LAT spręsta byla dėl kliento pareigos išsipirkti nuomotą daiktą
Balandžio 11 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta byla, kurioje buvo sprendžiama dėl mišrios sutarties pasibaigimo padarinių. Byloje teismų nustatyta, kad šalys sudarė darbo drabužių nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė nupirko ir išnuomojo atsakovei, užsiimančiai hidraulinės įrangos remonto veikla, nuo išorės veiksnių apsaugančius darbo drabužius bei įsipareigojo už atskirą mokestį juos skalbti ir keisti. Dėl atsakovės veiklos specifikos darbo drabužiai buvo nupirkti specialiai pagal jos poreikius, pritaikyti konkretiems atsakovės darbuotojams, į juos įsiūtos mikroschemos. Sutarčiai, kuri galiojo trejus metus, pasibaigus pagal šios sutarties nuostatas ieškovė pareikalavo iš atsakovės už likutinę vertę išpirkti darbo drabužius, kurie nebegali būti pritaikomi kitiems klientams. Atsakovei atsisakius tai padaryti, ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti skolą – daugiau nei 7000 Eur.
Kasacinėje byloje atsakovė įrodinėjo, kad teismai turėjo taikyti CK nuostatas, įtvirtinančias kliento – paslaugų gavėjo – absoliučią teisę nutraukti paslaugų sutartį, ir atmesti reikalavimą priteisti skolą, nes neįrodytos CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos. Be to, teigė, kad sutarties sąlyga dėl pareigos išsipirkti darbo drabužius už jų likutinę vertę, ne mažesnę nei 50 procentų pradinės vertės, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir varžo atsakovės teisę atsisakyti sutarties.
Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad šalys, vadovaudamosi sutarčių laisvės principu, turi teisę sudaryti mišrias sutartis, kurioms, jeigu šalys nenustato kitaip ir tai neprieštarauja sutarties esmei, kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje. Šalys sudarė mišrią sutartį, turinčią tiek nuomos, tiek atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių požymių, tačiau CK 6.721 straipsnio nuostatų teismai pagrįstai netaikė, nes Sutartis buvo ne nutraukta, o pasibaigė suėjus jos terminui ir atsakovei, laikantis Sutartyje nustatytos tvarkos, raštu pranešus apie nepageidavimą ją pratęsti.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pagrindinis atsakovės interesas sudarant Sutartį buvo turėti individualiai darbuotojams pritaikytus darbo drabužius, o šalių ginčas laikytinas kilusiu iš nuomos teisinių santykių. Pagal bendrąją taisyklę, nustatytą CK 6.499 straipsnio 1 dalyje, nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrosios taisyklės išimtis, pagal kurią įstatymai arba nuomos sutartis gali nustatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje nurodytą kainą (išperkamoji nuoma).
Teisėjų kolegija konstatavo, kad įstatyme nenustatytas draudimas į mišrią sutartį, kurios objektas susijęs su darbo drabužiais, turinčią nuomos ir atlygintinų paslaugų sutarčių elementų, įtraukti sąlygą dėl nuomoto daikto išpirkimo. Šalims pasinaudojus CK 6.503 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise ir sutartyje nustačius atsakovės pareigą išsipirkti nuomotus darbo drabužius, ši pareiga turi būti vykdoma.
Teisėjų kolegija paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria ieškovei iš atsakovės buvo priteista skola.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
