LAT spręsta dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių, arbitruotinumo
Kovo 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą (Nr. e3K-88-823/2024), kurioje buvo sprendžiama dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių, arbitruotinumo. Suinteresuoti asmenys (ieškovės arbitražo byloje) ir pareiškėja (atsakovė arbitražo byloje) viešųjų pirkimų pagrindu sudarė dvi rangos sutartis, kuriose buvo įtvirtinta arbitražinė išlyga. Vėliau suinteresuoti asmenys ir pareiškėja sudarė papildomus susitarimus, kuriais pakeitė rangos sutarčių kainodaros taisykles. Ieškovės kreipėsi į Arbitražo teismą prašydamos perskaičiuoti kainą ir pakeisti terminus. Atsakovė prašė priimti dalinį arbitražo sprendimą kompetencijos klausimu ir pripažinti, kad Arbitražo teismas neturi kompetencijos nagrinėti tokio ginčo, nes rangos sutartys sudarytos viešųjų pirkimų būdu, o ieškovės prašo pakeisti esmines šių sutarčių sąlygas (kainą ir įvykdymo terminus), todėl toks ginčas nearbitruotinas.
Arbitražo teismas priėmė dalinį sprendimą dėl jurisdikcijos arbitražo byloje, kuriuo nusprendė, kad pranešime apie arbitražą pateikti preliminarūs reikalavimai gali būti sprendžiami arbitraže ir Arbitražo teismas turi kompetenciją nagrinėti šią bylą iš esmės. Pareiškėja pateikė skundą Lietuvos apeliaciniam teismui dėl Arbitražo teismo dalinio sprendimo panaikinimo.
2023 m. lapkričio 6 d. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė pareiškėjos skundą. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad ginčų arbitruotinumo klausimu ne Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų įstatymas (PĮ), o Komercinio arbitražo įstatymas (KAĮ) yra lex specialis, todėl tik pagal KAĮ nuostatas turi būti sprendžiama, ar ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže. Teismas padarė išvadą, kad Arbitražo teismas pagrįstai pripažino, jog šalių ginčas kilo dėl to, kaip aiškintinos rangos sutarčių nuostatos dėl darbų baigimo laiko ir kainos peržiūrėjimo ir ar egzistuoja (taikytinos) sutartinės sąlygos, kurių pagrindu galėtų būti nustatomas darbų baigimo laiko pratęsimas ir kainos peržiūrėjimas. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad Arbitražo teismas nurodytą ginčą teisingai kvalifikavo kaip ginčą dėl rangos sutarčių sąlygų vykdymo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos kasacinį skundą, pažymėjo, kad nuo 2012 m. birželio 30 d. įsigaliojusios redakcijos KAĮ 3 straipsnio 11 dalyje, kitaip nei iki tol galiojusioje įstatymo redakcijoje, ginčai, kylantys iš sutarčių, sudarytų viešųjų pirkimų pagrindu, expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) priskirti komercinių (t. y. pagal bendrąją taisyklę arbitruotinų) ginčų kategorijai. Be to, kitaip nei iki 2012 m. birželio 30 d. galiojusios KAĮ redakcijos 11 straipsnyje, naujos redakcijos KAĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis, o ginčai, kylantys iš viešųjų pirkimų pagrindu sudarytų sutarčių, į šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą objektiniu aspektu nearbitruotinų ginčų sąrašą neįtraukti. Taigi, iki šių įstatymo pakeitimų suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamoje byloje gali būti vadovaujamasi tik tiek, kiek ji vis dar atitinka šiuo metu iš esmės pasikeitusį teisinį reglamentavimą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, įstatymų leidėjui naujos redakcijos KAĮ aiškiai išreiškus valią dėl ginčų, kylančių iš sutarčių, sudarytų viešųjų pirkimų pagrindu, arbitruotinumo, nėra teisinio pagrindo iš tokių sutarčių kylančius ginčus pripažinti nearbitruotinais vien dėl to, kad jie pagal savo pobūdį yra susiję su imperatyvių teisės normų taikymu ir poreikiu ginti viešąjį interesą, ar dėl to, kad egzistuoja rizika, jog imperatyvios teisės normos arbitražo teismo bus pritaikytos netinkamai, o arbitražo procese, atsižvelgiant į jo ypatumus, pareiškėjos vertinimu, nėra sukurti pakankami viešojo intereso apsaugos mechanizmai. Imperatyvios viešųjų pirkimų teisės normos tiekėją ir perkančiąją organizaciją visais atvejais saisto ir po viešojo pirkimo sutarties sudarymo, todėl toks aiškinimas iš esmės paneigtų įstatymų leidėjo valią leisti iš viešųjų pirkimų sutarčių kylančius ginčus nagrinėti arbitraže.
Teisėjų kolegija pritarė Lietuvos apeliacinio teismo išvadai, kad rangos sutarties kainos apskaičiavimas (perskaičiavimas) pagal pačioje sutartyje nustatytas kainodaros taisykles kvalifikuotinas kaip sutarties vykdymas, o ne sutarties sąlygų (kainos) keitimas. Susitarimai, kuriais buvo pakeista rangos sutarčių kainodara, yra galiojantys, jų atitiktis Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų įstatymas 97 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams neginčijama. Kadangi rangos sutartis pakeičiantys susitarimai yra sudėtinė rangos sutarčių dalis, ginčas dėl sutarties kainos apskaičiavimo pagal susitarimuose nustatytas taisykles (neprašant šių taisyklių modifikuoti) pagrįstai buvo teismo kvalifikuotas kaip ginčas dėl rangos sutarčių sąlygų vykdymo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija Lietuvos apeliacinio teismo nutartį paliko nepakeistą ir nurodė, kad teismas teisingai aiškino ir taikė objektinį arbitruotinumą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo aktualios šiuo klausimu kasacinio teismo formuojamos praktikos ir padarė pagrįstą išvadą, kad arbitražo byloje tarp šalių nagrinėjamas ginčas yra arbitruotinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
