Reikšmingiausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. nutartys arbitražo klausimais

2019 metais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika arbitražo tematika nebuvo gausi. Per visus metus LAT išnagrinėjo vos kelias arbitražo institutui aktualias bylas. Kai kuriose bylose LAT pakartojo bei pritaikė tęstinę teismo formuojamą praktiką (pavyzdžiui, nuosekliai tęsė praktiką, kad baudinės netesybos sudaro viešosios tvarkos pažeidimą bei pagrindą atsisakyti pripažinti ir vykdyti arbitražo sprendimą Lietuvoje), kitose – suformavo visiškai naujus išaiškinimus (pavyzdžiui, konstatavo teismo teisę nuspręsti dėl savo jurisdikcijos bei arbitražinės išlygos galiojimo, kuomet nėra pradėtos arbitražo bylos). Šiame tekste išskiriamos keturios, autorių nuomone, aktualiausios 2019 m. LAT nutartys, glaustai pristatant bylos faktines aplinkybes bei esminius LAT išaiškinimus arbitražo tematika.

Baudinės netesybos, kaip viešosios tvarkos pažeidimas

LAT 2019 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-969/2019 sprendė dėl Belgrado užsienio prekybos arbitražo teismo prie Serbijos prekybos ir pramonės rūmų sprendimo atitikties viešajai tvarkai pagal 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktą.

2009 m. sausio 9 d. pareiškėja Serbijos Respublikos privatizavimo ginčų sprendimo agentūra dėl sutarties pažeidimo nutraukė tarp jos ir įmonių UAB „Arvi“ ir Ko, UAB „Sanitex“ bei AB „Univerzal“ konsorciumo sudarytą Serbijos bendrovės „HIP-Azotara d.o.o“ (Azotara) kapitalo pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal sutarties sąlygas įmonių konsorciumas sumokėjo pareiškėjai 13,1 mln. Eur ir įgijo 100 proc. Azotara kapitalo. Šia sutartimi konsorciumas taip pat įsipareigojo vykdyti investicinę programą, t. y. per 5 metų laikotarpį konsorciumas turėjo investuoti apie 30 mln. Eur. Konsorciumui sutarties galiojimo metu pavyko įgyvendinti dvejų metų investicinę programą – į Azotarą buvo investuota 4,75 mln. Eur. Pareiškėja, dėl konsorciumo padaryto pažeidimo nutraukusi sutartį, susigrąžino perduotos bendrovės Azotara kapitalą, negrąžindama konsorciumui sumokėtos kainos bei atliktų investicijų sumos. Be to, 2009 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėja kreipėsi su ieškiniu į Belgrado užsienio prekybos arbitražo teismą prie Serbijos prekybos ir pramonės rūmų, prašydama priteisi jai 25 proc. pardavimo kainos dydžio (3,275 mln. Eur) sutartinę baudą iš konsorciumo. 2012 m. balandžio 27 d. arbitražo teismas tenkino pareiškėjos ieškinį. 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškėja Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą šį arbitražo sprendimą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvoje.

Konsorciumas Lietuvos apeliaciniame teisme kėlė klausimus dėl Serbijos arbitražo sprendimo atitikties 1958 m. Niujorko konvencijai, teigė, jog sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai. Teisėjų kolegija visus konsorciumo keliamus klausimus vertino kritiškai ir atmetė argumentus dėl dvigubo nubaudimo, nes nustatė, kad tokio dydžio netesybos buvo nustatytos sutartyje, todėl jos nėra baudinės ir nepažeidžia Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos.

LAT nesutiko su tokia Lietuvos apeliacinio teismo pozicija. LAT atkreipė dėmesį į suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną, kurioje buvo pripažinta, jog privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartis, kai viena iš sutarties šalių yra valstybė ar savivaldybė, turi būti vertinama vadovaujantis tais pačiais principais, kaip ir įprastuose civiliniuose teisiniuose santykiuose. Tai reiškia, jog nutraukiant tokią sutartį, abi sutarties šalys yra grąžinamos į iki sutarties sudarymo buvusią padėtį, taikant dvišalę restituciją, kai viena šalis gali susigrąžinti tai, kas buvo perduota kitai šaliai, tik tuo atveju, jei kitai šaliai yra grąžinama viskas, kas buvo iš jos gauta. Vienašalės restitucijos atvejis būtų galimas, tik kitai šaliai patyrus kokios nors žalos.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimų atitiktį tarptautinėms restitucijos teisinio reglamentavimo tendencijoms, LAT pripažino, jog nesant žalos šioje situacijoje pareiškėja negalėjo taikyti vienašalės restitucijos, t. y. pareiškėja negalėjo susigrąžinti perduoto Azotara kapitalo ir pasilikti sumokėtos kainos bei investuotų lėšų. Atitinkamai, arbitražo priteistas 25 proc. (3,275 mln. Eur) netesybas LAT pripažino baudinėmis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Serbijos arbitražo priteista suma, vertinama visų pirkėjui pritaikytų sankcijų kontekste, yra skirta nubausti, o ne atlyginti iš anksto numatytus ar realiai patirtus nuostolius. Tokio pobūdžio baudų priteisimas pažeidžia ne tik Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos, bet ir tarptautinės viešosios tvarkos turinį. LAT nustatė, jog byloje egzistuoja išskirtinės aplinkybės, kurios sudarė pagrindą pripažinti arbitražo sprendimą nesuderinamą su viešąja tvarka 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkto prasme, todėl atmetė prašymą pripažinti ir leisti vykdyti tokį arbitražo sprendimą Lietuvos Respublikoje.

Šalių valios svarba, nustatant arbitražinės išlygos egzistavimą

LAT 2019 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-916/2019 sprendė dėl arbitražinės išlygos egzistavimo.

Ieškovė UAB „Ceryx“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos ir palūkanų priteisimo iš Rusijos bendrovės „OOO TD Selena-Kosmetik“. Šalių sutartyse, kurios buvo sudarytos rusų kalba, buvo numatyta, jog „visi nesutarimai reguliuojami derybomis arba arbitražiniame teisme, Kauno mieste, Lietuvoje“. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį ir pripažino, jog šalys yra susitarusios ne dėl teismingumo, o dėl to, jog ginčas bus sprendžiamas arbitraže.

Ieškovė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, citavo ankstesnę LAT nutartį (Nr. e3K-7-73-421/2017), kurioje buvo išaiškinta, kad: „Rusijos Federacijos teismai, nepaisant jo pavadinime esančio žodžio „arbitražinis“, nėra arbitražai, kaip taip yra suprantama pagal 1958 m. Niujorko konvenciją ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą, o yra minėtos valstybės teismų sistemos dalis“. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nėra pagrindo vadovautis minėta kasacinio teismo praktika, nes ginčo aplinkybės nėra analogiškos, kadangi kasacinis teismas tiesiog aiškino Rusijos Federacijos teismų sistemos sąvokų reikšmę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai ir teismo nutartį paliko nepakeistą.

LAT nesutiko su žemesniųjų instancijų teismų sprendimais. LAT pabrėžė, kad svarbus ne pažodinis sutarčių aiškinimas, o susitarimo šalių tikroji valia. Nors priimant ieškinį, nėra tipiška aiškintis šalių valią, tačiau teismas turi pareigą įsitikinti, ar jis turi jurisdikciją spręsti keliamą ginčą. Todėl tokiais atvejais kaip šis, teismas dar ieškinio priėmimo stadijoje turi imtis priemonių, kad nustatytų šalių valią dėl arbitražinės išlygos sudarymo.

LAT, aiškindamasis susitarusių šalių valią, pirmiausia, atkreipė dėmesį, kad Kaune nėra arbitražo institucijos. Antra, LAT akcentavo, jog sutartys buvo parengtos rusų kalba. Šio argumento kontekste LAT rėmėsi anksčiau ieškovės nurodyta kasacinio teismo praktika ir aiškino, jog žodžių junginys „arbitražiniame teisme, Kauno mieste“ gali būti aiškinamas ir suprantamas kaip „Kauno miesto teisme, nagrinėjančiame komercinius ginčus“. Galiausiai, svarbi aplinkybė yra ir ta, kad ieškovės buveinė yra Kaune, prekių perdavimo ieškovei vieta taip pat yra Kaune. Šie punktai yra svarbūs, nustatant šalių tikrąją valią. Dėl to, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir suformuotą teismų praktiką, LAT panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir ieškinio priėmimo klausimą grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Šalių teisė atsisakyti arbitražinės išlygos konkliudentiniais veiksmais

Kitoje 2019 m. civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2019 LAT sprendė dėl šalių teisės atsisakyti arbitražinės išlygos.

Ieškovė bendrovė „Mailer LLC“ Vilniaus apygardos teismui pareiškė ieškinį atsakovėms UAB „Itema“ ir UAB „MailerLite“ dėl 2014 m. sudarytos licencinės sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, nuostolių ir skolos priteisimo. Byloje atsakovė UAB „Itema“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iš ieškovės priteisti skolą ir paskaičiuotas metines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino sutarties nutraukimą neteisėtu, priteisė ieškovei nuostolių atlyginimą. Priešieškinį teismas atmetė visiškai.

Lietuvos apeliacinis teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį bei priešieškinį paliko nenagrinėtus. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad šalys sutartyje buvo sutarusios kilusį ginčą nagrinėti Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Ieškovė pripažino tokios sąlygos egzistavimą, tačiau teigė, kad jos reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme, nes jie kildinami tiek iš sutarties, tiek iš atsakovių nesąžiningos konkurencijos veiksmų, o būtent tokie ginčai yra priskirtini teismo kompetencijai. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su tokia ieškovės pozicija ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju šalys yra susaistytos galiojančio arbitražinio susitarimo, o kilęs ginčas patenka į arbitražinės išlygos apimtį. Priešieškinio reikalavimus teismas taip pat pripažino kylančius iš sutarties, todėl sprendė, kad iš priešieškinio kylantys reikalavimai taip pat priskirtini arbitražo teismo kompetencijai.

LAT nesutiko su tokia apeliacinio teismo pozicija. LAT išaiškino, jog arbitražinis susitarimas – tai šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui. Nors sutartyje esant arbitražiniam susitarimui, teismas nebeturi teisės nagrinėti tokio ginčo, tačiau arbitražinio susitarimo faktas ne visada turi absoliučią galią, t. y. teismas, prieš atsisakydamas nagrinėti ginčą, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą.

Arbitražo susitarimą prilyginus sutarčiai, yra aišku, jog šalių teisė laisva valia susitarti dėl ginčų priskirtinumo arbitražo jurisdikcijai apima ir teisę tokį susitarimą panaikinti tiek iki, tiek po ginčo kilimo. LAT pripažino, jog šalių atsisakymas gali būti išreikštas tiek raštu, tiek konkliudentiniais veiksmais. Būtent šioje byloje šalys, nepaisydamos arbitražinės išlygos, aktyviai bylinėjosi teisme, nei viena šalis nesirėmė arbitražine išlyga ir neprašė ieškinio palikti nenagrinėto ir nukreipti šalis į arbitražą. LAT pripažino, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paneigė šalių suderintą valią atsisakyti anksčiau jų sudarytos arbitražinės išlygos dėl nagrinėjamo ginčo. Dėl to LAT panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Teismo teisė nuspręsti dėl arbitražinės išlygos galiojimo

LAT civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-916/2019 sprendė dėl teismo teisės nuspręsti dėl savo jurisdikcijos nagrinėti bylą, kai tai susiję ir su arbitražinės išlygos vertinimu.

Ginčas kilo tarp ieškovės Austrijos bendrovės „LKW Walter Internationale Trasportorganisation AG“ ir atsakovės UAB „All Time group“ pagal ieškovės ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Ieškovė teikė pervežimo paslaugas atsakovei, tačiau šalys nebuvo sudariusios bendros rašytinės sutarties dėl visų pervežimų. Dėl kiekvienos pervežimo paslaugos šalys tarėsi atskirai, t. y. atsakovė kiekvieno pervežimo atveju ieškovei pateikdavo standartinį užsakymą, o ieškovė – savo standartinį užsakymo patvirtinimą. Ieškovė ir atsakovė iš viso sudarė 32 pervežimo paslaugų sutartis, pagal kurias ir susidarė ieškovės iš atsakovės prašyta priteisti skola. Atsakovės standartinėse užsakymo sąlygose buvo įtvirtintos arbitražinės išlygos, todėl ji nesutiko, jog šis ginčas būtų nagrinėjamas teisme. Remdamasi sutarčių sudarymo faktu, atsakovė teigė, kad ieškovė sutiko su arbitražine išlyga. Tuo tarpu ieškovė neigė sutikusi su arbitražine išlyga ir tai grindė aplinkybe, jog 29 užsakymuose ieškovė ranka padarė prierašą, kad sutartis yra sudaroma tokiomis sąlygomis, kaip yra numatyta jos užsakymo patvirtinime. Ieškovės pateiktuose užsakymų patvirtinimuose arbitražinės išlygos nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį ir padarė išvadą, kad ieškovė nepriėmė atsakovės parengto standartinio sutarties teksto be jokių išlygų, t. y. ji nesutiko su ginčo nagrinėjimu arbitraže. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir sprendimą paliko nepakeistą.

Kasaciniame skunde atsakovė kėlė kompetencijos-kompetencijos doktrinos taikymo klausimą ir neigė teismo galimybę spręsti dėl arbitražo teismo kompetencijos. Atsakovė rėmėsi KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta arbitražo teismo teise pačiam priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo.

Komentuodamas šį argumentą, LAT išskyrė dvi situacijas. Pirmoji situacija yra tuomet, kai kreipimosi į teismą metu jau yra pradėtas arbitražo procesas. Tokiu atveju teismas, remdamasis KAĮ 19 straipsniu, turi užtikrinti galimybę pačiam arbitražui priimti sprendimą dėl kompetencijos nagrinėti bylą, todėl šio klausimo nenagrinėja tol, kol dėl jo nenuspręs arbitražas. Antroji situacija pasižymi tuo, jog reikalavimas yra pareiškiamas tik teisme. Tuomet teismas turi pareigą išspręsti ieškinio priėmimo klausimą ir kartu nuspręsti, ar jis turi pareigą šalis nukreipti į arbitražą. Dėl to, LAT nuomone, ginčas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo, šalims nepasinaudojus teise pradėti arbitražo procesą, savaime nepašalina teismo pareigos nuspręsti dėl savo jurisdikcijos nagrinėti bylą, o tai siejasi ir su arbitražinės išlygos vertinimu. Taigi žemesnių instancijų teismai pagrįstai sprendė dėl savo teisės nagrinėti šį ginčą.

Toliau LAT vertino arbitražinio susitarimo egzistavimą. LAT rėmėsi nokauto taisykle (angl. „knockout rule“), kuri yra perkelta į CK 6.179 straipsnį. Šios taisyklės pagrindu LAT nurodė, jog šalių sutartinių santykių turinį sudarė atsakovės užsakymų bei ieškovės patvirtinimų sutampančios sąlygos. Būtent sutampančios sąlygos neleidžia padaryti išvados, kad šalys susitarė dėl arbitražinio ginčų nagrinėjimo, nes nebuvo arbitražinės išlygos sąlygos sutapties visuose šalių susitarimuose. LAT patvirtino, jog byloje nebuvo įrodymų, kurie patvirtintų aiškų ir nedviprasmišką ieškovės pritarimą visus tarpusavio ginčus spręsti arbitraže.

* * *

Kaip matyti, nors 2019 m. LAT praktika arbitražo klausimais ir nebuvo gausi, tačiau spręstų klausimų pobūdis ir kasacinio teismo pateikti išaiškinimai yra reikšmingi bei prisideda prie tolesnės arbitražo praktikos ir doktrinos plėtotės Lietuvoje. Belieka tikėtis, kad 2020 m. atneš ne ką mažiau įdomių išaiškinimų ir nutarčių, kurias bus galima apžvelgti jau 2021 m.

Parengė advokatų kontoros TGS Baltic teisininkės Ieva Bilotaitė ir Rugilė Gediminskaitė