bažnyčioms ir religinėms organizacijoms, kurios, kaip reikalauja Konstitucija, turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.

Konstitucinis Teismas pabrėžė ir tai, kad sprendžiant dėl valstybės pripažinimo atitinkamai bažnyčiai ar religinei organizacijai suteikimo būtina atsižvelgti į tai, ar dėl, be kita ko, tam tikrų istorinių ar kitų reikšmingų valstybėje atitinkamu laikotarpiu vyravusių aplinkybių buvo galimybė bažnyčioms, religinėms organizacijoms įsisteigti ir teisėtai veikti, taip užtikrinant asmens konstitucinę teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą. Pagal Konstituciją įstatymu negali būti nustatytas toks sprendimo dėl valstybės pripažinimo suteikimo tam tikrai bažnyčiai, religinei organizacijai teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos pernelyg suvaržyti, nepagrįstai pasunkinti ar net paneigti Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje garantuojamą tų bažnyčių ir religinių organizacijų, kurios, kaip reikalauja Konstitucija, turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, teisę būti išskirtoms iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą – nustatant, kad jos yra valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos, be kita ko, negali būti įtvirtintas pernelyg ilgas terminas religinės organizacijos teisei kreiptis dėl valstybės pripažinimo įgyti, be to, negali būti nustatyta pernelyg sudėtinga, ilgai trunkanti valstybės pripažintos religinės organizacijos statuso įgijimo procedūra.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad ginčytoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas terminas, kuriam suėjus religinė bendrija įgyja teisę kreiptis dėl valstybės pripažinimo: tam, kad religinė bendrija įgytų tokią teisę, turi būti praėję ne mažiau kaip 25 metai nuo pirminio jos įregistravimo Lietuvoje, kuris pagal Įstatymo 6 straipsnio 4 dalį laikomas įvykusiu, jei religinė bendrija teisėtai veikė (buvo įregistruota) Lietuvoje po 1918 m. vasario 16 d. Tokio termino nustatymas negarantuoja, kad suėjus šiam terminui atitinkama kita (netradicinė ir neturinti valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso) religinė bendrija bus valstybės pripažinta.

Taigi, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, ginčytu Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytas 25 metų terminas nėra viena iš valstybės pripažinimo suteikimo religinei bendrijai sąlygų – turėti atramą visuomenėje ir užtikrinti, kad tos bažnyčios, religinės organizacijos mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, ir negali būti su jomis tapatinamas. Šis terminas, kaip konstatuota nutarime, yra tik prielaida pradėti valstybės pripažinimo suteikimo procedūrą.

Be to, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos valstybės pripažinimo suteikimo siekti ir toms religinėms organizacijoms, kurios dėl Lietuvoje susiklosčiusių istorinių aplinkybių, nulemtų 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką įvykdytos SSRS agresijos ir Lietuvos Respublikos teritorijos okupavimo, kai, be kita ko, nebuvo užtikrinama asmens konstitucinė teisė laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, atlikti religines apeigas, praktikuoti religinį tikėjimą, negalėjo įsisteigti ir teisėtai veikti ir tai padaryti galėjo tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Jei, kaip teigė pareiškėja, pagal Konstituciją būtų reikalaujama įstatymu nustatyti ilgesnį terminą po valstybės pripažinimo siekiančios religinės bendrijos pirminio įregistravimo Lietuvoje, kaip antai skaičiuojamą šimtais metų, kai kurios religinės bendrijos, be kita ko, galėjusios veikti neįregistruotos, negalėtų pasinaudoti Konstitucijoje garantuojama teise bažnyčioms bei religinėms organizacijoms, kurios Lietuvoje nėra tradicinės, būti išskirtoms iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą – nustatant, kad jos yra valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos, suponuojantį tam tikrų teisių bei specialių jų veiklos garantijų, kurių neturi kitos (netradicinės) valstybės nepripažintos religinės bendruomenės ir bendrijos, įgijimą, net jei jos atitiktų Konstitucijoje, be kita ko, jos 43 straipsnyje, įtvirtintus kriterijus valstybės pripažintos religinės organizacijos statusui gauti – turėtų atramą visuomenėje, o jų mokymas bei apeigos neprieštarautų įstatymui ir dorai. Taigi būtų nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo būtų reikalaujama neįmanomų dalykų, o tai pagal Konstituciją yra draudžiama.

Todėl Konstitucinis Teismas nusprendė, kad nėra konstitucinių argumentų teigti, jog Seimas, įgyvendindamas savo diskreciją spręsti dėl valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso suteikimo, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje negalėjo nustatyti tokio reikalavimo valstybės pripažinimo suteikimo religinei bendrijai procedūrai pradėti, kad nuo valstybės pripažinimo siekiančios religinės bendrijos pirminio įregistravimo Lietuvoje būtų praėjęs tam tikras skaičius metų, šiuo atveju ne mažiau kaip 25 metai. Taigi ginčytu Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeista Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalis, pagal kurią negali būti įtvirtintas pernelyg ilgas terminas religinės organizacijos teisei kreiptis dėl valstybės pripažinimo įgyti.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai kitu nei pareiškėjo nurodytasis aspektu, privalo tai konstatuoti. Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas taip pat sprendė dėl  ginčytoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pakartotinio kitos (netradicinės) religinės bendrijos kreipimosi dėl valstybės pripažinimo termino Seimui atsisakius suteikti jai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą. Pagal šį teisinį reguliavimą tik praėjus 10 metų nuo prašymo suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą nepatenkinimo dienos minėta bendrija gali pakartotinai kreiptis dėl valstybės pripažinimo suteikimo jai.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nei ginčytoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, nei kitose šio straipsnio ar Įstatymo nuostatose nėra nustatyta, kada Seimas, įgyvendindamas savo diskreciją spręsti dėl valstybės pripažinimo tam tikrai religinei bendrijai suteikimo, turi priimti atitinkamą sprendimą suteikti ar atsisakyti suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą. Vadinasi, religinei bendrijai pagal Įstatymo 6 straipsnio nuostatas kreipusis dėl valstybės pripažinimo suteikimo jai, toks Seimo sprendimas gali būti priimtas po kelių ar keliolikos metų. Konstitucinio Teismo įsitikinimu, iš bylos medžiagos, be kita ko, šioje byloje pateiktų rašytinių nuomonių, taip pat matyti, kad valstybės pripažinimo suteikimo religinei bendrijai procedūra gali trukti ilgą laiką.

Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, nepatenkinus religinės bendrijos prašymo suteikti jai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą, ji pakartotinai dėl to gali kreiptis tik praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos, sudaromos prielaidos pernelyg suvaržyti arba nepagrįstai pasunkinti Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje garantuojamą tų bažnyčių ir religinių organizacijų, kurios, kaip reikalauja Konstitucija, turi (arba laikui bėgant įgyja) atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, teisę būti išskirtoms iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą, nes valstybės pripažintos religinės organizacijos statuso įgijimo procedūros trukmė tampa itin ilga. Todėl Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata „jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos“ nėra konstituciškai pagrįsta ir prieštarauja Konstitucijos 26 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinio Teismo informacija