Peticiją dėl tariamai pažeistų nuosavybės teisių EŽTT atmetė kaip nepagrįstą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Teismas arba EŽTT) paskelbė nutarimą byloje Jankauskas prieš Lietuvą (Nr. 26488/18), kuriame konstatavo, kad pareiškėjo peticija dėl ribojamos jo teisės netrukdomai naudotis nuosavybe yra nepagrįsta. Remdamasis Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu (nuosavybės apsauga), pareiškėjas skundėsi dėl to, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino deklaraciją apie privažiavimo prie pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių sklypų kelio statybos užbaigimą bei nuosavybės teisių į minėtą kelią teisinę registraciją ir todėl pareiškėjas patyrė finansinių nuostolių.
Panaikindamas pirmiau minėtą deklaraciją ir teisinę kelio registraciją, Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad norint registruoti nuosavybės teises į kelią, asmuo turi būti ir žemės, ant kurios pastatytas kelias, savininkas. Pareiškėjas turėjo kelio statybai reikiamus leidimus, tačiau kelią pastatė ant valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės, todėl neturėjo teisinio pagrindo registruoti nuosavybės teisių į kelią savo vardu.
Visų pirma, EŽTT pakartojo pagrindinį principą, kad nacionalinės institucijos, ypač teismai, turi prerogatyvą aiškinti vidaus teisę, todėl EŽTT nekvestionavo Aukščiausiojo Teismo galutinio sprendimo, įskaitant jo vidaus teisės išaiškinimą dėl statytojo būtinybės turėti tinkamą teisinį pagrindą (žemės nuosavybės ar valdymo teises) statybai, arba kaip ir kokiu būdu institucija turėtų duoti sutikimą vykdyti statybas valstybinėje žemėje ar koks turėtų būti tokio sutikimo turinys.
Teismo vertinimu, šioje byloje nuosavybės teisės panaikinimas atitiko viešąjį interesą, nes buvo susijęs su nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą suderinimu su vidaus teisės aktais dėl statomo daikto (būtent kelio), kuris pateko į pajūrio juostos zoną ir kuriuo galėjo naudotis kiti.
Pagrindinis klausimas kilo dėl ribojimo naudotis nuosavybės teise proporcingumo. Šiuo požiūriu Teismas atkreipė dėmesį, kad byla susijusi su miestų planavimui ir aplinkos apsaugai taikomomis taisyklėmis – sritimis, kuriose valstybės turi didelę veiksmų laisvę. Nuosavybės teisių apribojimai gali būti leidžiami, tačiau su sąlyga, kad bus išlaikyta teisinga atitinkamų individualių ir visuomenės interesų pusiausvyra.
Vertindamas apribojimo proporcingumą, EŽTT pirmiausia rėmėsi Klaipėdos apylinkės teismo išvada, kad civilinė byla, dėl kurios buvo panaikinta pareiškėjo nuosavybės teisė į kelią, buvo inicijuota gavus pareiškėjo kaimyno prašymą ginti viešąjį interesą. Šis asmuo anksčiau faktiškai prisidėjo prie kelio tiesimo, tačiau 2013 m. jam buvo užkirstas kelias naudotis keliu, kai pareiškėjas įrengė užtvarus. Nors apylinkės teismas priėmė pareiškėjui palankų sprendimą, tačiau atkreipė dėmesį ne tik į tai, kad užtvarai vėl buvo pastatyti 2015 m., bet ir į tai, kad nors 2016 m. jie buvo pašalinti, tačiau išliko tikimybė, kad kitų asmenų, įskaitant neįgaliuosius, naudojimasis keliu ateityje gali būti apribotas. Teismo nuomone, tokios apylinkės teismo išvados buvo labai svarbios viešajam interesui, kad kelias būtų valstybės nuosavybė. Iš tiesų, tai, kad plėtojant Pajūrio regioninio parko viešąją infrastruktūrą kelias neišvengiamai taptų viešas, pastebėjo ir apylinkės teismas, ir Aukščiausiasis Teismas.
Be to, kaip pažymėjo Aukščiausiasis Teismas, pirminiai dokumentai dėl kelio tiesimo buvo parengti remiantis tuo, kad kelias leistų tuometiniams pareiškėjo namo savininkams palengvinti privažiavimą prie namo. Kaip pažymėjo Aukščiausiasis Teismas, skirtingai nei pareiškėjas, asmenys, iš kurių pareiškėjas įsigijo namą, niekada nesiekė įtvirtinti nuosavybės teisių į aptariamą kelią, o pareiškėjas negalėjo turėti daugiau teisių už juos. Teismas sutiko su nacionalinių teismų argumentais dėl tam tikro valstybės ir savivaldybių institucijų priežiūros stokos, kuri atsirado dėl to, kad išduodant statybos leidimą jos nenumatė esamos situacijos, tačiau nurodė, kad gero valdymo principas paprastai neturėtų trukdyti valdžios institucijoms ištaisyti atsitiktines klaidas, padarytas net ir dėl jų pačių aplaidumo. Be to, kaip pažymėjo Aukščiausiasis Teismas, nei pirmieji namo savininkai, nei pareiškėjas nesilaikė apdairaus ir rūpestingo savininko standarto ir prisiėmė tam tikrą riziką, kylančią dėl jų teisių į kelią netikrumo bei veikė neturėdamas aiškaus susitarimo dėl tų teisių. Be to, jau 2000 m. kelias buvo pažymėtas kaip bendro naudojimo ir suplanuotas pėsčiųjų takas, vedantis nuo jo iki jūros. Nors pareiškėjas buvo nagrinėjamo namo savininkas nuo 2007 m., tik 2013 m. sausio mėn. jis savo vardu perregistravo statybos leidimą, o 2013 m. rugpjūčio mėn. baigė statybos darbus. Būtent per tą laikotarpį pareiškėjo kaimynas pateikė skundą valdžios institucijoms, kurios greitai reagavo ir iškėlė bylą teisme dėl pareiškėjo nuosavybės teisės panaikinimo.
EŽTT sutiko su Vyriausybės argumentais dėl ribotos pareiškėjo naštos, nes jis vis tiek galėjo netrukdomas naudotis keliu ir jam nereikėjo jo remontuoti ar prižiūrėti, nes tai tapo savivaldybės atsakomybė. Be to, Teismas atsižvelgė į tai, kad ginčo kelias buvo nutiestas iš dalies pareiškėjo kaimyno lėšomis. Galiausiai, kaip siūlė Vyriausybė ir apylinkės teismas ir kaip matyti iš vidaus teismų praktikos, EŽTT nurodė, kad pareiškėjas turi teisę pradėti teisminį procesą dėl žalos atlyginimo ir reikalauti atlyginti lėšas, investuotas į kelio statybą.
EŽTT padarė išvadą, kad klaidų ištaisymas panaikinant pareiškėjo nuosavybės teisę į nagrinėjamą kelią nesukėlė neproporcingos žalos pareiškėjui, todėl peticija yra aiškiai nepagrįsta ir turi būti nepriimta pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punktą ir 4 dalį.
Teisingumo ministerijos informacija
