Ar teismo nutartis, kuria bylos medžiaga pripažinta nevieša, (ne) užkerta kelią efektyviai teisminei gynybai?

Teisminio proceso viešumas yra teisinė vertybė, kylanti iš prigimtinės teisės į teisingumą, kurį turi užtikrinti valstybė. Jau prieš 100 metų Lietuvos civilinio proceso teisėje proceso viešumo principas buvo laikoma vienu esminių teisingo teisminio proceso sąlyga[1]. Šiuo metu proceso viešumo principas Lietuvos civilinio proceso teisėje reglamentuojamas (detalizuojamas) CPK 9-10¹ straipsniuose. Įprastai visa nagrinėjamos bylos medžiaga jos dalyviams yra vieša, jie gali susipažinti su kitos šalies teikiamais įrodymais, procesiniais dokumentais ir pan. Tačiau paslaptį sudarančios informacijos (komercinės, profesinės) civiliniame procese naudojimas yra vienas iš proceso viešumo principo ribojimų.

Teismui nusprendus, kad tam tikra informacija laikoma nevieša, priimama nutartis, kuri neleidžia kitiems proceso dalyviams susipažinti su asmens teikta nevieša informacija (CPK 10 straipsnio 4 dalis). Tokia informacija tampa prieinama tik teismui ir ją pateikusiam asmeniui. Tačiau ar taip nėra užkertamas kelias kitai ginčo šaliai efektyviai pasinaudoti teisės į teisingą teismą garantijomis? Ar šaliai, pateikusiai neviešą informaciją, nėra suteikiamas nepagrįstas „pranašumas“ kitos šalies atžvilgiu? Ar nutartis, kuria bylos medžiaga (jos dalis) pripažinta paslaptimi, turėtų (galėtų) būti skundžiama atskiruoju skundu?

Teismas, gavęs prašymą „įslaptinti“ tam tikrą teikiamą informaciją nevertina ieškinio pagrįstumo klausimo. Tai yra procesinio pobūdžio klausimo išsprendimas pagal tuo metu surinktą informaciją, kuri vėliau procese gali kisti. Dėl to ši teismo nutartis neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Iš esmės teismas patikrina, ar asmens teikiama informacija laikytina sudarančia profesinę ar komercinę paslaptį ir turėtų būti apsaugota civiliniame procese nuo jos atskleidimo. Klausimas, ar toks teismo atliekamas vertinimas yra pakankamas, atsižvelgiant į galimas šios nutarties byloje teisines pasekmes. Ar vėliau byloje paaiškėjus, kad neviešu pripažintas įrodymas gali būti esminis priimant teismo procesinį sprendimą, neturėtų būti persvarstomas sprendimas dėl jo neviešumo apimties ir galimo atskleidimo konkretiems asmenims.

Kadangi nutartis, kuria tam tikra informacija pripažįstama nevieša, yra procesinio pobūdžio, todėl jai taikoma bendroji taisyklė, jog galimybės skųsti tarpines teismo nutartis atskirai nuo baigiamojo akto yra išimtinio pobūdžio, kuri galima arba CPK nustatytais atvejais, arba jeigu nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (CPK 334 straipsnio 1 dalis). CPK nėra normos leidžiančios ar draudžiančios teismo nutarties, kuria išspręstas klausimas dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša, apskundimo atskiruoju skundu. Tačiau ar galima teigti, kad tokia nutartis užkertą kelią tolesnei bylos eigai?

Lietuvos apeliacinis teismas, 2018 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-99-943/2018 suvienodindamas teismų praktiką šiuo klausimu, išaiškino, kad tarpinė nutartis, priimta CPK 10 straipsnio 4 dalies pagrindu, kuria buvo išspręstas klausimas dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša, negali būti apeliacijos objektu. Šioje nutartyje nurodyta, kad CPK 10 straipsnio 4 dalies norma yra susijusi su įrodymų, kurių pagrindu vertinamas ieškinio reikalavimų ir atsikirtimų į jį pagrįstumas, teikimu bei rungimosi principo ribojimu teismo nustatomoje apimtyje, todėl tokio pobūdžio nutartys neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui. Šiuo išaiškinimu yra vadovaujamasi ir vėlesnėje teismų praktikoje[2]. Kyla klausimas, ar toks aiškinimas visais atvejais yra pagrįstas, suderintas su proceso viešumo principu?

CPK 334  straipsnyje įtvirtinta sąvoka „užkerta kelią tolesnei bylos eigai“ nėra aiškinama paraidžiui[3], todėl į jos turinį galėtų patekti ne tik tos nutartys, dėl kurių priėmimo iš viso negali prasidėti, yra užbaigiamas arba nebegalimas tolesnis procesas. Kyla klausimas, ar minėta sąvoka neturėtų būti siejama su „užkirtimu kelio“ efektyviai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, t. y. susipažinti su kitos šalies teikiamais įrodymais, procesiniais dokumentais, teikti paaiškinimus ir argumentus.

Teismui nusprendus, kad šalies teikta informacija, sudaranti paslaptį, yra nevieša ir kita šalis neturi teisės su ja susipažinti, o pateikta informacija gali būti lemianti teismo procesinį sprendimą, tai kita šalis iš esmės gali atsidurti situacijoje, kai ginasi „užrištomis akimis“. Nežinant nei informacijos pobūdžio, nei jos turinio šaliai yra užkertamas kelias į rugtynišką ir lygiateisišką procesą neviešos bylos medžiagos dalyje. Joje informacijos nežinanti šalis pastatoma į iš esmės nepalankią situaciją palyginus su oponentu.

Bylos šalių lygiateisiškumas užtikrinamas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Vertinimas, ar kitos šalies pateikti įrodymai reikalauja reakcijos (pateikiant dėl jų paaiškinimus, paneigiančius įrodymus ir pan.) yra šalies pozicijos klausimas, tačiau žinojimas apie tokių dokumentų pateikimą yra būtinas pagal lygiateisiškumo principą. Taigi tais atvejais, kai bylos medžiaga pripažįstama nevieša, formaliai teisminis procesas  gali vykti ir vyksta toliau, tačiau taip ribojamos kitos šalies galimybės pasinaudoti efektyvia teise į teisminę gynybą. Todėl svarstytina, ar sąvoka „užkerta kelia tolesnei bylos eigai“ neturėtų būti suprantama plačiau, apimanti tas situacijas, kai teismo nutartis gali daryti esminį poveikį efektyvios teisminės gynybos įgyvendinimui.  

Sutiktina, kad šalis gali pateikti savo nesutikimo argumentus dėl tokios nutarties apeliaciniame skunde dėl teismo procesinio sprendimo, kuriuo ginčas išnagrinėjamas iš esmės. Tačiau svarstytina, ar tokiu atveju šalis iš esmės „nepraranda“ teisminio proceso, kuriame negalėjo efektyviai gintis. Be to, kyla klausimas, kaip šalis gali parengti apeliacinį skundą, jeigu nežino pagrindinio įrodymo byloje turinio ir iš esmės negali pateikti argumentų, pagrindžiančių jo teisingumą ar teisėtumą.

Taigi kylą klausimų, ar teismų praktika, kurioje pripažįstama, kad nutartis, kuria išspręstas klausimas dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša, neužkerta kelio bylos eigai yra pagrįsta bei sudaro sąlygas efektyviai teisei į teisminę gynybą.

Tekstą parengė Indrė Maculevičienė, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Privatinės teisės instituto doktorantė, lektorė

[1] Vladas Mačys, Civilinio proceso paskaitos, Teisių fakulteto leidinys, 1924, p. 136

[2] Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-246-553/2019; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-955-302/2019; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-78-370/2020; 2021 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-14-464/2021; 2022 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-288-790/2022 ir kt.;

[3] Pavyzdžiui, pripažįstama, kad teismo nutartis laikoma užkertančia kelią tolesnei bylos eigai tuo atveju, jei ja buvo atimta galimybė teismo procese dalyvauti konkrečiam asmeniui, nepaisant to, jog pačios bylos nagrinėjimas vyksta toliau (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-403/2020), į šio punkto taikymo sritį taip pat patenka atvejai, kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, tačiau teismo nutartimi konstatuojama, kad tarp šalių kilęs ginčas teismingas išskirtinai teismui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2012; 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-421/2016), taip pat teismo nutartis, kuria ieškinys su tarptautiniu elementu pripažįstamas teismingu Lietuvos Respublikos teismams, gali būti apeliacijos objektu ir ji gali būti skundžiama atskiruoju skundu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-969/2023).