Institucijos

S. Nikartas: teikti teisinę pagalbą turėtų būti garbė

Susidūrę su teisinėmis problemomis, nepasiturintieji dažniausiai nuleidžia rankas. Bent jau Lietuvoje įsigalėjęs požiūris, kad valstybės garantuojama nemokama teisinė pagalba yra nekokybiška ir neefektyvi. Siekdami sulaužyti šį stereotipą grupė mokslininkų ir kitų specialistų atliko nemažą darbą – ištyrė teisinės pagalbos teikimą įvairiose šalyse ir parengė rekomendacijas dėl paslaugų gerinimo. Apie tai pasakoja Lietuvos teisės instituto mokslininkas, darbo grupės vadovas dr. Simonas Nikartas, kuris kartu su kitais kolegomis dalyvavo įgyvendinant projektą „Teisinės pagalbos kokybės gerinimas: bendrieji standartai skirtingoms šalims“.

Lietuvos teisės institutas (LTI) kartu su partneriais įgyvendino projektą „Teisinės pagalbos kokybės gerinimas: bendrieji standartai skirtingoms šalims“. Trumpai papasakokite apie projektą, jo komandą. Kaip kilo tokio projekto idėja? Koks šio projekto tikslas?

Projektas buvo finansuotas Europos Komisijos lėšomis pagal „Teisingumo“ (anglų kalba – Justice) programą. Jo pagrindinis tikslas – sukurti advokatų teikiamos teisinės pagalbos kokybės standartus bei kokybės vertinimo kriterijus. Projektas buvo tarptautinis ir įtraukė įvairių sričių ekspertus, jame dalyvavo LTI ir Frankfurto prie Maino Gėtės universiteto mokslininkai, taip pat teisės praktikai, teisinę pagalbą administruojančių institucijų – Lietuvos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir Nyderlandų teisinės pagalbos tarnybos – atstovai. Šiam projektui buvo labai svarbu, kad jame dalyvavo Lietuvos advokatūros atstovai, nes projektas susijęs būtent su antrine valstybės garantuojama teisine pagalba, kurią Lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų valstybių, teikia išimtinai advokatai.

Projekto idėja rėmėsi tarptautiniais ir Europos Sąjungos (ES) dokumentais, kuriuose pabrėžiamas poreikis užtikrinti teisinės pagalbos kokybę. Tiek Jungtinių Tautų Organizacijos, tiek ES dokumentuose, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad užtikrinant teisę į teisinę pagalbą jau nepakanka vien tik suteikti advokato teisinę pagalbą asmenims, kurie dėl savo prastos finansinės situacijos neišgali susimokėti už advokato paslaugas. Svarbu yra ir tai, kad suteikta teisinė pagalba būtų kokybiška. Tačiau nepaisant šios principinės nuostatos, dar nėra sukurta daug instrumentų, kurie padėtų valstybėms siekti kokybiškesnės teisinės pagalbos, ypač jeigu kalbėtume apie bendras priemones Europos Sąjungos šalims. Atsižvelgiant į šį tam tikrą teisinės pagalbos kokybės užtikrinimo instrumentų vakuumą, Europos Komisijai buvo pasiūlyta mūsų projekto idėja ir tikslas – sukurti teisinės pagalbos kokybės standartus ir vertinimo kriterijus ES šalims.

Tikslas skamba ambicingai. Ar pavyko jį pasiekti?

Iš tiesų iškeltas tikslas skamba labai ambicingai – sukurti vienodus standartus visoms ES šalims tikrai nėra paprasta. Juk visos šalys yra labai skirtingos tiek savo teisiniu reguliavimu, kultūra, ekonomine ir socialine padėtimi. Projekto metu pastebėjome, kad vien tarp mūsų, trijų partnerių, valstybių teisinės pagalbos sistemų yra didžiuliai skirtumai. Tai, kas veikia Nyderlanduose ar Lietuvoje, visiškai nėra tinkama Vokietijoje ir atvirkščiai. Taigi, pradžioje aiškiai pamatėme, kad vienodų standartų kaip taisyklių, kurių turėtų laikytis ES šalys, sukurti praktiškai neįmanoma.

Todėl parengėme gerosios praktikos standartus, kuriuos siūlome ES narėms kaip priemones, kurios gali padėti didinti teisinės pagalbos kokybę. Kiekviena valstybė gali atsirinkti konkrečias priemones, atsižvelgdama į savo nacionalinį teisinį reguliavimą, kultūrinį, ekonominį ir socialinį kontekstą.

Mūsų sukurtų gerosios praktikos standartų validumą sustiprino atlikta 90 ekspertų iš daugiau nei 20 ES šalių apklausa. Apklausos metu ekspertai įvertino konkrečius standartus-instrumentus teisinės pagalbos kokybės užtikrinimo aspektu, taip pat galimybes įdiegti atitinkamus standartus savo šalyse. Stengėmės pateikti standartus objektyviai, todėl šiuo tyrimu buvo išryškinti kiekvieno gerosios praktikos standarto-priemonės privalumai ir trūkumai.

Minėjote, kad projekto partnerių šalių teisinės pagalbos sistemos labai skirtingos. Kokie būtų esminiai skirtumai šiose šalyse? Ko galėtumėme pasimokyti iš jų?

Pavyzdžiui, Vokietijoje teisinės pagalbos sistema labai skiriasi nuo Lietuvos ir Nyderlandų. Šioje šalyje teisinę pagalbą teikiantį advokatą skiria teisėjai. Vokietijoje taip pat ypač gerbiamas ir saugomas advokatų nepriklausomumas ir autonomija. Vizito Frankfurte metu susitikę su advokatūros bendruomenės atstovais paklausėme, kaip jie žiūri į galimybes vertinti advokatų veiklos kokybę teikiant teisinę pagalbą. Iš pradžių jie tarsi nesuprato šio klausimo, – bet kokią išorinę intervenciją jie suvokia kaip advokato nepriklausomumo pažeidimą. Ir klausimas apie advokatų veiklos vertinimą jiems pasirodė keistas ir nesuprantamas.

Nyderlanduose, kaip ir Lietuvoje, veikia Teisinės pagalbos tarnyba, kuri administruoja teisinės pagalbos teikimą šalyje. Tačiau Nyderlandai išsiskiria labai išvystytu tarpinstituciniu bendradarbiavimu, kurį ypač stiprina aukštas institucijų tarpusavio pasitikėjimas. Visi sprendimai, susiję su galima intervencija į advokatūros veiklą, priimami kartu su advokatų bendruomene. Nyderlandų teisinės pagalbos tarnybos atstovas per projekto susitikimus, kurių metu diskutuodavome, kaip spręsti vienokią ar kitokią problemą, susijusią su teisinės pagalbos kokybės užtikrinimu, ypač derinant valstybės institucijų ir advokatų bendruomenės interesus, nuolat kartodavo „reikia kalbėtis, reikia kalbėtis“. Toks yra olandų požiūris – siekiant spręsti iškylančias problemas, diegiant naujus kokybės gerinimo instrumentus, svarbu kalbėtis, derinti savo požiūrį, pozicijas, siekiant bendro tikslo. Juk ir mes Lietuvoje visi sutinkame, kad aukšta teisinės pagalbos kokybė yra visiems svarbi, tik kartais skirtingai suvokiame, kaip to turėtų būtų siekiama. Olandai stengiasi skirtingas nuomones suderinti kalbėdamiesi, siekdami dialogo. Turbūt būtent šių kolegų iš Nyderlandų gebėjimo bendradarbiauti ir siekti dialogo ir galėtumėme labiausiai pasimokyti.

O kokia padėtis su teisinės pagalbos kokybe yra Lietuvoje? Projekto metu atlikote teisinės pagalbos teikėjų, jos klientų, taip pat prokurorų, teisėjų interviu. Kokias teisinės pagalbos problemas Lietuvoje išryškino Jūsų tyrimas?

Kalbant apie Lietuvą, kiek teko girdėti ir susipažinti su ekspertų nuomone apie teisinį reguliavimą ir institucinę sistemą, tarptautinių organizacijų esame vertinami gana gerai. Lietuvoje nemokama teisinė pagalba prieinama plačiam ratui žmonių. O pirminė teisinė pagalba prieinama kiekvienam. Taip yra tikrai ne kiekvienoje valstybėje. Tačiau turime tam tikrų problemų su teisinės pagalbos kokybe. Ne paslaptis, kad visuomenėje pradeda įsivyrauti tam tikri stereotipai, susiję su valstybės garantuojama teisine pagalba: manoma, kad, palyginus su privačių advokatų paslaugomis, ji yra žemos kokybės, kad jos galima prašyti tik iš bėdos, kai nėra pinigų ir kitų išeičių, kad advokatas, teikiantis teisinę pagalbą, neatstovaus tinkamai, nedės pakankamai pastangų siekdamas apginti klientą ir pan.

Projekto metu atliktas tyrimas iš dalies paneigė šiuos stereotipus ir nuostatas – jis parodė, kad antrinės teisinės pagalbos, kurią teikia advokatai, kokybė nėra vertinama labai prastai – kaip ir visur, yra ir gerai, ir blogai dirbančių.

Tyrimas buvo naudingas tuo, kad leido pažvelgti į teisinės pagalbos sistemą iš įvairių pozicijų, t. y. tiek kliento, kuris gauna pagalbą, tiek advokato, kuris ją teikia, tiek teisėjo ar prokuroro, kuris dalyvauja teisinės pagalbos teikimo procese, akimis. Tikėjomės didesnio kliento nusivylimo, tačiau, nors pasitaikė ir kritiško požiūrio, nemažai klientų teigiamai vertino teisinės pagalbos advokatus ir buvo patenkinti jų suteiktomis teisinėmis paslaugomis.

Dauguma klientų neturi teisinių žinių, todėl jiems sunku vertinti advokato veiklos aspektus, susijusius su teisės taikymo klausimais. Klientai daugiau vertina advokato komunikacines ir žmogiškąsias elgesio savybes, pvz., ar advokatas bendravo mandagiai, ar buvo atidus ir dėmesingas, ar buvo aktyvus gindamas jo teises ir pan.

Nustebino ir interviu dalyvavusių advokatų objektyvumas: daugelis jų, paklausti apie problemas, susijusias su antrinės teisinės pagalbos teikimu, nepuolė ginti savo kolegų, o pripažino, kad problemų egzistuoja, kad ne visi advokatai suteikia kokybiškas teisines paslaugas. Aišku, viena svarbiausių įvardytų problemų – nedidelis teisinės pagalbos advokatų atlygis, kuris yra gerokai mažesnis nei privačių advokatų.

Vis dėlto advokatai taip pat įvardijo daug aspektų, kurie susiję su teisinės pagalbos administravimo kokybe, pateikė vertingų pasiūlymų, kaip galima teisinės pagalbos administravimą padaryti efektyvesnį, pvz., labiau individualizuoti darbo krūvio apskaitą (pvz., nustatant darbo krūvį ir atitinkamai atlygį, labiau atsižvelgti į bylos sudėtingumą, reikalingą laiką pasiruošti bylai ir pan.). Kitas svarbus aspektas, kurį akcentavo advokatai – tai kliento ir advokato santykis: labai svarbu žmonėms suteikti galimybę pasirinkti advokatą.

Teisėjų ir prokurorų nuomonė taip pat nebuvo vienareikšmiška. Jie pastebėjo tiek neigiamų, tiek teigiamų advokatų, teikiančių teisinę pagalbą, veiklos aspektų. Iš teigiamų galima paminėti tai, kad pastaraisiais metais teisinę pagalbą teikiančių advokatų gretas papildė nemažai jaunų ir motyvuotų teisininkų, kurių darbo kokybė ir etika yra aukšta.

Įdomu, kad tiek teisėjai ir prokurorai, tiek advokatai interviu metu pažymėjo, kad pagrindinis teisinės pagalbos kokybės veiksnys yra ne advokatų kompetencija (jų nuomone, daugumos advokatų kompetencija yra aukšta), o motyvacija, kurią mažina ne tik nedidelis atlygis, tačiau ir tokios kliūtys kaip menkas šios veiklos prestižas, formalieji (biurokratiniai) reikalavimai, bylų skaičius ir joms skiriamas laikas ir pan.

Projekto metu ne tik parengėte standartus, tačiau ir gaires bei rekomendacijas dėl teisinės pagalbos vertinimo. Koks turėtų būti teisinės pagalbos vertinimas, kokie yra pagrindiniai teisinės pagalbos vertinimo instrumentai?

Taip, dar vienas projekto siekis buvo parengti gaires ir kriterijus teisinės pagalbos kokybei vertinti. Vėlgi vadovaudamiesi gerąja valstybių praktika pateikėme gaires, kurios apima teisinės pagalbos vertinimo principus, kriterijus, rekomendacijas, apžvelgiami vertinimo metodai ir instrumentai, kurie taikomi įvairių valstybių praktikoje.

Kalbant apie vertinimo metodus jie gali būti įvairūs: advokatų, klientų, kitų teisės profesionalų (teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų) apklausos, teismo posėdžių stebėjimas, advokatų parengtų oficialių dokumentų analizė ir pan.

Pažangiausiu advokatų, teikiančių teisinę pagalbą, vertinimo instrumentu laikomas individualus advokato veiklos atstovaujant klientui auditas, kurį atlieka kitas profesionalus advokatas, turintis profesinės patirties ir žinių audituojamoje teisės srityje. Šio vertinimo metodo privalumas yra tai, kad toks auditas yra išsamus: jo metu vertinama ne tik advokato parengtų teisinių dokumentų kokybė, bet ir, pavyzdžiui, kaip advokatas bendravo su klientu, ar jo bendravimas buvo etiškas, ar suteikė pakankamai aiškias konsultacijas ir patarimus, ar suteiktos konsultacijos nepakenkė kliento interesams, ar tvarkingai vedė apskaitą ir pan.

Kita vertus, toks auditas kelia nemažai klausimų, ypač susijusių su advokato ir kliento santykio konfidencialumu. Per tokius auditus paprastai vertinama net ir advokato ir kliento korespondencija, o tai daugelyje valstybių jau būtų traktuojama kaip konfidencialumo pažeidimas. Taigi, prieš įgyvendinant tokius instrumentus labai svarbu įvertinti, ar tai neprieštarauja konkrečios valstybės teisiniam reguliavimui. Nekeista, kad individualus advokatų veiklos auditas yra kur kas populiaresnis anglosaksiškosios teisės tradicijos šalyse (pvz., Jungtinėje Karalystėje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ir kt.), kur advokatų nepriklausomumo ir advokato kliento santykio apsaugai paprastai skiriama mažiau dėmesio.

Ar Lietuvoje reikia diegti panašius instrumentus?

Vienareikšmiško atsakymo nėra. Kaip parodė mūsų tyrimas, diegiant bet kokius instrumentus, susijusius su intervencija į advokatų veiklą, būtina užtikrinti advokatų nepriklausomumo ir autonomijos principą, taip pat apsaugoti advokato ir kliento santykio konfidencialumą. Todėl čia labai svarbus advokatūros įsitraukimas.

Geriausia, kaip rodo valstybių praktika, kai pati advokatų bendruomenė per savo savivaldos organus priima sprendimus dėl vertinimo instrumentų įdiegimo. O jeigu tokius instrumentus siekia įdiegti teisinę pagalbą administruojanti institucija (pvz., Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, Teisingumo ministerija), svarbu, kad advokatų bendruomenė būtų įtraukiama į tokių sprendimų priėmimą. Nes jeigu imperatyviai įdiegsime instrumentus, kurie susiję, pvz., su išsamiu advokato veiklos vertinimu, apimančiu ir informaciją, sudarančią kliento ir advokato santykio turinį (pvz., advokato ir kliento susirašinėjimo korespondenciją, advokato klientui suteiktų konsultacijų turinį), bet kuris advokatas galėtų skųsti tokius sprendimus ar tokių priemonių taikymą kaip pažeidžiantį tiek jo nepriklausomumą, tiek jo santykio su klientu konfidencialumą. Be to, tokiems vertinimams atlikti reikalinga išsami dokumentacija, susijusi su kliento atstovavimu. Rinkti tokią dokumentaciją Lietuvoje teisės aktai advokatų neįpareigoja. O tokios pareigos nustatymas dar labiau padidintų administracinę naštą advokatams. Kyla pavojus, kad tokiu atveju dar mažiau advokatų (ypač gerų advokatų) norės teikti teisinę pagalbą.

Ką patartumėte daryti, kad geri advokatai norėtų teikti teisinę pagalbą?

Daugiausia kalbama apie per mažą atlyginimą. Tačiau čia svarbu atkreipti dėmesį, kad visose valstybėse teisinės pagalbos advokatų atlygis yra gerokai mažesnis nei privačių advokatų. Aišku, svarbu, kad atlygis nebūtų pernelyg mažas, jis turėtų būti proporcingai mažas. Daugelyje valstybių įprasta, kad atlygis už teisinę pagalbą yra mažesnis du kartus už panašias teisines paslaugas teikiančių privačių advokatų atlygį. Vis dėlto jeigu atlygis skiriasi penkis ar dešimt kartų, galima teigti, kad jis iš tiesų yra neproporcingas.

Kitas labai svarbus aspektas – siekti, kad teikti teisinę pagalbą būtų garbinga veikla. Kaip teigia vienas žinomiausių teisinės pagalbos tyrėjų Alanas Patersonas, Jungtinėje Karalystėje teikti teisinę pagalbą advokatui yra garbė. Nepaisant gerokai mažesnio atlygio, daug gerų, aukštos kvalifikacijos advokatų šioje šalyje noriai teikia teisinę pagalbą. Tai turbūt galima sieti ir su savanorystės reiškiniu: Vakarų Europos valstybėse savanorystė yra labai populiari, buvimas savanoriu suvokiamas kaip garbinga, prie visuomenės gerovės prisidedanti veikla. Tai galima pritaikyti ir teisinės pagalbos teikimui: advokatai tai supranta kaip tam tikrą altruistišką indėlį visuomenei, siekiant padėti labiausiai nuskriaustiems asmenims. Be to, už tokią veiklą dar gaunamas ir atlygis.

Taigi, be finansinio aspekto, dar labai svarbu ir požiūris. Lietuvoje jis pamažu keičiasi ir tikiu, kad pamažu antrinė teisinė pagalba taps garbinga, prestižine veikla, tačiau taip pat svarbu sudaryti tam dar geresnes sąlygas, pvz., mažinti administracinę naštą, nustatyti atlyginimo mechanizmus, orientuotus į realų darbo krūvį, siekti proporcingo apmokėjimo ir pan.

Teisinės pagalbos teikimas taip pat vertinamas ir kaip galimybė jauniems, pradedantiems advokatams, kuriems svarbu dirbti su bylomis, kad įgytų patirties, keltų savo kvalifikaciją. Kalbėdamiesi su advokatais Lietuvoje, išgirdome nuomonių, kad galbūt reikėtų į teisinės pagalbos teikimą labiau įtraukti advokatų padėjėjus. Galbūt galima sudaryti galimybę jiems gauti ilgalaikį advokato įgaliojimą teikti antrinę teisinę pagalbą ar pan.

Kita vertus, svarbu siekti, kad teisinę pagalbą norėtų teikti ir patyrę, aukštos kvalifikacijos advokatai. Pagrindinis tikslas turėtų būti, kad teisinės pagalbos teikimas taptų prestižine, garbinga veikla, kaip tai yra Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose ir kitose Vakarų Europos valstybėse.

Lietuvos teisės instituto informacija

Raktažodžiai
Close
Close