KT: teisinis reguliavimas, kuriuo nesudarytos galimybės atnaujinti administracinės bylos proceso, prieštarauja Konstitucijai
Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatyta galimybė atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso, kai byla išnagrinėta nesant nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nepranešta apie teismo posėdį ir nebėra galimybės apskųsti tokio sprendimo (nutarties), prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.
Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs administracinę bylą, kurioje atsakovas prašė atnaujinti administracinės bylos dėl skolos grąžinimo, užbaigtos įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, procesą. Šis prašymas buvo grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą šalims, ir taip, pažeisdamas atsakovo teisę į teisminę gynybą, išnagrinėjo bylą jo neinformavęs, nesudaręs jam galimybės būti išklausytam ir dalyvauti teismo procese. Atsakovas administracinėje byloje apie dėl jo priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą sužinojo tik gavęs procesinius dokumentus iš antstolio, jau praėjus terminui apeliaciniam skundui paduoti ir terminui praleistam apeliacinio skundo padavimo terminui atnaujinti.
Pareiškėjo teigimu, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nenumačius galimybės kreiptis dėl proceso atnaujinimo tais atvejais, kai yra padaryta aiški proceso teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį), ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, yra pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises teisme, užkertamas kelias teismui priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą, taip pažeidžiant Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas priminė, kad, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatyme nustatyti tam tikrus išimtinius atvejus, kada galėtų būti atnaujinama įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigta byla (jos procesas). Tai darydamas, jis privalo paisyti Konstitucijos suponuojamo reikalavimo, kad įsiteisėjusių teismo sprendimų patikra būtų galima tik ypač retais, išimtiniais, atvejais, kai tai būtina siekiant užtikrinti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, paaiškėjus tam tikroms esminėms aplinkybėms, sudarančioms prielaidas kilti abejonėms dėl konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumo. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies kylančią pareigą garantuoti asmeniui teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus visapusiškai ir objektyviai ištirtų visas bylos aplinkybes ir iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą, siekdamas užtikrinti visų bylos procese esančių interesų pusiausvyrą ir apginti ne tik asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, bet ir kitų proceso dalyvių teises ir teisėtus interesus, negali nustatyti tokio įsiteisėjusių teismo sprendimų patikros teisinio reguliavimo, pagal kurį nebūtų sudaryta galimybė ištaisyti teismo padarytų esminių proceso teisės normų taikymo klaidų, kuriomis paneigiama Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, suponuojanti kiekvieno asmens teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, taip pat teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, kuri yra neatsiejama konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisės į tinkamą teismo procesą dalis.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, pagal ginčytą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nėra galimybės atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso, kai byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta nesilaikant proceso teisės normų reikalavimų – nesant nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, – ir nebėra galimybės tokiam dalyviui apskųsti teismo sprendimo (nutarties).
Tokia situacija galima ir nagrinėjant bylas apeliacinės instancijos teisme – tokiu atveju, pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, taip pat nėra galimybės atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso.
Vadinasi, pabrėžė Konstitucinis Teismas, pagal ginčytą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nėra galimybės atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso tokiose situacijose, kai proceso dalyviui nesudaryta galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus teisme.
Taigi įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti tam tikrus išimtinius atvejus, kada galėtų būti atnaujinama įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigta byla (jos procesas), ginčytoje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nesudarė galimybių atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso, kai byla išnagrinėta nesant nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdį ir nebėra galimybės apskųsti tokio sprendimo (nutarties). Konstitucinis Teismas konstatavo, kad taip įstatymų leidėjas nepaisė iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančio reikalavimo nenustatyti tokio įsiteisėjusių teismo sprendimų patikros teisinio reguliavimo, pagal kurį nebūtų sudaryta galimybė ištaisyti teismo padarytų esminių proceso teisės normų taikymo klaidų, kuriomis paneigiama asmens teisė kreiptis į teismą, suponuojanti kiekvieno asmens teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, taip pat teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui.
Konstitucinio Teismo informacija
