Teismai

Praėjusios savaitės įdomiausios LAT nutartys civilinėse bylose

Pateikiame aktualiausių ir įdomiausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus nutarčių, priimtų spalio 1-4 dienomis, apžvalgą:

Nutartyje dėl pakartotinio kreditorių susirinkimo sušaukimo LAT teisėjų kolegija pasisakė, kad kad Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią tuo atveju, jeigu nutarimui priimti susirinkime balsų nepakako, administratorius per 15 dienų sušaukia pakartotinį kreditorių susirinkimą, aiškintina kaip suteikianti teisę bankroto administratoriui sušaukti pakartotinį kreditorių susirinkimą tuomet, kai į šaukiamą susirinkimą nesusirinko (ar neišreiškė savo valios iš anksto balsuodami raštu) kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, t. y. kai nebuvo kvorumo. Kitais atvejais (pvz., kai nutarimas nepriimamas, nes nepakako balsų „už“) turi būti šaukiamas ne pakartotinis, o kitas kreditorių susirinkimas. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad nurodyta išvada atitinka įstatymo leidėjo valią, kuris nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliosiančio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 49–50 straipsniuose expressis verbis įtvirtino, kad pakartotinis kreditorių susirinkimas šaukiamas tuo atveju, kai neįvyksta kreditorių surinkimas.

Be to, pasisakyta, kad teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs. Kita vertus, kasacinio teismo ne kartą nurodyta ir tai, kad kai apeliacinės instancijos teismas nukrypsta nuo savo sukurtų horizontaliųjų precedentų, kurie niekada nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, tai ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių fizinio asmens pripažinimą neveiksniu tam tikroje srityje, aiškinimo ir taikymo, pasisakyta, jog tik tais atvejais, kai teismui kyla abejonių dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje tikslingumo, visos abejonės turi būti vertinamos asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu tam tikroje srityje, naudai ir visais atvejais turi būti taikomos kuo mažiau asmens veiksnumą ribojančios priemonės. Asmens veiksnumo ribojimas gali būti pripažintas neproporcingu tik tada, kai teismui kyla abejonių, ar asmuo iš tikrųjų yra visiškai neveiksnus, nors tai patvirtina medicininiai neveiksnumo nustatymo kriterijai, ar vis dėlto, įvertinus ir teisinius neveiksnumo nustatymo kriterijus, teismas nusprendžia, kad tam tikrose santykių srityse asmuo gali suprasti tam tikrų savo veiksmų prasmę ir juos valdyti. Tačiau jei iš byloje pateiktų įrodymų visumos aišku, kad asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti visose srityse, minėta, teismas sprendimu gali pripažinti asmenį neveiksniu visose srityse.

_____

Kitoje nutartyje pasisakyta, kad šalių taikos sutartyje nustatyta sąlyga, kad bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti teismui, reiškia ne ką kita, kaip susitarimą, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas būtų sprendžiamas CPK nustatyta tvarka. Nors ginčijama taikos sutarties nuostata nebuvo susitarta dėl konkrečių atlygintinų šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų sumų, tačiau, priešingai nei sprendė teismai, pripažintina, jog ja taip pat nebuvo atsisakyta teisės gauti patirtų išlaidų atlyginimą CPK 94 straipsnio 2 dalies prasme. Nurodydamos, kad bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti teismui, šalys aiškiai išreiškė valią, kad jų turėtos bylinėjimosi išlaidos būtų paskirstytos teismo CPK nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant CPK 94 straipsnio nuostatas, nurodoma, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija. Lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kita.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, aiškinimo ir taikymo, pabrežta, kad teisėjų kolegija teisiškai nepagrįsta pripažįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ieškovas pats privalėjo imtis aktyvių veiksmų skųsdamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir (ar) prokuroro veiksmus, teikdamas prašymus, reikšdamas nušalinimus. Būtent teisėsaugos pareigūnai turi įstatymo jiems nustatytas pareigas išsamiai ir visapusiškai tirti nusikalstamas veikas. Tuo tarpu įtariamasis, kaltinamasis baudžiamajame procese turi tik pirmiau minėtas teises, bet ne pareigas. Priešingai aiškinant, įtariamajam ar kaltinamajam asmeniui būtų uždėta nepagrįsta įrodinėjimo našta baudžiamajame procese, be to, galėtų būti pažeistas ir nekaltumo prezumpcijos principas, nes ne atitinkamos institucijos turėtų įrodyti asmens kaltę, bet asmeniui būtų perkeliama dalis ar visa našta įrodyti, jog jis yra nekaltas.

Vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad egzistuoja teismo, priėmusio aukštesnės instancijos teismo panaikintą apkaltinamąjį nuosprendį, neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga. Tam, kad būtų nustatyti teismo neteisėti veiksmai, byloje turi būti įrodyta, jog procesinis teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.

_____

Dar kitoje byloje susiklostė tokia situacija, kai, ieškovui 2018 m. gruodžio 19 d. pateikus prašymą sudaryti jam galimybę atsiliepti į atsakovo pateiktus papildomus įrodymus bei pateikti papildomus įrodymus, paneigiančius atsakovo pateiktus įrodymus, ir tuo tikslu atidėti bylos nagrinėjimą, paskiriant kitą teismo posėdį ne anksčiau kaip 2019 m. kovo 18 d., apeliacinės instancijos teismas jį išsprendė, atmesdamas šį ieškovo prašymą tik 2019 m. vasario 18 d. nutartimi, kuria išsprendė ir ginčą tarp šalių. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas, laiku ir tinkamai (tenkinęs arba atsisakęs tenkinti prašymą) neišsprendęs ieškovo prašymo atidėti teismo posėdį, paneigė ieškovo teisėtus lūkesčius ir sukūrė teisinį neapibrėžtumą ir netikrumą. Apeliacinės instancijos teismas, laiku neišsprendęs ieškovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir nenustatęs jam termino paaiškinimams dėl pridėtų naujų įrodymų, taip pat naujiems įrodymams pateikti, neužtikrino ieškovui galimybės suformuluoti bei išreikšti savo poziciją, išklausyti jo nuomonę apie pateiktą įrodymą, jame nustatytas aplinkybes ir pateikti savo įrodymus. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesudarė galimybių ieškovui pasinaudoti savo, kaip bylos šalies, teisėmis, įtvirtintomis CPK.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nepagrįstai skundžiamame teismo sprendime teigiama, jog ieškovas turėjo pakankamą – vieno mėnesio trukmės – laiko tarpą savo pozicijai dėl naujai pridėtų įrodymų pateikti. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo pagrįstą lūkestį, jog jo motyvuotas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl jame nurodytų priežasčių bus išnagrinėtas ir dėl jo bus pateiktas teismo procesinis sprendimas. Nepagrįsta ir neracionalu reikalauti, kad šalis, pateikusi teismui prašymą, kuriuo siekia, kad jai būtų suteiktas papildomas laikas paaiškinimams ir naujiems įrodymams pateikti, visada preziumuotų, jog teismas tokio papildomo laiko nenustatys ir jos prašymo netenkins, atsižvelgiant vien į tai, kad iki bylos nagrinėjimo posėdžio datos yra likęs daugiau nei mėnuo. Tokia prezumpcija šalies prašymą darytų beprasmį, bylos procesą – nenuspėjamą ir galimai sukurtų nepagrįstas šalies išlaidas procese.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad teismo procesas nėra privatus šalių ginčo sprendimo būdas, būtent teismas, o ne šalys vadovauja procesui. Todėl būtent teismas ir turi užtikrinti proceso eigą, nustatydamas aiškius (o ne nuspėjamus) terminus procesiniams veiksmams atlikti. Tik apeliacinės instancijos teismui išsprendus šį prašymą (jį tenkinus ar atmetus), ieškovas būtų buvęs tinkamai informuotas, iki kada turi pateikti paaiškinimus dėl atsakovų pateiktų naujų įrodymų ir pats pateikti naujus įrodymus. Sukurdamas tokią teisinę situaciją ir nereaguodamas į ieškovo prašymą teismas pažeidė CPK 7 ir 8 straipsnių nuostatas, įtvirtinančias proceso koncentracijos, bendradarbiavimo, teisėjo vadovavimo procesui principus. Iš šių principų kyla teismo pareiga išnagrinėti proceso šalies (nagrinėjamu atveju šalies, kuri ir inicijavo ginčą – ieškovo) pateiktą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, argumentuojant tuo, kad priešingos šalies pateikti ir apeliacinės instancijos teismo priimti nauji įrodymai yra didelės apimties, jiems išnagrinėti ir pozicijai dėl jų pateikti reikia daugiau laiko, negu yra iki nustatyto teismo posėdžio datos.

CPK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visus pasiūlymus dėl įrodymų tyrimo tvarkos dalyvaujantys byloje asmenys pateikia raštu arba žodžiu nagrinėjimo teisme metu. Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, tinkamai nesudaręs galimybės ieškovui pasisakyti dėl apeliaciniame procese prie bylos pridėtų naujų atsakovų teiktų įrodymų, neturėjo galimybės jų visapusiškai ir objektyviai įvertinti.

 

Tekstą parengė VU Teisės fakulteto docentė Vigita Vėbraitė

Raktažodžiai
Close
Close