Šia publikacija siekiama išanalizuoti atskirai ir tuo pačiu sujungti dvi savarankiškas teisines kategorijas: perkančiųjų organizacijų diskreciją viešuosiuose pirkimuose ir jų teisę pasinaudoti vienašaliu pirkimo sutarties nutraukimu dėl esminio pažeidimo kaip teisių gynimo priemone. Straipsnyje teigiama, kad viešųjų pirkėjų diskrecijos teisėtumui pagrįsti taikytinas dviejų pakopų testas, kuris turi būti taikomas ne tik viešojo pirkimo procedūrų stadijai, bet ir pirkimo sutarties vykdymo etape. Straipsnio autorius įrodinėja, kad perkančiosios organizacijos, siekdamos pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe, visais atvejais Civilinio kodekso nuostatas turi derinti su viešųjų pirkimų principais.