I. Maculevičienė. Nuotolinis teismo posėdis: kaip vertinti reglamentavimo tinkamumą?

Teisingas teismo procesas sudaro esminę prielaidą teisingam bylos rezultatui. Teisė į teisingą teismo procesą lemia įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatyti Konstitucijos normas ir principus atitinkantį bylų nagrinėjimo teisme procesą[1]. Civilinio proceso kodekso (CPK) priėmimo metu buvo numatytos ir praktikoje taikytos tik dvi teismo posėdžių formos – žodinė ir rašytinė – kurių reglamentavimas buvo įtvirtintas įstatyme. Visgi pastaruoju metu civilinėse bylose vis dažniau rengiamas nuotolinis teismo posėdis, t. y. posėdis, kuris vyksta naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas. Tokio posėdžio vykdymo galimybė Lietuvoje nustatyta dar 2013 m., priėmus Vaizdo konferencijų ir telekonferencijų technologijų naudojimo nagrinėjant civilines ir administracines bylas tvarkos aprašą (Aprašas)[2]. Taigi šiuo metu įstatymų leidėjas pripažįsta ir nuotolinio teismo posėdžio galimybę, numatytą CPK 175² straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji nuotolinio teismo posėdžio organizavimo galimybė bei nurodyta vieta, iš kurios proceso dalyviams ir teismui gali būti sudarytos sąlygos dalyvauti posėdyje.

Vis dėlto CPK nenustato, kokiais pagrindais teismas gali priimti sprendimą bylą nagrinėti nuotoliniu būdu ir kokius kriterijus jis turėtų vertinti spręsdamas dėl tokios procesinės formos taikymo. Taip pat nėra apibrėžta šalių pareikštos pozicijos dėl nuotolinio posėdžio reikšmė, nenustatyta teismo veiksmų seka, kai šalių nuomonės dėl šios formos išsiskiria, ir nereguliuojama, šio posėdžio tvarka, bei kokiu būdu visuomenei turi būti sudaryta galimybė stebėti nuotolinį posėdį.

CPK 175² nuostatoje įtvirtinta, kad bylų nagrinėjimas ir byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas nuotoliniuose teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas teisingumo ministro nustatyta tvarka, suderinta su Teisėjų taryba.

Tokia tvarka yra įtvirtinta Aprašo nuostatomis, kurio 2 punkte nurodytas tikslas nustatyti proceso dalyvių dalyvavimo teismo posėdžiuose ir liudytojo apklausos naudojant vaizdo konferencijų ir telekonferencijų technologijas tvarką. Tačiau nepaisant nurodyto tikslo, manytina, kad Aprašo reglamentavimas yra fragmentiškas. Jame nėra nurodyta išsami nuotolinio teismo posėdžio organizavimo ir dalyvavimo jame tvarka, pateikiamas epizodinis reglamentavimas, pavyzdžiui, teismo proceso dalyvių tapatybės nustatymo tvarka, viešumo užtikrinimo priemonės. Dėl to kyla klausimas, kokia teismo posėdžio tvarka remdamiesi teismai šiuo metu organizuoja nuotolinius teismo posėdžius?

Pagrindinis nacionalinis teisės aktas, reglamentuojantis nuotolinį teismo posėdį (jo tvarką), yra rekomendacinio pobūdžio Teisėjų tarybos patvirtintos rekomendacijos dėl nuotolinių teismo posėdžių (Rekomendacija)^[3], kurios parengtos remiantis 2021 m. birželio 30 d. Europos veiksmingo teisingumo komisijos (CEPEJ) gairėmis dėl vaizdo konferencijų teismo procese^[4]. Visgi Rekomendacijos tikslas yra nurodomas kaip siekis pateikti patarimus teismams ir proceso dalyviams, siekiant nustatyti standartus ir užtikrinti gerosios praktikos laikymąsi, įgyvendinant teisingumo vykdymą, tačiau ne reglamentuoti šio proceso tvarką.

Taigi, nors Rekomendacijos teismams nėra privalomos, tačiau manytina, kad būtent jomis yra vadovaujamasi, pirmiausiai dėl to, kad nei CPK, nei Aprašas išsamiai nereglamentuoja nuotolinio teismo posėdžio bylos nagrinėjimo tvarkos. Rekomendacijose gana detaliai nurodyta nuotoliniam teismo posėdžiui pritaikyta jo pasirengimo tvarka ir nuotolinio teismo posėdžio eiga, jeigu iškyla poreikis pateikti į bylą dokumentus ar įrodymus, įtvirtinta kaip tai turėtų būti daroma. Taip pat detalizuota liudytojų apklausos tvarka, kuri, be kita ko, nustatyta kitokia negu CPK 193 straipsnyje, įtraukiant nuostatas dėl teismo įsitikinimo, kad liudytojui nėra daromas neigiamas poveikis ir nesinaudojama neleistinomis priemonėmis. Kai proceso dalyviai pažeidžia nuotolinio teismo posėdžio tvarką, teismas gali taikyti proceso įstatyme nustatytas priemones, įspėti asmenį, pašalinti iš teismo posėdžio atjungiant nuo vaizdo konferencijos ar telekonferencijos ir kt., tačiau ir šios priemonės nėra įtvirtintos CPK (CPK 162 straipsnis).

Atsižvelgiant į esamą nuotolinio teismo posėdžio civiliniame procese reglamentavimą kyla klausimai, ar esamas reguliavimas (teisės aktų suderinamumas šioje srityje) yra tikrai pagrįstas ir nuoseklus. Pirma, svarstytina, ar nuotolinio teismo posėdžio tvarkos reglamentavimas Rekomendacijose, o ne CPK ar Apraše, yra pakankamai pagrįstas. Tokia situacija rodo, kad teismų savivaldos institucijos iš dalies perima teisėkūros funkciją, nustatydamos civilinio proceso taisykles, kuriomis praktiškai vadovaujasi teismai ir proceso dalyviai. Dėl to tampa aktualu įvertinti, ar tinkamai užtikrinamas valdžių padalijimo principas. Nors akivaizdu, kad valdžių padalijimo sistema grindžiama ir tarpusavio bendradarbiavimu, šiame kontekste būtent bendradarbiavimo poreikis lėmė Rekomendacijų priėmimą Covid-19 pandemijos laikotarpiu, kai teismams buvo būtina skubiai suteikti aiškesnes nuotolinio bylos nagrinėjimo gaires. Tačiau pasibaigus pandemijai, o nuotolinius teismo posėdžius teismams toliau organizuojant, toks reglamentavimo tinkamumas yra abejotinas.

Be to, Rekomendacijose įtvirtinta tvarka kai kuriais atvejais nustato naujas arba nuo CPK ir Aprašo besiskiriančias taisykles. Tai matyti, pavyzdžiui, iš nuostatų dėl pasirengimo nuotoliniam posėdžiui, pareigos posėdžio pradžioje informuoti teismą apie nuotolinio posėdžio etiketo laikymąsi, dokumentų ir įrodymų pateikimo tvarkos, liudytojų ar kitų proceso dalyvių apklausos ypatumų, advokato ir jo atstovaujamojo konfidencialaus bendravimo užtikrinimo, taip pat iš priemonių, kurias teismas gali taikyti pažeidus posėdžio tvarką.

Antra, kyla klausimas, ar įstatymų leidėjas pasirinko tinkamą nuotolinio teismo posėdžio reglamentavimo modelį, t. y. ar nuotolinio posėdžio tvarka pagrįstai nustatyta teisingumo ministro tvirtinamame poįstatyminiame teisės akte (Apraše). Tradiciškai laikoma, kad iš esmės nagrinėjant bylą pirmosios ar vienintelės instancijos teisme teisė į „viešą bylos nagrinėjimą“, kaip ji aiškinama pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, apima teisę į „žodinį bylos nagrinėjimą“ ^[5]. Todėl žodinis bylos nagrinėjimas sudaro esminę teisės į teisingą teismą dalį ir yra saugomas aukščiausios galios teisės aktais, įskaitant Konstituciją ir Konvenciją. Konstitucinis viešo bylų nagrinėjimo teismuose principas gali būti užtikrinamas įvairiomis įstatymų leidėjo nustatytomis bylų nagrinėjimo teismuose formomis^[6]. Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl Seimas – įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais^[7].

Atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdžių formos ir jų vykdymo tvarka yra įtvirtintos įstatyme (CPK), negalima kurti situacijos, kai poįstatyminiu teisės aktu – šiuo atveju teisingumo ministro patvirtintu aprašu – nustatytas teisinis reguliavimas pradeda konkuruoti su Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintomis nuostatomis. Poįstatyminiai teisės aktai savo paskirtimi turi tik detalizuoti ir įgyvendinti įstatyme nustatytas bendro pobūdžio taisykles, jas konkretinant, tačiau jie negali siaurinti įstatyme ar aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintų teisių, nustatyti išimčių ar įtvirtinti naujų, įstatyme nenumatytų taisyklių. Teisėkūroje turi būti vadovaujamasi sistemiškumo principu, kuris iš esmės lemia, jog poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis; kitaip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu^[8]. Šiuo atveju susidaro situacija, kai nuotolinio teismo posėdžio reglamentavimas nustatomas ne įstatyme, bet poįstatyminiame teisės akte. Todėl nuotolinio teismo posėdžio institutas, tiesiogiai susijęs su proceso viešumo, rungimosi, dispozityvumo ir tinkamos gynybos užtikrinimu, privalo būti aiškiai ir išsamiai įtvirtintas įstatyme, kad būtų garantuojamas teisinis tikrumas, nuoseklumas ir procesinių teisių apsauga.

Galiojančiame teisiniame reguliavime taip pat nėra atsakyta į klausimą, ar nuotolinis teismo posėdis gali būti rengiamas bet kurioje civilinėje byloje, ar vis dėlto turi būti tenkinami tam tikri konkretūs kriterijai, lemiantys šios procesinės formos taikymą. Rekomendacijų 3.1 punkte nurodoma, kad nuotolinis posėdis organizuojamas esant proceso įstatymuose nustatytiems teisiniams pagrindams ir pateikiama nuoroda į CPK 175² straipsnį, tačiau šiame straipsnyje nėra detalizuota, kokie būtent pagrindai ar kriterijai turi būti įvertinti sprendžiant dėl nuotolinio teismo posėdžio organizavimo.

Atsižvelgiant į tai, kad nuotoliniai teismo posėdžiai ir ateityje išliks teisminio proceso praktikos dalimi, siekiant užtikrinti jų vykdymo teisėtumą ir aiškų procesinį reguliavimą, tikslinga, jog įstatymų leidėjas inicijuotų atitinkamus CPK pakeitimus, skirtus nuotolinių posėdžių tvarkai įtvirtinti įstatymo lygiu.

Indrė Maculevičienė yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Privatinės teisės instituto doktorantė, lektorė

[1] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012-09-21, Nr. 109-5528, ir kt.

[2] Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 1R-309 „Dėl Vaizdo konferencijų ir telekonferencijų technologijų naudojimo nagrinėjant civilines ir administracines bylas tvarkos aprašo patvirtinimo“, Valstybės žinios, 2012, Nr. 144-7435.

[3] Teisėjų tarybos 2021 m. rugpjūčio 27 d. protokoliniu nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl nuotolinių teismo posėdžių, https://www.teismai.lt/data/public/uploads/2021/08/rekomendacijos-del-nuotoliniu-posedziu-patvirtintos_skelbimui.pdf;  

[4] „Guidelines on videoconferencing in judicial proceedings (CEPEJ(2021)4REV4)“, 2021 birželio 30 d., https://rm.coe.int/cepej-2021-4-guidelines-videoconference-en/1680a2c2f4;.

[5] Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Ramos Nunes de carvalho e sá prieš Portugaliją, peticijos Nr. 55391/13, 57728/13 ir 74041/13, 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimas byloje Koottummel prieš Austriją, peticijos Nr. 49616/06“, ir kt.

[6] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2012-09-21, Nr. 109-5528.

[7] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2023 m. balandžio 26 d. nutarimas, TAR, 2024-01-02, Nr. 1; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas, TAR, 2017-01-02, Nr. 1.

[8] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimas, TAR, 2024-05-02, Nr. 8124; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarimas, TAR, 2018-04-27, Nr. 6782.