Naujausių LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus nutarčių apžvalga: nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo iki prekybos poveikiu

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (LAT) išnagrinėta byla, kurioje Jurijus Grafmanas buvo nuteistas už tai, kad, tyčia neteisėtai surinkęs informaciją apie teisėjų Neringos Girnytės, Valdo Petro Meidaus, Virginijos Breskienės ir prokuroro Aido Amparavičiaus privatų gyvenimą – jų asmens kodus, gimimo datas, gyvenamosios vietos adresus ar turimo nekilnojamojo turto adresus – ir neturėdamas jų sutikimo, šia informacija pasinaudojo suklastodamas dokumentus – UAB „Bankrotas“ vienintelio akcininko sprendimus paskirti šiuos asmenis bendrovės valdybos nariais ar iš šių pareigų atšaukti (BK 168 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis).

Išnagrinėjęs bylą LAT pažymėjo, kad asmens laisvė pasirinkti, ką jis nori skirti bendrovės valdybos nariu, nėra absoliuti, ją riboja Lietuvos Respublikoje galiojanti teisė. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatas, atkreipė dėmesį, kad bendrovės valdybos nariu negali būti asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės eiti šių pareigų. J. Grafmanas, būdamas teisininkas, žinojo, kad teisėjai ir prokuroras negali būti paskirti bendrovės valdybos nariais, todėl negalėjo jų paskirti. Kita vertus, šioje situacijoje J. Grafmanas ir nesiekė tokios padėties, kokią įtvirtino dokumentuose, kad paskirti asmenys iš tikrųjų būtų bendrovės valdybos nariais ir spręstų jų kompetencijai priskirtus klausimus, taip suklastodamas dokumentus iškreipė realią situaciją. Jo vadovaujamai bendrovei valdybos nereikėjo, ji nebuvo skirta valdybai priskirtoms funkcijoms atlikti, o vertinant ekonominę logiką, valdyba nėra sudaroma į ją skiriamiems asmenims apie tai nežinant ir nesutinkant būti jos nariais.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad ne visos ir ne bet kokios su asmeniu susijusios informacijos rinkimas gali būti vertinamas kaip asmens privatumo pažeidimas. Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė, todėl atsakomybė už BK168 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos padarymą turėtų būti taikoma už pačius sunkiausius asmens privataus gyvenimo pažeidimus. Kitų žmonių duomenys, kuriais pasinaudojo J. Grafmanas be jų sutikimo, teisėjų kolegijos buvo įvertinti kaip asmens duomenys, neatskleidžiantys jautrios ir detalios informacijos apie privatų asmenų gyvenimą. Byloje nenustatyta, kad informacija būtų buvusi surinkta privatumą ribojančiais būdais, taip pat turima informacija nebuvo panaudota svarbiems asmens privataus gyvenimo aspektams atskleisti. Visi asmenys, apie kuriuos surinkta informacija pasinaudojo J. Grafmanas, pareiškė, jog dėl šio veiksmų jokia žala jiems nebuvo padaryta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad žemesnės instancijos teismai neteisingai J. Grafmano panaudotą informaciją vertino kaip informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą ir taip neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. LAT, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, panaikino žemesnės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl J. Grafmano nuteisimo pagal BK 168 straipsnio 1 dalį bei bausmių subendrinimo, šią baudžiamosios bylos dalį nutraukė ir nuteistajam paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 250 MGL (12 500 Eur) dydžio baudą.

_____

LAT išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje advokatas Aivaras Surblys nuteistas už tai, kad, pasinaudodamas pažintimis ir kita tikėtina įtaka Klaipėdos apygardos teismo teisėjams, savo naudai susitarė priimti ir priėmė 10 000 Eur dydžio kyšį, pažadėjęs paveikti šiuos valstybės tarnautojus, kad jie neteisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus – priimtų suinteresuotų asmenų pageidaujamą sprendimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (BK 226 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija priimtoje nutartyje iš dalies sutiko su nuteistojo A. Surblio gynėjo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais ir konstatavo, kad, pripažinę atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnio 1 dalies nuostatas asmens parodymus vienu iš pagrindinių nuteistojo kaltės įrodymų, žemesnės instancijos teismai neatliko visapusiško viso baudžiamojo proceso metu šio asmens duotų parodymų teisėtumo ir patikimumo vertinimo pagal BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytas taisykles. Kartu teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos teismų praktikos, pagal kurią tokių asmenų parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus.

Teisėjų kolegija taip pat padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimas bendro pobūdžio teiginiais, tik deklaratyviai pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo, konkrečiais motyvais nepaaiškinant, kodėl atmetami visi nuteistojo A. Surblio ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, neišdėstant išsamių tokio sprendimo motyvų ir aiškiai neatsakius į esminius apeliacinio skundo argumentus, ne tik pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, bet ir neatitinka reikalavimų, keliamų teismo nuosprendžio ar nutarties turiniui (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

_____

LAT išnagrinėjo dvi vienarūšes baudžiamąsias bylas, kuriose Airijos Respublikos piliečiai buvo kaltinami tuo, kad, veikdami organizuota grupe ir siekdami gauti įrankių bei priemonių Tikrosios airių respublikonų armijos, kurios tikslas – daryti teroristinius nusikaltimus, veiklai remti, tiesiogiai rinko, kaupė ir teikė turtą, materialinę paramą asmenims, žinodami ir siekdami, kad šis turtas, parama ar jų dalis būtų panaudota vienam ar keliems teroristams remti (BK 25 straipsnio 3 dalis, 21 straipsnio 1 dalis, 250⁴ straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos žemesnės instancijos teismų Airijos Respublikos piliečiams buvo nutrauktos, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Teismas pažymėjo, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu atsakomybė buvo įtvirtinta BK 250 straipsnio 6 dalyje, ši veika priskirta labai sunkiems nusikaltimams, kuriems buvo nustatytas penkiolikos metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, o sunkiems – dešimt metų. Lietuvos Respublikos 2010 m. birželio 15 d. įstatymu senaties terminas už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus buvo pakeistas, atitinkamai nustatant penkiolikos ir dvidešimt penkerių metų terminus. Taigi šis įstatymas laikomas kitaip sunkinančiu nusikalstamas veikas padariusių asmenų teisinę padėtį ir neturi grįžtamosios galios (BK 3 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos 2013 m. liepos 2 d. įstatymu BK 250 straipsnis buvo pakeistas ir atsakomybė už Airijos Respublikos piliečiams inkriminuotus veiksmus nustatyta naujoje normoje – BK 250⁴ straipsnio 1 dalyje. Už šią veiką nustatyta švelnesnė bausmė – laisvės atėmimas iki dešimties metų, kartu šį nusikaltimą priskiriant nebe labai sunkiems, o sunkiems nusikaltimams. Taigi, šis įstatymas, lyginant su BK 250 straipsnio 6 dalimi, laikytinas švelnesniu baudžiamuoju įstatymu, kuris pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią. Pagal šį įstatymą byla buvo perduota nagrinėti teisme. 

_____

LAT išplėstinė septynių teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą, kurioje Anykščių rajono savivaldybės meras K. Tubis buvo nuteistas už prekybą poveikiu (BK 226 straipsnio 2 dalis (viena nusikalstama veika) ir išteisintas dėl dviejų kaltinimų dėl prekybos poveikiu. Teisėjų kolegija panaikino apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria K. Tubis buvo nuteistas dėl vienos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 226 straipsnio 2 dalyje, padarymo, ir dėl šios dalies paliko galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį bei atmetė prokuroro kasacinio skundo dalį dėl K. Tubio išteisinimo pagal kitus du jam pareikštus kaltinimus.

Prekyba poveikiu įstatyme ir teismų praktikoje yra aptarta kaip veika, kuria asmuo įsipareigoja už kyšį panaudoti (tikėtiną ar tariamą) įtaką ir paveikti atitinkamą instituciją (įstaigą, organizaciją) ar konkrečius reikiamus įgaliojimus turinčius asmenis, kad šie priimtų papirkėjui rūpimą tarnybinį sprendimą, atliktų tam tikrus pageidaujamus veiksmus ar, atvirkščiai, nepriimtų nepageidaujamo sprendimo arba neatliktų nepageidaujamų veiksmų. Dėl kaltinimo, susijusio su žemės sklypo perėmimu, išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai vertino dvi situacijas, kurios savo turiniu yra įprastos, normalios ir teisėtos, t. y. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos vienos iš savarankiškų savivaldybės funkcijų – jai nuosavybės teise priklausančios žemės ir kito turto valdymo, naudojimo ir disponavimo – įgyvendinimas, ir atitinkamai, rinkimų politinės  kampanijos metu rinkimų dalyvių finansavimas (aukų rinkimas). Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad kaltinime nurodyto žemės sklypo perėmimas savivaldybės žinion pradėtas vykdyti ir vykdytas išimtinai Anykščių rajono savivaldybės interesais ir naudai, kad vėliau galėtų būti išnuomotas ir jame galėtų būti vykdoma komercinio ar kito pobūdžio veikla. Nesant įrodymų, kad K. Tubis kokiu nors būdu stengėsi palengvinti sąlygas R. K. valdomai (ar kokiai nors kitai) įmonei sklypą išsinuomoti, ėmęsis veiksmų, kad būtų daroma įtaka būsimo nuomos aukciono procedūroms, lieka neaišku, kaip apskritai galėjo būti veikiama R. K. (jo valdomos įmonės) interesais. Be to, byloje nėra nustatyta, kad dėl kaltinime nurodyto žemės sklypo perėmimo skubos tvarka savivaldybės žinion buvo imtasi išskirtinių veiksmų, nesilaikyta žemės sklypo perėmimo tvarkos, būtų sutrikdyta normali valstybės tarnautojų darbo tvarka ar pan. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog K. Tubio veiksmai, susiję su žemės sklypo klausimų sprendimu, atitiko įprastų savivaldybės funkcijų įgyvendinimą, o žemės sklypo perėmimo savivaldybės žinion iniciavimas ir galimybė vėliau rengti aukcioną dėl naudojimosi sklypu/sklypo nuomos, nesudarant (nepažadant) jokių išskirtinių sąlygų R. K. (jo įmonės) naudai ir nesikišant į aukciono rengimo procedūras, yra pernelyg nutolę nuo nusikalstamo pažado BK 226 straipsnio 2 dalies prasme. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad toks veikimas galėtų būti vertinamas kaip korupcinio pobūdžio nusikaltimas tik nustačius ir faktinėmis bylos aplinkybėmis pagrindus, kad K. Tubis reikalavo už tokį veikimą kokio nors atlygio, manipuliuodamas žemės sklypo perėmimo eiga (pagreitindamas ar stabdydamas klausimo sprendimą) priklausomai nuo paramos (ne)gavimo, tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos.

Dėl kitų dviejų kaltinimų žemesnės instancijos teismų sprendimai buvo vienodi, nes teismai nustatė, kad nė vienu atveju nebuvo peržengtos savivaldybės mero veiklos funkcijų ribos. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad visuomeninių savivaldybės bendruomenės narių interesų suderinimas ir įgyvendinimas, reikalauja tiesioginio savivaldybės mero bendravimo tiek su bendruomenės gyventojais, tiek ir su verslo atstovais. Be to, vykstant savivaldos rinkimams, savivaldybės politikų veikla, ieškant ir telkiant potencialius rinkimų dalyvius ir rėmėjus, yra natūralus politinis procesas. Todėl savivaldybės mero įprastą ir teisėtą politinę veiklą būtina atskirti nuo korupcinio pobūdžio veiklos, t. y. šiuo atveju nepakanka nustatyti pažadą paveikti valstybės tarnautojus veikti teisėtai pagal savo įgaliojimus ir paramos gavimo rinkimams faktą, o būtina įrodyti nusikalstamos veikos, nustatytos BK 226 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius – reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį, susitarimą dėl jo priėmimo, kyšio priėmimą, paties kyšio dalyką, nusikalstamą pažadą, kaltininko kaltę. Žemesnės instancijos teismai K.Tubio veiksmuose nusikalstamos veikos, kuria jis kaltinamas, požymių nenustatė, todėl dėl dviejų veikų K. Tubis buvo išteisintas. Prokuroro kasacinio skundo argumentai nepaneigė teismų išvadų, todėl prokuroro kasacinis skundas buvo atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija