ESTT: moteris, kuri nutraukia savarankiškai dirbančio asmens veiklą dėl nėštumo, išsaugo savarankiškai dirbančio asmens statusą, jeigu per pagrįstą laikotarpį po vaiko gimimo atnaujina tą veiklą arba pradeda dirbti
H. Daknevičiūtė yra Lietuvos pilietė, kuri nuo 2011 m. dirbo pagal darbo sutartį Jungtinėje Karalystėje. 2013 m. gruodžio mėn. sužinojusi, kad tapo nėščia, ji nusprendė nuo 2013 m. gruodžio 25 d. vykdyti savarankišką veiklą kaip kosmetologė. Po faktiško veiklos nevykdymo laikotarpio nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. spalio mėn. pabaigos H. Daknevičiūtė toliau vykdė labai nedidelės apimties kosmetologijos veiklą, ją visai nutraukė dėl nepakankamų pajamų. Vėliau vėl įsidarbino pagal darbo sutartį.
Ji pateikė prašymą skirti savaitinę išmoką už išlaikomą vaiką. Sprendimu šis prašymas buvo atmestas remiantis tuo, kad, atsižvelgiant į taikytinus nacionalinės teisės aktus, jos teisė nuolat gyventi šalyje nėra pakankamai pagrįsta, kad atitiktų sąlygas tai socialinei išmokai gauti. Buvo argumentuojama, kad pareiškėjos nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2015 m. vasario 9 d. vykdyta ekonominė veikla buvo nereikšminga, todėl šiuo laikotarpiu ji nebuvo ekonomiškai aktyvi.
ES Teisingumo Teismas (ESTT) rugsėjo 19 d. prejudiciniame sprendime išaiškino, kad SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad moteris, kuri nutraukia savarankiškai dirbančio asmens veiklą dėl fizinių suvaržymų, susijusių su paskutiniais nėštumo mėnesiais ir trumpu laikotarpiu po gimdymo, išsaugo savarankiškai dirbančio asmens statusą, jeigu per pagrįstą laikotarpį po vaiko gimimo atnaujina tą veiklą arba pradeda vykdyti kitą savarankišką veiklą ar dirbti.
Teisingumo Teismas pakartojo, jog moteris, kuri yra priversta nebedirbti pagal darbo sutartį dėl fizinių suvaržymų, atsiradusių paskutiniais nėštumo mėnesiais ir trumpą laikotarpį po gimdymo, iš esmės nepraranda „darbuotojo“, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnį, statuso per laikotarpį, reikalingą jai atsistatyti. Iš tikrųjų, aplinkybė, kad tokia moteris kelis mėnesius faktiškai nebuvo priimančiosios valstybės narės darbo rinkoje, nereiškia, kad tuo laikotarpiu ji šiai rinkai nebepriklausė, su sąlyga, kad per protingą laikotarpį po gimdymo ji grįžta į darbą arba susiranda kitą darbą (2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Saint Prix, C‑507/12, EU:C:2014:2007, 40 ir 41 punktai). Sąjungos pilietė būtų atgrasyta nuo naudojimosi savo judėjimo laisve, jei tuo atveju, jeigu ji priimančiojoje valstybėje taptų nėščia ir todėl nors ir trumpam nustotų vykdyti savarankišką veiklą, ji rizikuotų netekti savarankiškai dirbančio asmens statuso šioje valstybėje.
Nėščios moterys, tiek dirbančios pagal darbo sutartį, tiek vykdančios savarankišką veiklą, yra vienodai pažeidžiamos. Šiuo klausimu Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 2010/41 18 konstatuojamojoje dalyje aiškiai pripažino savarankiškai dirbančių moterų ekonominį ir fizinį pažeidžiamumą nėštumo laikotarpiu. Pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad savarankiškai dirbančioms moterims galėtų būti suteikta pakankama motinystės išmoka, kad jos galėtų sustabdyti profesinę veiklą tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios numatytos darbuotojoms, dirbančioms pagal darbo sutartį. Tai reiškia, kad moteris, kuri nustoja vykdyti savarankišką veiklą dėl fizinių suvaržymų, atsiradusių paskutiniais jos nėštumo mėnesiais ar trumpą laikotarpį po gimdymo, neturėtų būti vertinama skirtingai, kiek tai susiję su jos teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje išsaugojimu, palyginti su pagal darbo sutartį dirbančia darbuotoja panašioje situacijoje.
