V. Vadapalas. Pilietybės atėmimas tarptautinių teismų ir institucijų praktikoje
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 15 str. skelbia, kad „niekam negali būti savavališkai atimta jo pilietybė.“
Pilietybės netekimas reiškia esminį asmens statuso pasikeitimą. Pilietybės atėmimu reikia laikyti tokį pilietybės netekimo būdą, kai valstybės kompetentingos institucijos sprendimu asmuo netenka šios valstybės pilietybės. Tokie pilietybės netekimo pagrindai nurodyti 1997 m. Europos konvencijoje dėl pilietybės: pilietybės įgijimas dėl nesąžiningo elgesio, melagingos informacijos arba nuslėpus bet kokį su pareiškėju priskirtiną reikšmingą faktą, laisvanoriška tarnyba užsienio karinėse pajėgose, elgesys, darantis rimtą žalą gyvybiniams valstybės interesams. Šiais atvejais asmens pilietybės netekimą galima vertinti kaip sankciją už veiksmus, nesuderinamus su pilietybės statusu. Kitais atvejais pilietybės netekimas yra objektyvi ir automatiška asmens statuso pasikeitimo pasekmė, pavyzdžiui, kai asmuo atsisako savo valstybės pilietybės arba įgyja kitos valstybės pilietybę, dėl ko praranda buvusią pilietybę, taip pat jeigu asmuo, nuolat gyvendamas užsienyje, praranda ryšį su savo pilietybės valstybe. Europos konvencijos dėl pilietybės 7 straipsnis skirsto pilietybės netekimo pagrindus į pilietybės netekimą valstybės iniciatyva ir pilietybės netekimą pagal įstatymą (ex lege).[1] Pilietybės atėmimas kaip sankcija reikalauja atskiro dėmesio dėl šios priemonės teisėtumo kriterijų, kuriuos taiko tarptautiniai teismai ir tarptautinės institucijos.
Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindai nustatyti LR pilietybės įstatymo 24 straipsnyje.[2]
- Ar pilietybės įgijimas ir netekimas yra valstybės išimtinės kompetencijos dalis?
1923 metais Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas konsultacinėje išvadoje byloje Pilietybės dekretai, paskelbti Tunise ir Maroke nurodė, kad „atsakymas į klausimą, ar kokia nors sritis yra valstybės išimtinės kompetencijos dalis yra iš esmės sąlyginis: jis priklauso nuo tarptautinių santykių vystymosi.“ Teismas pažymėjo, kad „srityje, kurios, kaip ir pilietybė, iš esmės nereglamentuoja tarptautinė teisė, valstybės laisvę spręsti taip, kaip ji nori, vis dėlto riboja jos įsipareigojimai kitoms valstybėms. Šiuo atveju iš esmės išimtinę valstybės kompetenciją riboja tarptautinės teisės normos.“[3]
Tarptautinės teisės normos, reguliuojančios pilietybės įgijimą, netekimą ir kitus pilietybės klausimus buvo kodifikuotos 1930 m. Hagos konvencijoje dėl kai kurių klausimų, liečiančių pilietybės įstatymų koliziją.[4] Europos Taryboje pilietybės normos kodifikuotos 1997 m. Europos konvencijoje dėl pilietybės.[5] Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taiko pastarąją konvenciją kaip tarptautinės teisės šaltinį (2019 m. kovo 12 d. Sprendimas Tjebbes ir kt. C–221/17, 5 ir 37 punktai; 2022 m. sausio 18 d. Sprendimas JY, C‑118/20, 4-9 ir 55 punktai ir kt.). Lietuva 1930 m. Hagos ir 1997 m. Europos konvencijoje nedalyvauja. Lietuva yra 1954 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės statuso ir1961 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo dalyvė.
Pažymėtina, kad dar 1930 m. Hagos konvencijos 1 straipsnis numatė, kad valstybės laisvę nustatyti jos pilietybės normas riboja tarptautinė teisė:
„Kiekviena valstybė pagal savo teisę turi nustatyti, kas yra jos piliečiai. Šią teisę kitos valstybės pripažįsta tiek, kiek ji atitinka tarptautines konvencijas, tarptautinius papročius ir visuotinai pripažintus teisės principus pilietybės srityje.“
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2000 m. gruodžio 12 d. Rezoliucijoje 55/153 „Fizinių asmenų pilietybė perimant valstybių teises“ pabrėžė, kad „nors pilietybę iš esmės reguliuoja vidaus teisė, tačiau tarptautinė teisė nustato tam tikrus apribojimus valstybių veiksmų laisvei šioje srityje.“
Neretai teiginiams apie išimtinę valstybės kompetenciją reguliuoti pilietybę pasitelkiamas Tarptautinio Teisingumo Teismo 1955 m. sprendimas byloje Nottebohm (Liechtenstein c. Guatemala). Iš tikrųjų šioje byloje buvo sprendžiami ne pilietybės, o fizinio asmens diplomatinės gynybos pagrindai.[6] 1939 metais, jau Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos pilietis Fridrichas Notebomas (Friedrich Nottebohm) įgijo Lichtenšteino pilietybę natūralizacijos keliu. Jis 34 metus gyveno ir vertėsi verslu Gvatemaloje, kol 1943 metais ten buvo suimtas ir išsiųstas iš šalies kaip priešo valstybės Vokietijos pilietis. Gvatemala nepripažino Notebomui Lichtenšteino pilietybės, konfiskavo jo turtą ir uždraudė atvykti į Gvatemalą. Lichtenšteinas Tarptautiniame Teisingumo Teisme pareiškė ieškinį, kuriame prašė pripažinti, kad Gvatemala tuo pažeidė tarptautinę teisę ir prašė priteisti reparaciją – atlyginti savo piliečiui Notebomui padarytą žalą. Teismas ieškinį atmetė.
Tarptautinio Teisingumo Teismas Nottebohm sprendime nurodė, kad „tarptautinė teisė palieka kiekvienai valstybei teisę nustatyti savo pilietybės suteikimo taisykles. <…> Iš kitos pusės, valstybė gali pretenduoti, kad kita valstybė turi pripažinti jos tokiu būdu nustatytas taisykles, jei ji laikėsi bendro reikalavimo suteikti teisinį pilietybės ryšį, atitinkantį veiksmingai asmens priklausomybei valstybei, kuri užtikrina savo piliečių gynybą, taikydama gynybos priemones prieš kitas valstybes.“ Teismas šioje byloje pateikė tokį pilietybės apibrėžimą:
„Pagal valstybių praktiką, arbitražo ir teismų sprendimus bei doktrinos išvadas pilietybė yra teisinis ryšys, pagrįstas socialinio ryšio faktu, veiksmingo solidarumo, interesų, jausmų egzistavimu kartu su teisių ir pareigų abipusiškumu.“[7]
Tarptautinio Teisingumo Teismas suformulavo principą, kad fizinio asmens, turinčio kelių valstybių pilietybę, diplomatinė gynyba leidžiama tai valstybei, su kuria jis turi tikrą ir veiksmingą ryšį (angl. genuine and effective link).
Todėl nėra pagrindo teigti, kad Tarptautinis Teisingumo Teismas Nottebohm sprendime pripažino absoliučią išimtinę valstybės kompetenciją nustatyti pilietybės taisykles. Toks absoliutus, dažnai kartojamas ir supaprastinantis šiuos sudėtingus pilietybės reikalus požiūris doktrinoje taikliai pavadintas „doktrinos mantra“.[8]
Lietuvos konstitucinės teisės doktrina ir praktika taip pat nepripažįsta suabsoliutinto nacionalinio požiūrio į pilietybę. Profesorius Vytautas Sinkevičius pažymi:
„Nors kiekviena valstybė savo aktais apibrėžia, kas yra jos piliečiai, vis dėlto valstybės nėra visiškai laisvos savo nacionaliniais įstatymais ar sudarytomis tarptautinėmis sutartimis nustatydamos pilietybės teisinį reguliavimą. Šis teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažįstamus teisės principus, susijusius su pilietybe.“[9]
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime nurodė, kad įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus.
Daugumoje valstybių pilietybės atėmimas galimas tik tuo atveju, jei dėl to asmuo neliktų be pilietybės išskyrus ribotas išimtis. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo 8 str. numato, kad valstybė nepripažįsta asmenį netekusiu pilietybės, jeigu dėl tokio netekimo jis taptų asmeniu be pilietybės. Šis straipsnis taip pat nustato šios normos išimtis, pavyzdžiui, jei asmuo įgijo pilietybę apgaulės keliu. Taip pat nustatyta, kad Konvenciją pasirašydama, ratifikuodama ar prisijungdama prie jos valstybė gali pareikšti, kad pasilieka teisę pagal savo įstatymus atimti pilietybę netaikydama draudimo palikti asmenį be pilietybės nelojaliam asmeniui, kuris be leidimo teikia paslaugas kitai valstybei ar gauna iš jos atlyginimą, arba elgėsi taip, kad galėjo rimtai pakenkti esminiams valstybės interesams. Taip pat valstybė, tapdama Konvencijos dalyve, gali pareikšti, kad pagal įstatymus gali atimti vienintelę pilietybę iš asmens, prisiekusio kitai valstybei ar pareiškusio, jog atsisako būti ištikimas savo valstybei.[10]
2. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikoje pilietybės atėmimas vertinamas pagal Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) 8 straipsnio nuostatas, garantuojančias teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Nors Konvencija teisės į pilietybę negarantuoja ir pilietybės atėmimo nedraudžia, teisė į pilietybę savavališko atėmimo atvejais ginama pagal jos 8 straipsnį. EŽTT pilietybės atėmimo bylose taiko dvigubą testą, kad nustatytų 8 straipsnio pažeistas: pirma, ar atėmimas nebuvo savavališkas ir antra, ar pilietybės atėmimo pasekmės pareiškėjui atitiko proporcingumo principą. Teismas taip pat sprendžia, ar buvo pažeistos pareiškėjo teisės, kurias saugo Konvencija.
Terorizmas laikomas teisėtu pagrindu atimti iš nuteistojo asmens pilietybę po apkaltinamojo nuosprendžio. Byloje Johansen prieš Daniją, (peticijos Nr. 27801/19) Danijos ir Tuniso pilietis Johansenas, kuris buvo Danijos piliečiu pagal gimimą, Danijoje buvo nuteistas už terorizmą ir vėliau buvo atimta jo pilietybė, taip pat buvo priimtas sprendimas jį išsiųsti iš šalies ir visam laikui uždrausta atvykti į Daniją. Jis nuteistas už tai, kad išvykęs į Siriją, mokėsi vykdyti teroristinius aktus taip vadinamos „Islamo valstybės“ treniruočių stovykloje. EŽTT konstatavo, kad iš pareiškėjo Danijos pilietybė buvo atimta dėl jo nuteisimo už labai sunkų teroristinį nusikaltimą. Be to, kaip ne kartą pabrėžė Teismas, teroristų smurtas pats savaime kelia didelę grėsmę žmogaus teisėms. Todėl valstybės pagrįstai laikosi tvirtos pozicijos prieš asmenis, prisidedančius prie teroristinių aktų, kurių Teismas negali toleruoti jokiomis aplinkybėmis. EŽTT savo 2022 vasario 1 d. sprendime padarė išvadą, kad Danijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas atimti iš pareiškėjo Danijos pilietybę nebuvo savavališkas (sprendimo § 50–51). Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo nuteistas už sunkius teroristinius nusikaltimus, kurie patys kėlė rimtą grėsmę žmogaus teisėms ir kurie aiškiai parodė jo svetimumą Danijai ir jos vertybėms. Tai, kad pareiškėjas gavo Danijos pilietybę gimęs (filiacijos būdu), reikšmingai nekeičia ir nepadidina pasekmių pareiškėjui (sprendimo § 70). Vertindamos pareiškėjo šeimos aplinkybes (jo žmona ir jų nepilnametis sūnus yra Danijos piliečiai), nacionalinės valdžios institucijos pagrįstai nurodė, kad buvo „labai rimtos priežastys“ jį išsiųsti iš Danijos. Išsiuntimas buvo proporcingas siekiamam teisėtam tikslui apsaugoti visuomenę nuo terorizmo grėsmės (§ 84).
EŽTT, spręsdamas ar pilietybės atėmimas nebuvo savavališkas, tikrina, ar ginčijama priemonė atitiko įstatymus, ar buvo taikomos būtinos procedūrinės garantijos, įskaitant tai, ar asmuo, iš kurio atimta pilietybė, galėjo apskųsti sprendimą suteikiant teisminio nagrinėjimo garantijas, ir ar valdžios institucijos veikė stropiai ir greitai (angl. diligently and swiftly). Nepakanka vien tik to, kad pilietybė buvo atimta pagal įstatymo numatytą formalų pagrindą.
EŽTT 2020 m.sprendime byloje Usmanov prieš Rusiją (peticijos Nr. 43936/18)pripažino, kadRusija, atimdama Rusijos pilietybę vien tik formaliais pagrindais iš Tadžikijos piliečio Usmanovo ir išsiųsdama jį iš Rusijos pažeidė Konvencijos 8 straipsnį. Pareiškėjui Rusijos pilietybė buvo panaikinta po dešimties metų po jos suteikimo, kai valdžios institucijos sužinojo, kad jis savo prašyme nenurodė savo brolių ir seserų pavardžių. Teismas konstatavo, nebuvo įtikinamai nustatyta, jog pareiškėjas tariamai kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui, taip pat atsižvelgė į tai, kad Usmanovas ilgą laiką gyveno Rusijoje santuokoje su Rusijos piliete, su kuria susilaukė keturių vaikų, iš kurių du gimė Rusijoje. Pareiškėjas nepadarė jokių nusikaltimų. Vyriausybė neįrodė, kodėl tai, kad pareiškėjas nepateikė informacijos apie kai kuriuos savo brolius ir seseris, buvo toks rimtas, kad pateisintų Rusijos pilietybės atėmimą po tiek metų, praėjusių po to, kai pareiškėjas ją gavo. Neįvertinus pusiausvyros, ką turėjo atlikti valstybės vidaus institucijos, ginčijama priemonė atrodo labai neproporcinga tokiam pareiškėjo neveikimui (§ 71).
EŽTT 2018 m.sprendime byloje Alpeyeva ir Dzhalagoniya prieš Rusiją (peticijų Nr. 7549/09 ir 33330/11) nustatė, kad tai, jog Rusijos valdžios institucijos nepripažino pareiškėjams Rusijos pilietybės ir atsisakė išduoti ar pakeisti į galiojančius Rusijos pasus dėl to, kad jiems pilietybė 1994 ir 1998 metais buvo pripažinta nepagrįstai, pažeidė jų teisę į privatų gyvenimą. Pareiškėjai nebuvo kalti dėl to, kad pilietybės pripažinimas jiems po SSRS žlugimo buvo pripažintas nepagrįstu. EŽTT nustatė, kad sprendimai dėl to, kad pareiškėjai niekada nebuvo įgiję Rusijos pilietybės, atėmė iš jų bet kokį teisinį statusą Rusijoje ir faktiškai pavertė juos asmenimis be pilietybės (§ 112). Be to, pareiškėjai ne tik buvo laikomi neįgijusiais Rusijos pilietybės, bet ir liko be galiojančių asmens dokumentų. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad Rusijos piliečiai savo tapatybę turi įrodyti neįprastai dažnai kasdieniame gyvenime net atlikdami tokias kasdienes užduotis kaip valiutos keitimas ar traukinio bilietų pirkimas, ir kad vidaus paso reikėjo ir svarbesniems poreikiams, pavyzdžiui, susirasti darbą ar gauti medicininę priežiūrą. Teismas nusprendė, kad paso atėmimas šiuo atveju buvo nuolatinis kišimasis į pareiškėjų privatų gyvenimą (§ 113).
Neužtenka formaliai nustatyti, kad pilietybė atimta pagal įstatyme nustatytą teisinį pagrindą. Teismas, spręsdamas, ar pilietybės atėmimas buvo savavališkas, turėtų patikrinti, ar ginčijama priemonė atitiko įstatymus, taip pat ar buvo suteiktos būtinos procedūrinės garantijos, įskaitant tai, ar asmeniui, iš kurio atimta pilietybė, buvo užtikrintos teisminio nagrinėjimo garantijos, ar valdžios institucijos veikė rūpestingai ir greitai (žr. Alpeyeva ir Dzhalagoniya, § 109; ir kt.). Tam, kad pilietybės netekimas turėtų pagrindą nacionalinėje teisėje, taip pat vertinama šios teisės kokybė ir reikalaujama, kad ji būtų prieinama suinteresuotam asmeniui ir būtų nuspėjamos asmens elgesio teisiniai padariniai. Įstatyme turi būti pakankamai aiškiai nurodyta kompetentingoms institucijoms suteiktos diskrecijos apimtis ir jos įgyvendinimo būdas, atsižvelgiant į teisėtą nagrinėjamos priemonės tikslą – suteikti asmeniui tinkamą apsaugą nuo savavališko kišimosi (žr. Usmanov, § 64, ir kt.).
EŽTT taip pat atsižvelgia į tai, ar asmuo, iš kurio pilietybė buvo atimta, dėl to tapo asmeniu be pilietybės (Emin Huseynov prieš Azerbaidžaną (Nr. 2) (peticijos Nr. 1/16), §§ 60-62). Šioje byloje žurnalistas Huseinovas dėl baudžiamojo persekiojimo buvo priverstas atsisakyti Azerbaidžano pilietybės, kuri iš jo buvo atimta prezidento įsaku, nors įstatymai pilietybės atsisakymo išvis nenumatė. Azerbaidžanas nepaisė 1961 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo, kuri buvo Azerbaidžano teisinės sistemos dalis ir pagal kurią pilietybės atsisakymas nereiškia jos praradimo, nebent suinteresuotasis asmuo turėtų ar įgytų kitą pilietybę. Be to, pareiškėjas neturėjo galimybės ginčyti prezidento įsako nacionaliniuose teismuose.
3. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktika pilietybės netekimo srityje paremta Sąjungos pilietybės statusu, kuris, kaip ne kartą pabrėžė šis Teismas, valstybių narių piliečiams yra pagrindinis statusas (2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C‑184/99, 31 punktas ir kt.). Šis statusas apibrėžtas Sutarties dėl ES veikimo (SESV) 20 straipsnyje, kuris nustato, kad kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. SESV 21 str. ir ES Pagrindinių teisių chartijos 39-46 str. apibrėžia Sąjungos piliečių teises ir pareigas: teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai, teisę į diplomatinę ir gynybą, teikiamą bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų trečiosios šalies teritorijoje, kurioje nėra tokių pilietybės valstybės įstaigų, teisę pateikti peticijas Europos Parlamentui, teisė kreiptis į Europos ombudsmeną, taip pat teisė kreiptis į Sąjungos institucijas ir patariamuosius organus bet kuria Sutarčių kalba bei ta pačia kalba gauti atsakymą.
ESTT 2024 m. balandžio 25 d. sprendime S.Ö. ir kt. sujungtose bylose C‑684/22 – C‑686/22, 36 p., pabrėžė, kad Sąjungos piliečių, kurie turi tik vienos valstybės narės pilietybę ir, netekę šios pilietybės, kartu netenka ir pagal SESV 20 straipsnį suteikiamo statuso bei su juo susijusių teisių, situacija pagal savo pobūdį ir pasekmes patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Todėl įgyvendindamos savo kompetenciją pilietybės srityje valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės ir proporcingumo principo. Atlikdamos proporcingumo vertinimą kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir nacionaliniai teismai turi įsitikinti, kad toks pilietybės netekimas atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, kurios laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, garantuojamas pagrindines teises ir ypač Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintą teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Šis straipsnis prireikus turi būti aiškinamas kartu su pareiga pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus pagal Chartijos 24 str. 2 d. (Sprendimo 51 p.).
Sprendime Rottmann, C‑135/08, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad įgyvendindamos savo kompetenciją pilietybės srityje valstybės narės privalo laikytis Sąjungos teisės (Sprendimo 45 punktas). Byloje nustatyta, kad Austrijos pilietis Rotmanas persikėlė gyventi į Vokietiją po to, kai Austrijoje jo atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis tyrimas įtariant jį sistemingu sukčiavimu dideliu mastu ir jam buvo išduotas arešto orderis. Pateikęs prašymą, jis įgijo Vokietijos pilietybę, nors per pilietybės suteikimo procedūrą jis nepaminėjo jo atžvilgiu Austrijoje vykdomo baudžiamojo tyrimo. Tapęs Vokietijos piliečiu, jis neteko Austrijos pilietybės, kaip numatyta pagal Austrijos teisę. Vokietijos institucijoms gavus informaciją, kad pareiškėjo pagrindinėje byloje Austrijoje jam išduotas arešto orderis, Rotmanas buvo apklaustas Vokietijoje. Sprendimas dėl Vokietijos pilietybės suteikimo Rotmanui buvo atšauktas atgaline data, kaip tai numato Vokietijos įstatymai, nes jis nutylėjo apie Austrijoje vykdomą tyrimą ir taip apgaule įgijo Vokietijos pilietybę.
ESTT nurodė, kad sprendimas dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu akto panaikinimo jį motyvuojant nesąžiningais veiksmais atitinka viešojo intereso reikalavimą. Šiuo sprendimu valstybė narė teisėtai siekia apsaugoti ypatingą solidarumo ir lojalumo ryšį tarp savęs ir savo piliečių bei teisių ir pareigų abipusiškumą, kurie yra pilietybės santykių pagrindas. Šią išvadą dėl tokio principinio sprendimo dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu akto panaikinimo patvirtina Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo 7 ir 8 str. nuostatos, kurios nedraudžia atimti iš asmens pilietybės, net jeigu dėl to jis taptų asmeniu be pilietybės, jei pilietybė įgyta apgaulės būdu, pateikiant melagingą informaciją arba nuslepiant kokius nors svarbius duomenis apie tokį asmenį (sprendimo 51-52 p.). Teisingumo Teismas, nusprendęs, kad ES teisė nedraudžia tokio pilietybės atėmimo, taip pat nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar sprendimas atimti pilietybę pagrindinėje byloje atitinka proporcingumo principą tiek pagal nacionalinę teisę, tiek, kiek tai susiję su minėto sprendimo pasekmėmis atitinkamo asmens padėčiai, atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Būtina atsižvelgti į tokio sprendimo galimas pasekmes suinteresuotam asmeniui ir tam tikrais atvejais jo šeimos nariams, kiek tai susiję su teisių, kuriomis naudojasi kiekvienas Sąjungos pilietis, praradimu. Visų pirma svarbu patikrinti, ar toks praradimas pateisinamas atsižvelgiant į suinteresuoto asmens padaryto pažeidimo sunkumą, laiką, praėjusį nuo sprendimo suteikti pilietybę natūralizacijos būdu iki sprendimo dėl pilietybės suteikimo akto panaikinimo, ir galimybę suinteresuotam asmeniui atgauti savo pirminę pilietybę (55-56 p.).
Byloje Tjebbes ir kt., C–221/17, ESTT nagrinėjo kelių asmenų, turinčių trečiųjų valstybių pilietybes, Sąjungos pilietybės netekimą ex lege (pagal įstatymą) pagal Nyderlandų teisę. Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 str. numatyta, jog pilnametis asmuo netenka Nyderlandų pilietybės, jeigu jis turi ir užsienio valstybės pilietybę ir būdamas pilnametis 10 metų nepertraukiamai, turėdamas abi pilietybes, nuolat gyveno ne Nyderlanduose ir ne teritorijose, kur taikoma ES sutartis. Be to, to paties įstatymo 16 str. numato, kad nepilnametis asmuo netenka Nyderlandų pilietybės, kai jo tėvas ar motina netenka Nyderlandų pilietybės pagal aukščiau nurodytą 15 straipsnį. 10 metų terminas nutrūksta išdavus dokumentą, patvirtinantį Nyderlandų pilietybę, ir skaičiuojamas iš naujo išdavus kelionės dokumentą arba Nyderlandų asmens tapatybės dokumentą.
Byloje nustatyta, kad Nyderlandų piliečiai, turintys Kanados, Irano ir Šveicarijos pilietybes kreipėsi į Nyderlandų diplomatines ir konsulines įstaigas šiose valstybėse, prašydami išduoti jiems Nyderlandų pasus vietoje baigusių galioti pasų. Nyderlandų ministras atsisakė nagrinėti jų prašymus motyvuodamas tuo, kad jie ex lege jau neteko Nyderlandų pilietybės pagal Pilietybės įstatymo 15 ir 16 str. Toks pilietybės netekimas gali būti prilyginamas pilietybės atėmimui, nors jis yra iš esmės automatinis, nes priimant sprendimą kiekvienu konkrečiu atveju neatliekamas proporcingumo vertinimas dėl pilietybės netekimo pasekmių suinteresuotojo asmens situacijai pagal Sąjungos teisę. ESTT turėjo atsakyti į prejudicinį klausimą, ar tokios Nyderlandų įstatymo nuostatos, neįpareigojančios vertinti pilietybės netekimo proporcingumo, nėra draudžiamos pagal SESV 20 ir 21 straipsnius dėl Sąjungos piliečio statuso ir pagal ES pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį, garantuojantį teisė į privatų ir šeimos gyvenimą.
ESTT pažymėjo, kad valstybė, įgyvendindama savo kompetenciją apibrėžti pilietybės netekimo sąlygas gali pagrįstai vadovautis tuo, jog pilietybei reikalingas jos ir piliečio faktinis ryšys, todėl ji gali susieti pilietybės netekimą su tuo, kad tokio ryšio nėra arba jis nutrūko. Taip pat valstybė narė teisėtai gali siekti išsaugoti vienodą tos pačios šeimos narių pilietybę. Tai, kad valstybės narės pilietybės, esant tokioms situacijoms, netenkama teisėtai, patvirtina ir Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo 6 straipsnio ir 7 straipsnio nuostatos, kuriose numatyta, kad, esant panašioms situacijoms, asmuo gali netekti valstybės, šios konvencijos šalies, pilietybės, jei dėl to jis netampa asmeniu be pilietybės (Sprendimo 35-37 p.).
Tačiau, kaip nurodė ESTT, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti reikalaujama įvertinti suinteresuotojo asmens individualią ir šeimos situaciją, kai netenkama Sąjungos piliečio statuso. Vertindamos proporcingumą, kompetentingos valdžios institucijos, o prireikus ir nacionaliniai teismai turi įsitikinti, kad toks pilietybės netekimas atitinka Chartijoje garantuojamas pagrindines teises, kurių paisymą užtikrina Teisingumo Teismas, ypač teisę į šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtintą Chartijos 7 straipsnyje, o šis straipsnis turi būti aiškinamas kartu su pareiga atsižvelgti į vaiko interesų pirmumą, pripažintą Chartijos 24 straipsnyje. Atliekant šį vertinimą, reikia atsižvelgti į tai, kad netekęs Nyderlandų pilietybės ex lege ir kartu praradęs Sąjungos piliečio statusą, suinteresuotasis asmuo patirtų apribojimų įgyvendindamas savo teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje ir dėl to jam galėtų kilti sunkumų atvykti į Nyderlandus ar kitą valstybę narę, siekiant išlaikyti faktinius reguliarius ryšius su šeimos nariais ir vykdyti profesinę veiklą. Reikia atsižvelgti ir į didelę riziką, kad bus iš esmės pakenkta suinteresuotojo asmens saugumui ir jo judėjimo laisvei, nes jis nebegalėtų trečiosios valstybės, kurioje gyvena, teritorijoje pasinaudoti konsulinių įstaigų teikiama apsauga pagal SESV 20 straipsnio 2 dalies c punktą (Sprendimo 44-46 p.).
Šioje byloje ESTT nusprendė, kad yra nedraudžiamos valstybės narės įstatymo nuostatos, kai asmenys netenka šios valstybės narės pilietybės ex lege ir neturi kitos valstybės narės pilietybės, su sąlyga, kad kompetentingos nacionalinės institucijos, įskaitant nacionalinius teismus, turi galimybę kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti tokio pilietybės netekimo pasekmes ir prireikus ex tunc (atgaline tvarka) grąžinti suinteresuotiesiems asmenims pilietybę ir jų prašymu išduoti kelionės dokumentą ar bet kurį kitą jų pilietybę patvirtinantį dokumentą. Analogišką sprendimą dėl pilietybės netekimo, kai užsienyje nuolat gyvenantis ES pilietis neturi faktinio ryšio su ES valstybe nare ESTT priėmė 2023 m. rugsėjo 5 d. byloje X prieš Udlændinge- og Integrationsministeriet, C‑689/21.
2022 m. sausio 18 d. Sprendime JY, C‑118/20, Teisingumo Teismas pabrėžė būtinumą laikytis proporcingumo principo pilietybės netekimo atveju. Byloje buvo nagrinėjamas Austrijos teismo prejudicinis paklausimas dėl atsisakymo suteikti buvusiai Estijos pilietei JY Austrijos pilietybę, po to kai ji atsisakė Estijos pilietybės ir kompetentinga Austrijos administracinė institucija suteikė garantiją, kad jai bus suteikta Austrijos pilietybė. Dėl tokio atsisakymo JY neteko Estijos pilietybės ir Sąjungos pilietės statuso. Austrijos institucija, grįsdama savo sprendimą panaikinti suteiktą garantiją ir atmesti pilietybės prašymą nurodė, kad JY nebetenkina nacionalinėje teisėje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų. Austrija teigė, kad JY, gavusi garantiją, kad jai bus suteikta Austrijos pilietybė, padarė du sunkius administracinius nusižengimus, t. y. ant jos automobilio nebuvo priklijuotas techninės apžiūros lipdukas ir ji vairavo motorinę transporto priemonę, būdama apsvaigusi nuo alkoholio. Be to, dar prieš suteikiant šią garantiją ji padarė aštuonis administracinius nusižengimus. Vienos administracinis teismas atmetė JY skundą tuo motyvu, kad kyla abejonių dėl tinkamo JY elgesio ateityje, kaip tai suprantama pagal Pilietybės įstatymo 10 straipsnio reikalavimą užsieniečiui užtikrinti, „kad yra teigiamai nusiteikęs Respublikos atžvilgiu ir nekelia nei pavojaus taikai, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, nei grėsmės kitiems viešiesiems interesams.“
Teisingumo Teismas sprendime JY patvirtino savo jurisprudenciją, kad „sąvoka „viešoji tvarka“ bet kuriuo atveju reiškia, kad, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, turi kilti tikra, esama ir pakankamai rimta grėsmė vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Dėl sąvokos „visuomenės saugumas“ pažymėtina, jog iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad ši sąvoka apima valstybės narės vidaus ir jos išorės saugumą, todėl grėsmė institucijų ir pagrindinių viešųjų tarnybų veikimui ir gyventojų išlikimui, taip pat pavojus dėl rimto išorinių santykių arba taikaus tautų sugyvenimo sutrikdymo ir grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant minėtų dviejų administracinių nusižengimų pobūdį ir sunkumą, taip pat į reikalavimą sąvokas „viešoji tvarka“ ir „visuomenės saugumas“ aiškinti siaurai, neatrodo, kad JY kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės interesų ar Austrijos Respublikos visuomenės saugumui (Sprendimo 69-70 punktai).
ESTT šioje byloje nusprendė, kad priimančiosios ES valstybės narės kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, o prireikus ir nacionaliniai teismai, turi patikrinti, ar sprendimas atšaukti garantiją dėl šios valstybės narės pilietybės suteikimo, dėl kurio atitinkamas asmuo galutinai netenka Sąjungos piliečio statuso, atsižvelgiant į jo pasekmes to asmens padėčiai, yra suderinamas su proporcingumo principu. Šis suderinamumo su proporcingumo principu reikalavimas neįvykdytas, jei toks sprendimas grindžiamas administraciniais Kelių eismo taisyklių pažeidimais, už kuriuos pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus skiriamos tik piniginės sankcijos.
4. Tarptautinių organizacijų ir institucijų praktika
4.1. Jungtinių Tautų organizacija
2013 m. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius paskelbė pranešimą „Žmogaus teisės ir savavališkas pilietybės atėmimas“, kuriame apžvelgė sąlygas, kurioms pagal tarptautinę teisę turėtų atitikti nacionalinės teisės aktai, numatantys pilietybės atėmimą.[11] Pilietybės netekimas ar atėmimas turi atitikti teisėtam tikslui, turi būti pasirenkama mažiausiai teises ribojanti priemonė norimam rezultatui pasiekti, ši priemonė turi būti proporcinga saugotinam interesui. Bet kokio pilietybės atėmimo pasekmės turi būti kruopščiai pasvertos, atsižvelgiant į elgesio ar nusikaltimo, dėl kurio numatytas pilietybės atėmimas, sunkumą. Kai asmuo tampa asmeniu be pilietybės, tokios pasekmės yra tikrai sunkios, todėl abejotina, ar proporcingumo reikalavimas galėtų pateisinti pilietybės netekimą ar atėmimą.
JT Generalinis Sekretorius pranešime nurodo, kad jeigu asmens veiksmai daro rimtą žalą gyvybiniams valstybės interesams, gali būti laikoma, kad tuo jis pažeidė iš pilietybės kylančią lojalumo pareigą. Todėl valstybės gali numatyti pilietybės atėmimą, nesvarbu, ar tai būtų bausmė, ar atsakas į akivaizdžiai nutrūkusį ištikimybės ryšį.
Pranešime nurodoma, kad plačios diskrecijos suteikimas valstybės institucioms spręsti, kada jos gali atimti pilietybę kelia pavojų, kad bus nesilaikoma tarptautinių standartų, draudžiančių savavališką pilietybės atėmimą. Pavyzdžiui, kai kurių valstybių pilietybės įstatymai leidžia atimti pilietybę už nelojalumo demonstravimą „veiksmu ar kalba“. Todėl tokios įstatymų nuostatos neturi būti priimamos, nes jos pažeistų kitas žmogaus teisių normas ir standartus, pavyzdžiui, žodžio laisvę.
Generalinis Sekretorius pažymi, kad net jei pilietybės praradimas ar atėmimas nepadaro asmens asmeniu be pilietybės, valstybės turi įvertinti pilietybės praradimo ar atėmimo pasekmes su interesais, kuriuos jos siekia apsaugoti, ir apsvarstyti alternatyvias priemones, kurios galėtų būti taikomos. Pagal tarptautinę teisę pilietybės praradimas ar atėmimas, kuriuo nesiekiama teisėto tikslo arba kuris nėra proporcingas, yra savavališkas ir todėl draudžiamas.
Pranešime nurodoma, kad valstybės turėtų peržiūrėti priežastis, dėl kurių asmenys gali netekti pilietybės arba ji būtų atimta, siekdamos pašalinti visus pagrindus, kurie neatitinka tarptautinės teisės.
Jungtinių Tautų žmogaus teisių taryba 2016 m. birželio 30 d. priėmė rezoliuciją 32/5 „Žmogaus teisės ir savavališkas pilietybės atėmimas“[12], kurioje pažymėjo, kad asmenis, kurių pilietybė atimta, gina tarptautinių žmogaus teisių ir pabėgėlių teisės normos, o taip pat teisės aktai dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo. Žmogaus teisių taryba ragina visas valstybes susilaikyti nuo diskriminacinių priemonių priimant ar taikant galiojantį teisės aktą, kuris savavališkai atimtų iš asmenų jų pilietybę dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitų pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties, ypač jeigu tokios priemonės ir teisės aktai palieka asmenį be pilietybės. Rezoliucija patvirtino kiekvieno vaiko teisę įgyti pilietybę ir specialią vaiko apsaugą nuo savavališko pilietybės atėmimo. Valstybės neturi automatiškai taikyti pilietybės netekimo ar atėmimo priklausomiems asmenims. Jos privalo laikytis minimalių procedūros standartų, reikalingų užtikrinti, kad sprendimai dėl pilietybės netekimo ar atėmimo nebūtų savavališki, įskaitant asmens teisę, kad šie sprendimai būtų peržiūrėti pagal valstybės tarptautinius žmogaus teisių apsaugos įsipareigojimus. Valstybės turi peržiūrėti, ar pilietybės praradimas ar atėmimas yra proporcingas interesui, kuris turi būti apsaugotas pilietybę praradus ar ją atėmus, taip pat atsižvelgdamos į sunkias pasekmes asmeniui be pilietybės ir turi apsvarstyti, kokias alternatyvias priemones galima būtų taikyti.
Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro 2020 m. Gairės Nr. 5 dėl asmenų be pilietybės[13] yra skirtos 1961 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo 5-9 straipsnių, numatančių apsaugą nuo pilietybės netekimo ar atėmimo, aiškinimui. Sprendžiant, ar atimti asmens pilietybę, kompetentingos valstybės institucijos visų pirma turi nustatyti, ar šis asmuo liks be pilietybės. Pareiga nustatyti, ar asmuo liks be pilietybės, tenka valstybės institucijoms, nes įrodinėjimo naštos perkėlimas asmeniui, iš kurio pilietybė atimama, prieštarauja 1961 m. Konvencijos nuostatoms ir gali nepagrįstai apsunkinti jo padėtį. Tačiau tai neatleidžia šio asmens nuo pareigos pateikti visus jo turimus įrodymus.
Dėl išimčių iš bendro draudimo nepriimti sprendimų, dėl kurių asmuo liks be pilietybės, numatytų 1961 m. Konvencijos 8 str. 3 d. (tarnyba kitai valstybei ar atlyginimo gavimas iš jos, taip pat veiksmai, darantys rimtą žalą gyvybiniams valstybės interesams, priesaika kitai valstybei) šios Gairės nurodo, kad jos turi būti aiškinamos siaurąja prasme nepažeidžiant valstybės įsipareigojimų gerbti žmogaus teises. Būtina išnagrinėti, at toks asmuo sąmoningai pažeidė piliečio lojalumo savo valstybei pareigą ir veikė pažeisdamas įstatymo aiškiai nustatytus draudimus. Įprasta sąvokų „rimta žala“ ir „gyvybiniai interesai“ reikšmė rodo, kad elgesys, kuriam taikoma ši išimtis, turi kelti grėsmę valstybės, kurios pilietybė atimama, pagrindams ir organizacijai. Kita išimtis – kai pilietybė atimama dėl jos įgijimo apgaulės būdu – gali būti taikoma, jeigu apgaulė buvo tiesioginė pilietybės įgijimo priežastis. Pilietybės netekimui ar atėmimui taikomas proporcingumo principas, todėl pilietybės praradimo pasekmės turi atitikti siekiamam tikslui. Be to, siekiamas tikslas turi būti teisėtas, nes pilietybės atėmimu neturi būti siekiama nubausti asmenį už tai, kad jis naudojosi savo teisėmis, pavyzdžiui, saviraiškos ar asociacijų laisve.
4.2. Europos Taryba
Europos Taryboje pilietybės klausimams skirta 1963 m. Konvencija dėl dvigubos pilietybės atvejų mažinimo ir karo prievolės dvigubos pilietybės atveju ir 1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės. Lietuva šiose konvencijose nedalyvauja. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pilietybės netekimas buvo vertinamas pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio, apsaugančio teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą nuostatas.
Europos konvencijos dėl pilietybės normų aiškinimui skirtas oficialus Europos Tarybos Aiškinamasis pranešimas dėl Europos konvencijos dėl pilietybės.[14] Aiškinamajame pranešime pilietybės netekimo ex lege ir pilietybės atėmimo normos aiškinamos Konvencijos 7 straipsnio „Pilietybės netekimas ex lege ir Valstybės dalyvės iniciatyva“ komentare. Komentare rašoma, kad 7 straipsnis pateikia išsamų sąrašą atvejų, kai pilietybė gali būti prarasta automatiškai pagal įstatymą (ex lege) arba atimta valstybės iniciatyva. Šio straipsnio nuostatos suformuluotos neigiama forma („Valstybė dalyvė negali nustatyti savo vidaus teisėje, kad jos pilietybės netenkama ex lege ar Valstybės dalyvės iniciatyva, išskyrus šiuos atvejus <…>.“ Tai reiškia, kad pilietybės netekimas yra kraštutinė priemonė. Tačiau valstybė gali leisti asmenims išlaikyti savo pilietybę net ir tokiais atvejais.
Atskirai reikia apžvelgti Aiškinamąjį pranešimą dėl atvejų, kai leidžiamas pilietybės netekimas valstybės iniciatyva: dėl apgaulės, laisvanoriškos tarnybos užsienio kariuomenėje ir elgesio, kuriuo darom rimta žala gyvybiniams valstybės interesams.
Nesąžiningas elgesys, melaginga informacija arba bet kokio reikšmingo fakto nuslėpimas įgyjant pilietybę turi būti tyčinis ir reikšmingas pilietybės įgijimui. Tai gali būti suklastotų dokumentų pateikimas, kyšio davimas, kitos pilietybės arba nuosprendžio už sunkų nusikaltimą slėpimas ar kiti nesąžiningi veiksmai ar neveikimas siekiant įgyti pilietybę.
Laisvanoriška tarnyba bet kokiose užsienio karinėse pajėgose gali būti pagrindu atimti pilietybę. Šis pilietybės atėmimo pagrindas taikomas tik profesionaliems kariams. Be to, asmuo nelaikomas tarnaujančiu užsienio karinėse pajėgose, jei prieš įgydamas vienos valstybės pilietybę, jis tarnavo karinėse pajėgose kitos šalies, kurios piliečiu jis buvo. Pilietybė taip pat negali būti atimta asmeniui, kuris tarnavo kitos valstybės kariuomenėje arba daugiašalėse pajėgose pagal tarptautinę sutartį. Konvencija taip pat numato, kad asmenys, turintys dvigubą pilietybę, turi teisę pasirinkti, kur atliks karinę tarnybą vienoje iš savo pilietybės valstybių.
„Elgesys, darantis rimtą žalą gyvybiniams valstybės interesams“ Europos konvencijoje dėl pilietybės perimtas iš 1961 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo 8 straipsnio. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad toks elgesys visų pirma apima išdavystę ir kitą veiklą, nukreiptą prieš gyvybinius interesus (pavyzdžiui, darbas užsienio slaptojoje tarnyboje), bet neapima bendro pobūdžio nusikalstamas veikas, kad ir kokios sunkios jos bebūtų. Manau, kad terorizmu gali būti laikomas „elgesys, darančiu rimtą žalą gyvybiniams valstybės interesams“, už kurį gali būti atimta pilietybė, ką rodo ir aukščiau aptartas EŽTT sprendimas Johansen prieš Daniją byloje.
4.3. Europos Sąjunga
Europos Parlamento Pilietinių teisių ir konstitucinių klausimų politikos departamentas 2015 metais paskelbė studiją „ES valstybių narių praktika ir požiūriai į asmenis be pilietybės.“[15] Studija nagrinėja ES valstybių narių įstatymus ir praktiką dėl asmenų be pilietybės apsaugos. Dėl pilietybės atėmimo studija remiasi 1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės, taip pat 1961 m. Konvencija dėl asmenų be pilietybės skaičiau mažinimo.
Studijoje pažymima, kad kai kurių ES valstybių narių įstatymų nuostatos, numatančios pilietybės atėmimą suformuluotos pernelyg bendrų formuočių pagalba, kas leidžia jas plačiai aiškinti ir taikyti praktikoje. Taip pat nurodoma, kad neturi būti skirtingų pilietybės netekimo pagrindų asmenims, įgijusiems pilietybę ne gimstant, o kitais būdais (natūralizacijos keliu, išimties tvarka ar pan.). Tai prieštarauja piliečių lygiateisiškumui ir diskriminacijos draudimui. Pilietybės atėmimo procedūrose taip pat turi būti laikomasi proporcingumo reikalavimų ir suteikiamos galimybes peržiūrėti priimtus sprendimus.
Šiuo metu nėra ES teisės akto, skirto asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimui. Studija rekomenduoja priimti ES teisės aktą, skirtą asmenų be pilietybės teisių apsaugai. Europos Parlamento studijos autoriai teigia, kad tokio ES teisės akto priėmimo pagrindu turėtų būti SESV nuostatos dėl Sąjungos pilietybės ir SESV 67 str. 2 d., numatanti, kad asmenys be pilietybės prilyginami trečiųjų šalių piliečiams.
Kas dėl ES teisės akto, kuris reguliuotų ES valstybių narių pilietybės įgijimo ar netekimo normas, jo priėmimo perspektyvos yra abejotinos dėl subsidiarumo principo. Srityse, kurios nepriklauso ES išimtinei kompetencijai, taikant subsidiarumo principą siekiama ne tik išsaugoti valstybių narių teisę priimti sprendimus ir imtis veiksmų, bet ir įteisinti Sąjungos veiksmus, kai valstybės narės veiksmo tikslų negali deramai pasiekti, o Sąjungos lygiu „dėl numatomo veiksmo masto arba poveikio“ juos pasiekti būtų geriau. ESTT, pripažindamas, kad pilietybės nustatymas yra ES valstybių narių kompetencijos dalis, reikalauja laikytis ES Pagrindinių teisių chartijos garantuojamų teisių į privatų ir šeimos gyvenimą, vaiko teisių, Sąjungos piliečių teisių ir tarptautinių konvencijų dėl pilietybės.
Šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjama byla Komisija prieš Maltą, C‑181/23. Būsimas sprendimas yra svarbus tam, kad būtų išaiškintas santykis tarp ES valstybių narių kompetencijos ir Sąjungos kompetencijos nustatant pilietybės įgijimo ir netekimo normas. Europos Komisija prašo Teismo pripažinti, kad Malta savo įstatymuose nustačiusi, kad mainais už iš anksto nustatyto dydžio mokėjimus ar investicijas asmenims suteikiama pilietybė natūralizacijos tvarka, nepaisant to, kad jų ir Maltos Respublikos nesieja faktinis ryšys, neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 20 straipsnį ir Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį. Komisija teigia, jog tokia pilietybės suteikimo investuotojams schema nesuderinama su Sąjungos pilietybės samprata ir valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principu. Generalinis advokatas Collins‘as savo 2024 m. spalio 4 d. išvadoje teigia, kad valstybė narė pagal savo įstatymus dėl pilietybės gali reikalauti įrodyti juose apibrėžtą faktinį ryšį (arba „ypatingą solidarumo ir lojalumo ryšį su savo piliečiais“). Tačiau Sąjungos teisėje toks ryšys nėra apibrėžtas ir juo labiau nereikalaujama, kad jis būtų, norint įgyti ar išsaugoti tą pilietybę. Pagal Sąjungos teisę valstybės narės tokį reikalavimą savo nacionalinėje teisėje gali nustatyti tik pilietybės panaikinimo arba atšaukimo atveju, jeigu laikomasi proporcingumo principo ir suinteresuotajam asmeniui suteikiamos tam tikros procedūrinės garantijos.
Šiuolaikinėje tarptautinių teismų ir institucijų praktikoje pilietybės atėmimas vertinamas kaip kraštutinė priemonė, kuri turi atitikti visuotinai pripažintoms tarptautinės teisės normoms. Pilietybės atėmimas negali būti savavališka ir neproporcinga priemonė. Ši priemonė negali palikti asmenį be pilietybės, išskyrus išimtinius atvejus, numatytus Konvencijoje dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo ir Europos konvencijoje dėl pilietybės. Nacionaliniai įstatymai turi aiškiai apibrėžti pilietybės netekimo ir atėmimo pagrindus, o valstybės institucijoms neturi būti suteikta pernelyg plati vertinimo laisvė aiškinant ir taikant šiuos pagrindus. ESTT praktikoje reikalaujama, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinta suinteresuotojo asmens individuali ir šeimos situacija, kai netenkama Sąjungos piliečio statuso. Vertindamos proporcingumą, kompetentingos valdžios institucijos, o prireikus ir nacionaliniai teismai turi įsitikinti, kad toks pilietybės netekimas atitinka ES pagrindinių teisių chartijoje garantuojamas pagrindines teises, ypač teisę į šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtintą Chartijos 7 straipsnyje ir judėjimo ir apsigyvenimo ES valstybių narių teritorijoje laisvę, įtvirtintą Chartijos 45 straipsnyje.
Asmenims, kuriems atimta pilietybė, turi būti suteikta teisė apskųsti teisme priimtus jų atžvilgiu sprendimus. Tokių sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas pagal jų atitikimą pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, tokioms kaip teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, vaiko teisės, minties, sąžinės, religijos, saviraiškos ir informacijos, menų ir mokslo laisvės. Šias teises ir laisves apsaugo tarptautinės teisės aktai ir ES pagrindinių teisių chartija.
Prof. habil. dr. Vilenas Vadapalas yra EUROLEX advokatų profesinės bendrijos advokatas, buvęs ES Bendrojo Teismo teisėjas
[1] Žr. Explanatory Report to the European Convention on Nationality. https://rm.coe.int/16800ccde7
[2] Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:
1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;
2) įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus;
3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais;
4) jeigu Lietuvos Respublikos pilietis tarnauja kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo;
5) įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę pateikus suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu;
6) paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių šiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta, grąžinta ar išsaugota;
7) paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidus šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus;
9) jeigu asmuo, kuriam taikomas reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės netekimą, jų nepateikė per šio įstatymo 23 straipsnio 13 ar 14 dalyje nustatytą terminą.
10) jeigu asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas ir kitos valstybės pilietis, savo veiksmais kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumo interesams, viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams.
[3] Publications de la Cour Permanente de Justice Internationale, Série B : Recueil des avis consultatifs (1923-1930), p. 24.
[4] Convention on Certain Questions relating to the Conflict of Nationality Laws. League of Nations, Treaty Series , vol. 179, p. 89. https://treaties.un.org/Pages/LONViewDetails.aspx?src=LON&id=524&chapter=30&clang=_en
[5] Žr. European Convention on Nationality. https://rm.coe.int/168007f2c8
[6] Nottebohm Case (second phase), Judgment of April 6th, 1955: I.C.J. Reports 1955, p. 4.
[7] Ibid., p. 23.
[8] Robert D. Sloane. Breaking the Genuine Link: The Contemporary Legal Regulations of Nationality. Harvard International Law Review, Vol. 50, Nr. 1, Winter 2009, p.3.
[9] Vytautas Sinkevičius. Dviguba pilietybė: pasiūlymo papildyti Konstitucijos 32 straipsnį analizė. – JURISPRUDENCIJA. Mokslo darbai. 2008 3(105), p. 17.
[10] Lietuvos Respublika, ratifikuodama Konvenciją pareiškė, kad ryšium su draudimu palikti asmenį be pilietybės „išsaugo teisę pripažinti asmenį netekusiu pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 4 ir 6 punktuose numatytais Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindais ir sąlygomis,“ tai yra kai asmuo be leidimo stoja į kitos valstybės tarnybą, o taip pat kai pilietybė negalėtų būti suteikiama (asmenims, kaltiems dėl tarptautinių nusikaltimų, nusikaltimų prieš Lietuvos Respubliką ir kt.).
https://treaties.un.org/pages/ViewDetails.aspx?src=TREATY&mtdsg_no=V-4&chapter=5&clang=_en#EndDec
[11] Human rights and arbitrary deprivation of nationality : report of the Secretary-General 2013. https://digitallibrary.un.org/record/766727?v=pdf
[12] Resolution adopted by the Human Rights Council on 30 June 2016 – 32/5. Human rights and arbitrary deprivation of nationality. https://ap.ohchr.org/documents/dpage_e.aspx?si=A/HRC/RES/32/5
[13] UNHCR 2020 Guidelines on Statelessness No. 5: Loss and Deprivation of Nationality under Articles 5-9 of the 1961 Convention on the Reduction of Statelessness https://www.refworld.org/policy/legalguidance/unhcr/2020/en/123216
[14] Explanatory Report to the European Convention on Nationality. https://rm.coe.int/16800ccde7
[15] European Parliament. Practices and approaches in all Member States to prevent and end statelessness.https://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/STUD/2015/536476/IPOL_STU(2015)536476_EN.pdf
