StudentaiUniversitetai

Karantinas – ir mobilumui, ir žmogaus teisėms?

Šalyje susiklosčius situacijai, kai koronavirusas nenustatytam laikui sustabdė mūsų visų gyvenimus, VU Teisės fakulteto „Teisininkų dienų“ renginiai vyksta nuotoliniu būdu. Ketvirtadienį vykusioje konferencijoje „Koronavirusas ir žmogaus teises“ mokslininkai ir praktikai virtualiai diskutavo apie karantino ir kitų pandemijos pasekmių keliamus iššūkius.

Žmogaus teisių suvaržymai

Advokatas prof. Vytautas Mizaras teigia, kad šioje situacijoje jaučiame neįprastą valdžios veikimą, kai visos priemonės giliai įsiskverbia į didelio masto žmogaus teisių interesų sritį: „Ne tik žmonių, bet ir verslo interesai paliečiami. Tiek pas mus, tiek vakarų valstybėse apribota judėjimo laisvė. To nebuvo nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų. Draudžiami renginiai ir susibūrimai, kas gali būti traktuojama, kaip protestų ir susirinkimų laisvės ribojimas. Tiesiogiai nėra ribojimo gyventi šeimos gyvenimą, bet netiesiogiai susiduriame su nepagarba šeimai, kai mėnesį galiojo draudimas atvykti užsienio piliečiui, nors jo šeimos narys gyvena Lietuvoje. Visa tai kelia daug klausimų dėl žmogaus teisių ribojimo proporcingumo.“

Pasak profesoriaus, ribojimai, svarbiausia, turi būti proporcingi ir būtini tikslui pasiekti: „Jei kiltų ginčai (o aš manau, kad jų bus, be to, jau yra kitose valstybėse), tai Lietuvoje man, kaip žmogui, nesuprantama, kodėl reikėjo tokio masto draudimo užsiimti ūkine veikla, uždrausti 2/3 parduotuvių veiklos. Tad susidursime su galimais ginčais dėl šių ir daugybės kitų aspektų proporcingumo, nes, mano nuomone, vyriausybė kovo 14 d. nutarimu negalėjo nustatyti tokių ribojimų.

TGS Baltic vyresnysis teisininkas dr. Tadas Varapnickas atkreipė dėmesį į COVID-19 įtaką teisminei gynybai, esą šie aspektai yra nepelnytai pamirštami, nors netrukus gali tekti susidurti su pažeidimais dėl teisės į greitą teismą: „Kai paskelbtas karantinas, teismai reagavo skirtingai – kai kurie atidėjo posėdžius iki gegužės mėnesio, kiti perkėlė į rudenį ar net sustabdė tam tikras bylas karantino laikotarpiui. Mes, neturėdami pilno užtikrintumo, turime pasiruošti, kad visuomenės teisė i greitą teismą gali būti šiek tiek suvaržyta, nors tiek Žmogaus teisių konvencijoje, tiek Konstitucijoje įtvirtinta teisė į gynybą per kiek įmanoma trumpesnį laiką.“

Pasak jo, šios problemos sprendimas gali būti teismų darbo užtikrinimas nuotoliniu būdu: „Tai gali vykti, apie tai kalba ir Teisėjų taryba, be to, vienas kitas toks posėdis jau įvyko. Visgi, organizuojant nuotolinius posėdžius, gali kilti ir kitos grėsmės – rizikuosime, kad bus pažeisti kiti teisės i teisminę gynybą elementai, kaip kad saugumas virtualiai naudojant įvairias programas. Reiki bandyti tas grėsmes valdyti.“

Advokatų profesinės bendrijos „Bagdanskis iLaw“ įkūrėjas Tomas Bagdanskis atkreipia į darbo sąlygų problematiką: „Konstitucija man garantuoja teisę į saugias darbo sąlygas. Tačiau, iš vienos pusės, galiu sakyti, kad bijau eiti į darbą, nes nenoriu užkrėsti kitų, be to, vyriausybė rekomenduoja likti namuose. Iš kitos pusės, dėl to negaliu išlaikyti šeimos. Čia galimai atsiranda teisės į darbą pažeidimas. Arba, pavyzdžiui, privataus gyvenimo pažeidimas, kai darbdavys prašo informuoti kur buvau, kuo sergu ar sirgau. Mano teisė į asmeninį gyvenimą tokiu atveju kertasi su kito žmogaus teise būti saugiu. Sudėtingiausias klausimas yra, kaip išspręsti vertybių konkurencijos klausimą.“

Vyresniojo teisininko COBAL Lietuvos biure Giedrius Abromavičius įsitikimu, pirmiausia reikia kalbėti ne apie teisių ribojimą, kurį galima laikyti valstybės veiksmų rezultatu, bet apie visuomenės pareigas: „Mes matome iš Vyriausybės nutarimų, kad šiuo laikotarpiu turime daugiau pareigų nei įprastai ir manau, kad jas vykdome pakankamai gerai. Mūsų teisės nėra ribojamos tiek daug, kiek turime susilaikyti nuo tam tikrų teisių įgyvendinimo, norėdami išsaugoti prioritetines vertybes“.

Teisininkas atkreipia dėmesį ir į kylančias problemas dėl diskriminacijos: „JAV prezidentas šį virusą vadina „kinų virusu“, Kinijoje diskriminuojami juodaodžiai, taip pat ir lietuviai yra laikomi pandemijos nešiotojais, o Premjeras Lietuvoje yra pasakęs, kad kai kurių grįžtančių tautiečių negali vadinti žmonėmis. Mes matome tendenciją, kai pasaulis, saugodamas žmonių sveikatą, tampa tolerantiškesnis žmogaus teisių pažeidimams. Į įvairių politikų pasisakymus nėra taip aštriai reaguojama. Tai yra problema. Ar valstybė yra pajėgi apsaugoti žmogaus teises?“

Kaip užtikrinti žmogaus teises?

T. Varapnicko teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl daugelio teisių yra pakankamai aiški, o standartai yra susiformavę per daugybę Žmogaus teisių konvencijos taikymo metų, tad situacijos chaotiškumą galima pateisinti nebent netikėtumo kriterijumi: „Pradžioje matėme valdžios institucijų chaosą, seimas buvo dingęs, prezidentas taip pat, o kas dar blogiau – vakarais priimami teisės aktai, kurie įsigalioja nuo vidurnakčio, netikėtai nuleidžiami reikalavimai. Iš žmogaus teisių perspektyvos man kyla abejonių, nors iš dalies tai galima aiškinti situacijos neįprastumu.“

T. Baganskio nuomone, svarbu pasverti mūsų prioritetus: „Man įdomu, kiek mes galėtumėme oponuoti tai minčiai, kad ne fizinė sveikata turi būti lemianti, o psichinė. Gal mažumos fizinę sveikatą galima dėti į žemesnę lentyną, nei daugumos psichinę sveikatą? Juk sutrikdyti daugelio žmonių gyvenimai, pastebime daugiau smurto šeimoje apraiškų, streso, baimės dėl finansų.“

Advokatas problemą spręsti siūlo žvelgiant į užsienio valstybes bei pasikliaunant profesionalais: „Čia toks projektų valdymas gaunasi, kur turi priiminėti greitus sprendimus. Gal skirtingai reagavo kai kurios valstybės, bet svarbu įvertinti, kurių sprendimų tikrai reikia mums – gal galima pasverti, kuriose srityse vadovautis imperatyvia, o kuriose dispozityvia teise.“

V. Mizaras teigia, kad karantino metu pažeidžiamos tiek medicinos darbuotojų, tiek pacientų teisės, o viena to priežasčių – nepakankamas testavimas: „Pacientų teisės pažeidžiamos dvejopai. Tų, kurie serga kitomis ligomis, teisės į sveikatos priežiūros gavimą dabar labai ribotos. O įstatymas, leidžiantis priverstinai hospitalizuoti koronavirusu užsikrėtusį pacientą iki mėnesio, mano įsitikinimu, prieštarauja Konstitucijai. Taip pat ir medicinos darbuotojų teisės pažeistos, šiuo atveju, į saugias darbo sąlygas. Galima būtų kvestionuoti, ar tokie ribojimai, kokius matome šiandien, būtų reikalingi, jei testai būtų prieinami didesnei daliai žmonių. Nes dabar aš privalau gyventi taip, lyg sirgčiau, nors tiesiog nežinau, ar sergu.“

Teisininkų vaidmuo

Pasak V. Mizaro įvyko ir politinė, ir teisinė krizė: „Metu akmenį į teisininkų daržą, neįsivaizduoju, kodėl mes nekalbame apie tai. Ar mes laukiame, kada prasidės ginčai ir tada įjungsime savo pajėgas? Jei pažiūrėtumėme, kokios diskusijos tarp teisininkų vyksta kitose valstybėse, tai pas mus yra nepalyginama tuštuma. Todėl teisinė krizė dvejopa – dėl pasyvumo ir dėl ignoravimo pagrindinio principo, kad teisių ribojimas galimas įstatymų leidėjo, o ne vykdomosios valdžios valia. O politinė krizė, tai toks išsibalansavimas ir galios sukoncentravimas ties vyriausybe.“

T. Varapnickas atkpreipia dėmesį į tai, kad teisininkų mintis viešojoje erdvėje užgožia kitos populiarios aktualijos: „Visos nuomonės dingsta sraute, kuris vis dar užpildytas CODIV-19 naujienomis. Žinoma, teisininkams reikia būti aktyvesniems, tačiau šiai dienai žinutė auditoriją pasiekia itin sunkiai. Gal kai nuslūgs baimė toks turinys bus aktualesnis.“

Tačiau T. Bagdanskis sako, kad jau dabar reikia kalbėti apie žmogaus teises ir parodyti, ar mums jos svarbios ir ar mes pasiruošę jas ginti: „Teisininkų darbas gali pasirodyti kaip kabinėjimasis prie nieko, bet aš asmeniškai jaučiuosi saugus teisinėje valstybėje, kuri paiso Konstitucijos ir hierarchijos. Man atrodo, ši tema aktualesnė, nei iš pradžių gali pasirodyti.“

Raktažodžiai
Close
Close