Patikrinimų ribų teisminės kontrolės ribos: kas sprendžia, kiek duomenų patikrinimo metu gali paimti priežiūros institucija?
Priežiūros institucija, atlikdama patikrinimą, neretai siekia nukopijuoti visą subjekto turimą informaciją – tiek iš asmeninio telefono, tiek iš kompiuterio. Vis dėlto tokiuose įrenginiuose saugoma ne vien tikrinamos įmonės dokumentacija, bet ir privatūs susirašinėjimai, trečiųjų asmenų komercinės paslaptys, advokato ir kliento komunikacija bei kiti jautrūs duomenys. Atitinkamai, kyla klausimas: ar priežiūros institucija turi teisę vienašališkai nuspręsti, kokios apimties duomenis ji surenka?
Priežiūros institucijos diskrecija spręsti dėl surenkamos informacijos apimties: esamos praktikos problematika
Lietuvos administracinių teismų praktikoje įsitvirtino požiūris, kad tirianti galimą pažeidimą būtent institucija turi diskreciją spręsti, kokios apimties informaciją surinkti patikrinimo metu.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas ir ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, vertindamas institucijos atliktų sudėtingų ekonominio pobūdžio tyrimų išvadas, teismas turi patikrinti, be kita ko, tik tai, ar institucija laikėsi procedūrinių taisyklių. Tokio reguliavimo logika iš pirmo žvilgsnio atrodo pagrįsta – jei rinktinos informacijos pobūdis ir kiekis būtų griežtai apibrėžtas iš anksto, institucija galėtų praleisti tyrimui reikšmingą informaciją.
Tiesa, egzistuoja ir tam tikros procesinės garantijos: neteisėtai gauti duomenys gali būti pripažinti neleistinais įrodymais (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2025 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Ships Waste Oil Collector ir kiti prieš Nyderlandus). Nepaisant to, teismų praktika leidžia ir vadinamąjį kryžminį duomenų panaudojimą, kai vieno tyrimo metu gauta informacija pasitelkiama kitam tyrimui pradėti, nes aiškaus tokio naudojimo draudimo nenustatyta.
Tokia praktika vertintina kritiškai. Viena vertus, ja ginamas viešasis interesas – veiksmingas reguliavimo, be kita ko konkurencijos ir finansų rinkų, užtikrinimas. Kita vertus, nuošalyje paliekami ne mažiau saugotini teisiniai gėriai: teisė į privatų gyvenimą, trečiųjų asmenų komercinės paslaptys, advokato ir kliento profesinė paslaptis bei teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Kai faktinis sprendimas dėl renkamų duomenų apimties paliekamas priežiūros institucijai, o teisminė kontrolė apsiriboja vėlesniu įrodymų leistinumo vertinimu, šių teisinių gėrių apsauga lieka silpniausia.
Ši problema dar labiau išryškėja atsižvelgiant į struktūrinį administracinio proceso ypatumą. Priešingai nei baudžiamajame procese, kuriame byla perduodama teismui pirmą kartą spręsti dėl asmens atsakomybės, administraciniame procese sprendimą dėl pažeidimo buvimo priima ir sankciją skiria pati tyrimą atlikusi institucija, o teismas veikia tik kaip jau priimto sprendimo kontrolės mechanizmas. EŽTT šiame kontekste yra suformavęs aiškius standartus: administracinių institucijų sprendimai, kuriais skiriamos baudžiamojo pobūdžio sankcijos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio prasme, turi būti peržiūrimi teismo, turinčio „pilną jurisdikciją”, t. y. galinčio panaikinti žemesnės institucijos sprendimą visais aspektais – tiek fakto, tiek teisės klausimais (žr. EŽTT sprendimus bylose Schmautzer prieš Austriją, Nr. 15523/89; A. Menarini Diagnostics S.r.l. prieš Italiją, Nr. 43509/08). EŽTT taip pat yra pripažinęs, kad šis reikalavimas tam tikrais atvejais gali būti tenkinamas taikant „pakankamos jurisdikcijos” standartą, kurio turinys priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių (žr. Sigma Radio Television Ltd prieš Kiprą, Nr. 32181/04 ir 35122/05). Tačiau net ir taikant šį švelnesnį standartą, vien formalus teisėtumo patikrinimas, neapimantis faktinių aplinkybių ir sankcijos proporcingumo vertinimo, gali būti nepakankamas.
ES – renkamos informacijos apimtis turi būti iš anksto apibrėžta
Vivendi byloje Bendrasis Teismas vertino itin plataus masto reikalavimą pateikti informaciją pagal Koncentracijų reglamentą (EB) Nr. 139/2004, be kita ko pateikti dokumentus iš penkiolikos asmenų, kurių laikotarpis apėmė beveik ketverius metus, kartu nustatant paieškos kriterijus remiantis beveik šimtu skirtingų paieškos žodžių. Maža to, reikalavimas apėmė ir asmeninius telefonus bei nešiojamus kompiuterius, jeigu jie bent kartą buvo naudoti darbo tikslais (žr. 2026 m. birželio 3 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje Vivendi prieš Komisiją, T-1097/23).
Nepaisant duomenų apimties, teismas šią priemonę pripažino teisėta. Teismas vertino, kad informacijos apimtis buvo apibrėžta iš anksto: tiksliai nustatytas laikotarpis, įvardyti konkretūs asmenys ir paieškos žodžiai, todėl sprendimas neįpareigojo perduoti viso darbuotojų susirašinėjimo. Asmeniniai įrenginiai pateko į reikalavimo apimtį tik esant objektyviam kriterijui – jei jie bent kartą buvo naudoti profesiniam bendravimui, o privataus pobūdžio duomenys renkami tik kaip neišvengiamas šalutinis šios procedūros rezultatas. Informacijos būtinumas turi koreliuoti su pakankamai tiksliai nurodytu tyrimo dalyku – priešingu atveju nei adresatas, nei teismas negalėtų patikrinti, ar prašoma informacija iš tiesų reikalinga tyrimui.
Išvada
Pusiausvyra tarp veiksmingos administracinės priežiūros ir kitų teisinių gėrių apsaugos nepasiekiama paliekant renkamos informacijos apimties klausimą tik vienos šalies nuožiūrai. Europos Sąjungos teismų praktika rodo, kad net ir disponuojant plačiais tyrimo įgaliojimais, informacija ir įrodymai patikrinimo metu turi būti renkami laikantis iš anksto apibrėžtų ribų – aiškiai nustatant laikotarpį, asmenis ir paieškos kriterijus. Lietuvos administracinių teismų praktikoje šis standartas kol kas nėra pakankamai įtvirtintas.
Tekstą parengė advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“ ekspertas Henrikas Stelmokaitis ir teisininkė Kotryna Dijokevičiūtė.
