H. Šinkūnas. Kalba ir Konstitucija: sąsajos

Savo pranešimą norėčiau pradėti pasakojimu iš Šventojo Rašto Pradžios knygos 11 skirsnio, kuriame pasakojama istorija apie Babelio bokštą. Taigi:

Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. Kai žmonės kėlėsi iš rytų, jie rado slėnį Šinarokrašte ir ten įsikūrė. Vieni kitiems sakė: “Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime”. (…)”Eime, – jie sakė, – pasistatykime miestą ir bokštąsu dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės veidą“. O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir VIEŠPATS tarė: „Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“. Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą.

Babelio bokšto istoriją primenu ne todėl, kad atkreipčiau dėmesį į žmonių intencijas, kurias VIEŠPATS įvertino kaip iššūkį jam, o norėdamas atkreipti dėmesį į tai, ką VIEŠPATS padarė. Jo valia nepratrūko dangus ir vanduo neužtvindė žemės. Žmonių neprarijo atsivėrusi žemė. VIEŠPATS sumaišė žmonių kalbą, ir jų bendras darbas ir veikimas drauge tapo nebeįmanomas.

Šiame pranešime iešksoiu kalbos ir konstitucijos sąsjaų tam, kad parodyčiau, jog kalba kaip ir konstitucija yra tos pamatinės vertybės, kurios formuoja valstybingumo pagrindus.

Dėl sąvokų apibrėžčių

VLKK terminų banke pateikiama tokia termino “kalba” apibrėžtis: Kalba – tai pagrindinė mokymo ir auklėjimo, bendravimo priemonė, kuria žodžiais ir sakiniais keičiamasi informacija, pažintine, praktine, emocine patirtimi.

Konstitucijos sąvoką galime rasti mokslo darbuose, tačiau pateiksiu tą, kuri yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje: Konstitucija yra aukščiausioji teisė, nustatanti pamatines taisykles mūsų valstybėje.

Iš to, kas pasakyta, bent jau iš pirmo žvilgsnio, įžvelgti sąsajas tarp kalbos ir Konstitucijos gali būti sudėtinga. Bet išsyk galima pastebėti tai, kad Konstitucijoje, kaip ir teisėje bendrai, įtvirtintos elgesio taisyklės turi kalbinę išraiškos formą. Čia kalba veikia kaip priemonė informacijai apie leidžiamą, draudžiamą ar pageidaujamą elgesį perduoti. Bet ar tarp kalbos ir Konstitucijos yra tik toks ryšys? Pabandykime pažvelgti atidžiau.

Šaltinis. Iš kur kyla kalba ir iš kur kyla Konstitucija?

Yra įvairių hipotezių apie kalbos atsiradimo priežastis, vis dėlto įtikinamiausia atrodo ta, kuri kalbą kildina iš dar Aristotetelio taip akcentuoto žmogaus socialumo ir jo polinkio bendrauti. Bendravimas ir vėliau žmonių bendruomenės neįsivaizduojamos be žmonių veikimo kartu, be žmonių bendradarbiavimo, o tam būtina keistis informacija, perduoti savo jausmus ir mintis. Taigi, jei kalbai kaip tokiai atsirasti yra būtinas žmonių bendravimas ir žmonių bendruomenės, konkreti kalba – anglų, vokiečių ar lietuvių – atsiranda tam tikroje kompaktiškoje bendruomenėje dėl jos narius siejančių saitų – istorijos, tradicijų, papročių ir pan.

Teisės ir aukščiausios jos išraiškos formos – Konstitucijos – šaltinis taip pat yra drauge veikiančių žmonių bendruomenė. Į tai mūsų dėmesį atkreipia ir Konstitucinis Teismas, pabrėždamas, kad Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta. Be to, Konstitucinis Teismas pažymi ir tai, kad Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimoms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvrtintas pamatines taisykles ir joms paklusti (…).

Kaip kuriama kalba ir teisė?

XVIII a. antroje pusėje Vokietijoje atsirado įtakinga teisės teorija, kuri įžvelgė plačias kalbos ir teisės paraleles. Teigta, kad kalba, kaip ir teisė, vystosi iš lėto, palaipsniui. Tokiai lėtai, bet kartu kryptingai ir nuosekliai raidai apibūdinti pasitelktas kalbos ir teisės palyginimas su javu: javas sudygsta iš lėto, kaip iš lėto formuojasi ir bręsta grūdas. Lygiai taip kalba ir teisė – jų raidos nepaskubinsi, galia ir norai čia ne itin ką duos, jei žmonės nebus pasiruošę priimti tam tikrų žodžių ir tam tikrų taisyklių. Teisės kūrėjai perspėti turį būti kantrūs ir veikti laipsniškai, neskubriai, priešingu atveju žmonės taisykles atmes ir norimas rezultatas pasiektas nebus. Šios mokyklos atstovai vartojo prasmingas sąvokas – gyvoji kalba ir gyvoji teisė. Kada kalba ir teisė “gyvena”? Tada, kada visuomenė jas priima ir kalbą vartoja, o teisė naudojama, taikoma, reiškia – veikia. Ir atvirkščiai, galima kalbėti apie negyvąją kalbą ir negyvąją teisę, kada žodžiai ar taisyklės naujai priimami ar keičiami valiniais sprendimais, neretai ir pasitelkus prievartą, bet visuomenė yra aiškiai nepasiruošusi jų priimti ir todėl visa tai atmeta.

Kalba ir Konstitucijos aiškinimas

Bendraudamas su kalbininkais esu išgirdęs labai gražų palyginimą: kalba yra kaip upė. Kaip tai suprasti? Ogi išties vaizdingai: kaip upe galima plaukti kuria nors puse ar per vidurį, taip ir savo mintis ar kitą informaciją galima perteikti skirtingai – skirtingais žodžiais, įvairiais palyginimais, idiomomis ir panašiai. Jei upėje pasitaiko kliūčių – riedulių, seklumų ar rėvų – jas galima apiplaukti. Gyvoji kalba taip pat žino būdus tokioms kliūtims apeiti.

O kaip teisė ir, aišku, Konstitucija? Teisės veikimas, manau,taip pat gali būti palygintas su upės tėkme. Tie santykiai, kurie turi būti regliuojami teisės, gali būti reguliuojami įvairiai ir čia jau teisės kūrėjams tenka užduotis surasti geriausią ir patogiausią plaukti farvaterį. O kad teisė gyventų ir teisės taisyklės veiktų, jos turi būti išaiškintos. Yra daugelis būdų ar, kaip mes teisininkai, sakome, teisės aiškinimo metodų, kurie naudojami aiškinant teisę tam, kad teisės taisyklės turinys būtų atskleistas preciziškai tiksliai, nedviprasmiškai, nes paini taisyklė ar ta, kurios prasmė nėra atskleista, negali būti veiksmingai taikoma ir, akivaizdu, šiuo atveju teisinio reguliavimo tikslų pasiekti neįmanoma.

Tarp teisės aiškinimo metodų pats svarbiausias, pamatinis, yra tas, kurį mes vadiname kalbiniu arba dar ir lingvistinu, gramatiniu metodu ar dar ir kitaip. Teisinėje literatūroje paprastai sakoma, kad kalbinis teisės aiškinimo metodas yra ne tik plačiausiai taikomas, bet ir turėtų būti taikomas pirmiausia. Būtent todėl mes, teisininkai, analizuodami teksus, taip pat ir Konstitucijos nuostatas, pradedame nuo kalbinio metodo. Ir tai visiškai suprantama, nes teisės taisyklės išreiškiamos raštu, o jų prasmė atskleidžiama analizuojant tekste vartojamų žodžių bendrines ir specifines reikšmes. Čia pažymėtina ir tai, kad taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą atskleista teisės prasmė patikrinama taikant kitus teisės aiškinimo metodus, bet tai tik dar labiau išryškina kalbinio teisės aiškinimo metodo reikšmę.

Kalba ir Konstitucija kaip vertybės

Konstitucija nėra vien tik tam tikrų normų ir principų rinkinys – ji išreiškia Tautos kaip pilietinės bendruomenės pamatines vertybes, jas įtvirtina ir gina. Šia prasme Konstitucija gali būti suvokta kaip vertybių sistema. O apie kokias konstitucines vertybes kalbame? Konstitusinis Teismas į šį klausimą atsako taip: Konstitucija grindžiama “universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia pagarba teise ir teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir gerbimu”. Konstitucijoje kaip aukščiausioje teisėje slypi ir konstitucinių vertybių darnos imperatyvas, kuris reiškia, kad nei viena konstitucinė vertybė negali būti paneigta ar apribota, kad visos jos turi būti nuosekliai ginamos ir užtikrinama jų pusiausvyra, priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinio reguliavimo esmė.

O ar lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė? Atsakymas vienareikšmiškas: Taip! Tir ne tik todėl, kad mūsų Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: “Valstybinė kalba – lietuvių kalba”. Konstitucinio Teismo doktrinoje šiuo klausimu sakoma: Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.

Kalbos ir Konstitucijos sąsajas randu klausdamas: Kam tarnauja kalba ir kam tarnauja Konstitucija?

Konstitucija yra Tautos aktas. Ji išreiškia visos pilietinės Tautos, o ne kurios nors atskiros grupės interesus. Konstitucija, kaip ir kalba, nėra kažkieno ar kažkam. Ji yra mums  visiems ir mūsų visų.

Pabaigai: 1792 -ieji

Nuo antrosios pasaulyje ir pirmosios Europoje 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos priėmimo praėjo kiek daugiau nei vieneri metai. Įsiveržusi Rusijos kariuomenė 1792 m. birželį užėmė Vilnių, o rugpjūčio pradžioje – Varšuvą. Abiejų Tautų Respublika žlunga. Kai nebelieka Konstitucijos, nebelieka ir valstybės. Kai nebelieka valstybės, kyla grėsmė tautai ir jos kalbai. Istorija mus moko, kaip svarbu saugoti savo Konstituciją ir kalbą, nes tai yra neatsiejami tautos ir valstybės tvarumo pagrindai. Šiandien, kai gyvename laisvoje Lietuvoje, svarbu nepamiršti šių vertybių ir jas puoselėti.

Nuoširdžiai sveikinu Jus su Konstitucijos diena!

Dr. Haroldas Šinkūnas yra VU Teisės fakulteto dekanas, Viešosios teisės katedros docentas

Tai pranešimas, skaitytas Lietuvos Respublikos Prezidentūroje vykusioje konferencijoje “Lietuvos Respublikos Konstitucija ir lietuvių kalba”, skirtoje Konstitucijos dienai paminėti