R. Satkauskas. LAT: Etniškumas yra objektyvus, Lietuvos teismai neturi išimtinės kompetencijos spręsti dėl užsieniečių tautinės tapatybės
Užsienio teismų sprendimai, patvirtinantys asmens tautinę tapatybę, pripažįstami Lietuvoje. Vakar priimtoje nutartyje byloje e3K-3-24-969/2024 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino, kad asmens tautinė tapatybė yra esminis asmens privataus gyvenimo ir tapatybės aspektas, patenkantis į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį, todėl lietuvių tautybės patvirtinimas nepriskirtinas išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai. Priešingai, tautybė tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste traktuojama kaip objektyvi kategorija, pasireiškianti objektyviais požymiais: kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan.
Nagrinėta byla susijusi su užsienio valstybės teismo sprendimo dėl šios šalies piliečio lietuviškos tautybės pripažinimu. Migracijos departamentas kasaciniame skunde pažymėjo, kad pačiame teismo sprendime nebuvo nurodyta, jog sprendimas bus vykdomas toje užsienio valstybėje, be to, prašomu pripažinti sprendimu buvo sprendžiami klausimai, kurie pagal Lietuvos Respublikos teisę priklauso išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai.
Tačiau Teismas pritarė pareiškėjo argumentams, kad nelogiška teigti, jog trečiosios valstybės teismas negali spręsti dėl įrašų tos valstybės piliečių dokumentuose, įskaitant įrašus, susijusius su jų etnine tapatybe. Prašomas pripažinti teismo sprendimas visų pirma sukėlė teisines pasekmes kilmės valstybėje, nes pareiškėjas pagal šį sprendimą šios valstybės oficialiuose registruose dabar laikomas lietuviu. Prašydamas pripažinti sprendimą, pareiškėjas siekė, kad jis būtų pripažintas lietuviu ir Lietuvoje.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad etninė tapatybė (tautybė), ypač tautinės mažumos narių teisė išlaikyti savo tapatybę ir gyventi asmeninį bei šeimyninį gyvenimą pagal savo tradicijas, yra teisės į privatų ir šeimos gyvenimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį dalis, todėl valstybės privalo sudaryti palankesnes sąlygas, o ne neproporcingai trukdyti tradiciniam mažumų gyvenimo būdui. Teisė į laisvą savęs identifikavimą apskritai yra tarptautinės mažumų apsaugos teisės kertinis akmuo. Tai ypač pasakytina apie neigiamą šios teisės aspektą: jokia dvišalė ar daugiašalė sutartis ar kitas dokumentas nereikalauja, kad kas nors prieš savo valią paklustų specialiam mažumų apsaugos režimui. EŽTT yra vienareikšmiškai nurodęs, kad valdžios institucijų atsisakymas registruoti asmens deklaruotą etninę priklausomybę yra valstybės pozityvios pareigos užtikrinti, kad pareiškėjo privatus gyvenimas būtų veiksmingai gerbiamas, pažeidimas (Ciubotaru prieš Moldovą, peticijos Nr. 27138/04, par. 53).
Civilinio proceso kodekso 789 straipsnio nuostatos aiškiai nenurodo bylų dėl asmens etninės priklausomybės priskyrimo išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Teisėjų kolegija išaiškino, kad išimtinę Lietuvos Respublikos teismų kompetenciją nustatančios nuostatos dėl savo išimtinio pobūdžio negali būti aiškinamos ir taikomos plačiau, t. y. nėra pagrindo jas taikyti ir kitoms, aiškiai neįvardytoms byloms.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pilietybė neabejotinai yra kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas, t. y. kiekviena valstybė savo teisės aktuose nustato pilietybės įgijimo, atkūrimo ir netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas); pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, kurios gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie numatyti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą dėl jo Lietuvos Respublikos pilietybės, nesiejo savo prašymo su tikslu įgyti ar atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Be to, pagal Pilietybės įstatymo nuostatas (9 ir 10 straipsniai), pilietybės įgijimo supaprastinta tvarka ar pilietybės atkūrimo sąlygos nėra siejamos su asmens lietuviška tautine tapatybe. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas tiek nagrinėjant bylą savo šalies teisme, tiek pripažįstant sprendimą Lietuvoje nuosekliai pabrėžė savo siekį išlaikyti lietuvybę ir būti pripažinta lietuviu tiek savo šalyje, tiek Lietuvoje.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs praktikos, pagal kurią asmens tautinės tapatybės juridinio fakto nustatymo klausimas būtų priskirtas išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Nepaisant Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių bylose, kuriose buvo atsisakyta pripažinti užsienio valstybių teismų sprendimus dėl giminystės santykių nustatymo (siekiant atkurti Lietuvos pilietybę), šios nutartys nelaikytinos turinčiomis precedentinę reikšmę nagrinėjamai bylai.
Užsienio teismų sprendimai, kuriais patvirtinamas asmens tautinės tapatybės faktas, gali būti pripažįstami Lietuvoje. Šis sprendimas turės ir platesnes pasekmes. Konstitucijos 32 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas lietuvis turi teisę apsigyventi Lietuvoje.
Rytis Satkauskas yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Tarptautinės ir Europos Sąjungos instituto partnerystės docentas, Advokatų profesinės bendrijos “Relex“ vadovaujantis partneris
