KT: Pilietybės įstatymo nuostatos, susijusios su išimties tvarka gautos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimu, neprieštarauja Konstitucijai

Konstitucinis Teismas (KT) šios dienos nutarimu neprieštaraujančiais Konstitucijai pripažino Pilietybės įstatymo (2023 m. kovo 23 d. redakcija) 30 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 24 straipsnio 10 punktą tiek, kiek jis taikomas tik asmenims, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusiems išimties tvarka, taip pat tiek, kiek pagal jį Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama, jei asmuo viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams.

Ši konstitucinės justicijos byla nagrinėta pagal pareiškėjo Regionų administracinio teismo prašymą. Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs nagrinėjamą administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto, kuriuo Prezidentas, vadovaudamasis Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalimi, Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punktu ir 30 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nusprendė, kad asmuo netenka išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės.

Šioje byloje Konstitucinis Teismas tyrė Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkto (2023 m. kovo 23 d. redakcija), pagal kurį asmuo, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijęs išimties tvarka, būdamas ir kitos valstybės pilietis, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu savo veiksmais kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumo interesams, viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, tiek, kiek pareiškėjo nurodyta, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Grįsdamas savo abejones dėl ginčyto Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkto atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui proporcingumo aspektu pareiškėjas teigė, kad, pagal ginčytą teisinį reguliavimą, pilietybės netekimo pagrindas gali būti asmens veiksmai, kurie nekelia žalos Lietuvos Respublikos saugumo interesams, taigi pilietybės netekimas tokiu atveju neprisideda prie nacionalinio saugumo užtikrinimo, todėl yra netinkama ir nebūtina priemonė šiam tikslui pasiekti.

Spręsdamas dėl ginčyto Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkto atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal ginčytą Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo ir Nacionalinio saugumo strategijos nuostatų kontekste, asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas ir kitos valstybės pilietis, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės atlikęs veiksmus, kuriais kelia grėsmę valstybės suverenumui, teritorijos vientisumui, demokratinei konstitucinei santvarkai, taikai, gyventojų gerovei, saugiai aplinkai valstybės raidai, euroatlantinės bendrijos gyvybingumui ir vieningumui, taip pat jeigu viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, kartu keldamas grėsmę ir minėtiems Lietuvos Respublikos saugumo interesams.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas paminėjo, kad įstatymų leidėjas asmens, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas ir kitos valstybės pilietis, pilietybės netekimą susiejo su to asmens veiksmais, keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui, o vienas iš tokių galimų veiksmų, keliančių grėsmę Lietuvos saugumui, yra valstybių, keliančių grėsmę Lietuvos ir jos sąjungininkų saugumui, viešas palaikymas.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčytame Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte įtvirtintas veiksmas – asmens reiškiamas viešas valstybės, keliančios grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, palaikymas vertintinas kaip galintis kenkti esminiams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, o ypač demokratinei konstitucinei santvarkai, taikai, euroatlantinės bendrijos gyvybingumui ir vieningumui. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinimą, ar minėtas asmens veiksmas kenkia esminiams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, kiek įmanoma įvertinusios konkrečią individualią kiekvieno asmens situaciją, pagal kompetenciją atlieka ginčijamą nuostatą taikančios institucijos; toks vertinimas, be kita ko, gali būti teisminės kontrolės objektas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, nustatant ginčytą Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagrindinis įstatymų leidėjo tikslas buvo esminių Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų užtikrinimas.

Taigi, įstatymų leidėjui priėmus ginčytą Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą buvo atsižvelgiama į tai, kad valstybės saugumas yra būtina sąlyga pamatinėms konstitucinėms vertybėms – valstybės nepriklausomybei, demokratijai ir respublikai – apsaugoti. Tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį asmuo netenka Lietuvos Respublikos pilietybės, suteiktos išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, jei savo veiksmais kenkia esminiams valstybės saugumo interesams, yra sudaromos prielaidos realiai ir veiksmingai ginti valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį nuo valstybei priešiškų veiksmų, galinčių sukelti grėsmę jos saugumui.

Kadangi ginčytame Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo parengtas siekiant reaguoti į geopolitinę situaciją, atsižvelgiant į Rusijos vykdomą agresiją Ukrainoje ir jos keliamą grėsmę Lietuvai ir visam regionui, kurią pripažįsta ir tarptautinė bendruomenė, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjui priimant ginčytą teisinį reguliavimą buvo atsižvelgiama į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui, be kita ko, į grėsmę pripažįstamoms ir saugomoms universalioms demokratinėms konstitucinėms vertybėms.

Vertindamas ginčyto teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui proporcingumo aspektu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nustatant ginčytą teisinį reguliavimą pagrindinis įstatymų leidėjo tikslas buvo esminių Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų užtikrinimas. Vadinasi, ginčytas teisinis reguliavimas neabejotinai yra skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsaugai. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, ginčytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė teisėto, konstituciškai pagrįsto tikslo.

Be to, ginčytas teisinis reguliavimas buvo parengtas siekiant reaguoti į geopolitinę situaciją, juo buvo siekiama itin svarbaus teisėto ir konstituciškai pagrįsto tikslo – užtikrinti esminius Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčytu teisiniu reguliavimu įtvirtinta priemonė – Lietuvos Respublikos pilietybės, suteiktos išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, netekimas dėl viešo valstybės, keliančios grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, palaikymo būtų netinkama ir nebūtina minėtam tikslui pasiekti.

Vadinasi, ginčytas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomas su valstybės saugumu susijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, suteiktos išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, netekimo pagrindas, kaip antai viešas valstybės, keliančios grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, palaikymas, kurį, kaip minėta, kiekvienu konkrečiu atveju vertina kompetentingos institucijos, nustatydamos, ar kenkiama esminiams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, laikytinas proporcingu siekiamam iš Konstitucijos kylančiam itin svarbiam tikslui – užtikrinti esminius Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

Grįsdamas savo abejones dėl ginčyto Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkto tiek, kiek nurodyta, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui aiškumo aspektu, pareiškėjas pažymi, kad nacionalinio saugumo interesų sąvoka įstatyme nėra apibrėžta, nėra aiškiai apibrėžta viešo palaikymo samprata, elementai ir tokios veikos sunkumo lygis. Taigi, pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas yra neaiškus ir sukelia teisinio nesaugumo ir neapibrėžtumo situaciją.

Vertindamas ginčyto teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui šiuo aspektu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas su valstybės saugumu susijusį Lietuvos Respublikos pilietybės, suteiktos išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, netekimo pagrindą, aiškiai apibrėžė, kad jis yra siejamas su asmens veiksmais, išreiškiančiais viešą valstybės, keliančios grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, palaikymą, kuris, kaip minėta, vertintinas kaip galintis kenkti esminiams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad sistemiškai aiškinant Pilietybės įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad juo yra įtvirtinta aiški ir pakankamai apibrėžta pilietybės netekimo procedūra, įvardytos kompetentingos valstybės institucijos, priimančios sprendimus šiuo klausimu.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nors, pareiškėjo teigimu, nacionalinio saugumo interesų sąvoka Pilietybės įstatyme nėra apibrėžta, tačiau, pagal Nacionalinio saugumo strategijos 11 punktą, esminiai Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesai yra valstybės suverenumas, teritorijos vientisumas, demokratinė konstitucinė santvarka, taika, gyventojų gerovė, saugi aplinka valstybės raidai, euroatlantinės bendrijos gyvybingumas ir vieningumas.

Be to, ne bet koks teisinio reguliavimo neaiškumas ar neapibrėžtumas yra pagrindas Konstituciniam Teismui atitinkamą teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taigi, nors, kaip nurodo pareiškėjas, ginčytame Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nėra konkrečiai apibrėžta viešo palaikymo samprata, elementai ir tokios veikos sunkumo lygis, viešo palaikymo veiksmus ir jų pobūdį, kiek įmanoma įvertinusios individualią kiekvieno asmens situaciją, pagal kompetenciją vertina ginčytą nuostatą taikančios valstybės institucijos.

Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje nėra konstitucinių argumentų, leidžiančių teigti, kad ginčytas teisinis reguliavimas yra neaiškus ar nepakankamai apibrėžtas.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punktas tiek, kiek pagal jį Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama, jei asmuo viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas taip pat prašė ištirti Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkto tiek, kiek jis taikomas tik asmenims, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusiems išimties tvarka, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas savo abejones grindė iš esmės tuo, kad Lietuvos Respublikos pilietybės, kaip piliečio teisinio ryšio su Lietuvos valstybe, turinys nepriklauso nuo pilietybės įgijimo būdo, taigi, pasak pareiškėjo, vienodi pilietybės netekimo pagrindai turėtų būti taikomi visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie kartu yra ir kitos valstybės (kitų valstybių) piliečiai, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir kokiu pagrindu turi dvigubą (dauginę) pilietybę.

Konstitucinis Teismas priminė, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti asmenis atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. Jis suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas išimties tvarka yra atskiras Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindas, kuris skiriasi nuo kitų Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindų, be kita ko, tuo, kad pagal jį Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama netaikant pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka – tai išskirtinis, ypatingas, nepaprastas atvejis. Pilietybės suteikimas užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka suponuoja bendros pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės – natūralizacijos – tvarkos išimtis.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog Pilietybės įstatymo 7 straipsnio (su 2020 m. gruodžio 10 d. pakeitimu) 8 punkte nurodytą atvejį, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, t. y. jei asmuo Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis, galima objektyviai prilyginti kitiems šiame straipsnyje nurodytiems atvejams.

Taigi tai, kad visi Lietuvos Respublikos piliečiai pilietybės santykių, piliečių ir valstybės ryšio, pareigų valstybei požiūriu laikytini esančiais vienodoje padėtyje, nepaneigia įstatymų leidėjo teisės, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas išimties tvarka yra atskiras Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindas, kuris skiriasi nuo kitų Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindų, be to, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, – tai išskirtinis, ypatingas, nepaprastas atvejis, nustatyti atskirą pilietybės netekimo pagrindą tokiu būdu Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusiems asmenims.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareiškėjo ginčytą teisinį reguliavimą, nesivadovavo objektyviu teisinio reguliavimo diferencijavimo kriterijumi ir kad toks diferencijavimas, atsižvelgiant į skirtingus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus, pagal Konstitucijos 29 straipsnį negali būti objektyviai pateisinamas.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas taip pat tyrė Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 6 punkto (2023 m. kovo 23 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 77 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 21 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, Respublikos Prezidentas priima sprendimus dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo šio įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nustatytu pagrindu.

Pareiškėjo nuomone, Respublikos Prezidento – Lietuvos valstybės vadovo statusui nėra būdinga tai, kad jis galėtų priimti sprendimus dėl žmogaus teisių ir laisvių apribojimo. Pareiškėjo manymu, iš Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto kylanti išskirtinė Respublikos Prezidento teisė teikti Lietuvos Respublikos pilietybę neapima jo teisės priimti sprendimus dėl jos netekimo. Pareiškėjui kyla abejonė, ar teisė reikšmingai riboti asmens teises gali būti pavesta politinių institucijų diskrecijai, jeigu tai nėra tiesiogiai numatyta Konstitucijoje.

Pasak pareiškėjo, pilietybės netekimo pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas, ar asmuo savo veiksmais sukėlė grėsmę Lietuvos Respublikos saugumo interesams, viešai reiškė palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, turėtų būti teisinio, o ne politinio vertinimo dalykas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų sąrašas yra įtvirtintas Konstitucijos 84 straipsnyje, o pagal Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalį, Respublikos Prezidentas daro visa tai, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Konstitucijos 84 straipsnyje įtvirtintų Respublikos Prezidento įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis. Įstatymų leidėjas gali įtvirtinti ir tokius Konstitucijoje expressis verbis nenurodytus Respublikos Prezidento įgaliojimus, kurie atitinka Respublikos Prezidento konstitucinį teisinį statusą. Tokių naujų funkcijų pobūdis neturi disonuoti ar konkuruoti su konstituciniais Respublikos Prezidento įgaliojimais, prieštarauti konstituciniam Lietuvos valstybės vadovo statusui. Pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma, juos gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje, 32 straipsnio 3 punkte (2018 m. spalio 18 d. redakcija), 34 straipsnyje (2022 m. lapkričio 24 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su šio įstatymo 24 straipsnio 10 punktu, Respublikos Prezidentas sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo gali priimti tik vienu atveju – kai asmeniui, turinčiam ir kitos valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybė buvo suteikta išimties tvarka ir šis asmuo savo veiksmais kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumo interesams, viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčytą Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatė tokius Respublikos Prezidento įgaliojimus, kurie atitinka jo, kaip subjekto, turinčio išimtinę teisę teikti Lietuvos Respublikos pilietybę, konstitucinį statusą.

Nustatydamas tokius Konstitucijoje expressis verbis nenurodytus Respublikos Prezidento įgaliojimus, kurie atitinka Respublikos Prezidento, kaip subjekto, turinčio išimtinę teisę teikti Lietuvos Respublikos pilietybę, konstitucinį statusą, įstatymų leidėjas nepaneigė kitų valstybės institucijų, tarp jų ir teismų, konstitucinių įgaliojimų.

Vadinasi, Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu nėra paneigiamas Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinis statusas, nėra paneigiami (iškreipiami) Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte nustatyti Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai, taigi kartu nėra pagrindo teigti, kad priimant ginčytą teisinį reguliavimą buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 6 punktas neprieštarauja Konstitucijos 77 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 21 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo informacija